Šventasis Stanislavas Kostka (1550–1568 m.) yra lenkų kilmės jaunuolis, žinomas dėl savo gilaus pamaldumo, atsidavimo Dievui ir greitos kelionės į šventumą. Nors Stanislavas mirė būdamas vos 18 metų, jo trumpas gyvenimas tapo įkvėpimu daugybei jaunų žmonių. Jis tapo ypač gerbiamas kaip jaunuolių ir studentų globėjas. Stanislavas Kostka buvo įšventintas kaip jėzuitas naujokas, o jo troškimas tapti šventuoju ir gilus tikėjimas padarė jį išskirtiniu Bažnyčios šventuoju.
Ankstyvasis gyvenimas
Stanislavas Kostka gimė 1550 m. spalio 28 d. Lenkijoje, Mazovijos regione, kilmingoje ir turtingoje katalikiškoje šeimoje. Jis buvo vienas iš šešių vaikų, ir jo šeima turėjo didelę įtaką Lenkijos politikoje bei visuomenėje. Stanislavas augo giliai religingoje aplinkoje, ir jo pamaldumas pasireiškė jau nuo vaikystės.
1558 m., būdamas aštuonerių metų, jis kartu su broliu Pauliu buvo išsiųstas į Vieną studijuoti jėzuitų kolegijoje. Ten jo troškimas atsidėti Dievui dar labiau sustiprėjo. Stanislavas buvo žinomas kaip pavyzdingas ir pamaldus mokinys, kuris ypač stengėsi siekti dvasinio tobulumo. Jo maldos gyvenimas ir atsidavimas Dievui buvo toks gilus, kad net aplinkiniai pradėjo pastebėti jo nepaprastą dvasingumą.
Pašaukimas į jėzuitus
Vienoje Stanislavas patyrė sunkių išbandymų. Gyvendamas kartu su broliu ir kitais jaunuoliais, kurie kartais iš jo šaipėsi dėl pamaldumo, jis vis dėlto neatsisakė savo tikėjimo ir pašaukimo siekti šventumo. Vienu metu Stanislavas sunkiai susirgo ir atsidūrė ties mirties riba. Pasakojama, kad per šią ligą jis patyrė mistinę Švč. Mergelės Marijos viziją, per kurią jis buvo pagydytas. Po šio įvykio Stanislavo tikėjimas dar labiau sustiprėjo, ir jis nusprendė įstoti į Jėzaus Draugiją (jėzuitų ordiną).
Tačiau susidūrė su problema – jo šeima griežtai prieštaravo šiam sprendimui. Kadangi jėzuitai Vienoje negalėjo jo priimti į ordiną be tėvų sutikimo, Stanislavas nusprendė pabėgti į Romą. Jis pėsčiomis nuėjo į Vokietiją ir iš ten pasiekė Romą, kur galiausiai buvo priimtas į jėzuitų naujokyną.
Gyvenimas Romoje ir mirtis
Romoje Stanislavas įstojo į jėzuitų ordiną ir pradėjo savo dvasinę formaciją. Jo gyvenimas buvo kupinas maldos, kontempliacijos ir pasiaukojimo. Stanislavas buvo žinomas dėl savo gilaus pamaldumo ir troškimo atsidėti Dievui per visą save. Jis troško kuo greičiau tapti šventuoju, todėl nuolat meldėsi ir aukojo savo gyvenimą Dievui.
Deja, Stanislavo gyvenimas buvo trumpas. 1568 m. rugpjūčio mėnesį, būdamas vos 18 metų, jis sunkiai susirgo ir mirė rugpjūčio 15 dieną – per Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Jo mirtis buvo labai taikinga, o jėzuitų bendruomenė Romoje jį iškart pripažino kaip šventą.
Kanonizacija ir palikimas
Stanislavas Kostka buvo paskelbtas šventuoju 1726 m. popiežiaus Benedikto XIII. Jis tapo žinomas kaip jaunų žmonių, studentų ir ypač tų, kurie siekia savo gyvenimo šventumo, globėjas. Stanislavas simbolizuoja ryžtą ir troškimą siekti dvasinio tobulumo, nepaisant kliūčių ir aplinkinių prieštaravimų.
Jo šventė minima lapkričio 13 dieną. Jis yra laikomas vienu įkvepiančių jaunimo šventųjų, kuris parodė, kad net ir trumpame gyvenime, jei jis skiriamas Dievui ir kitiems, galima pasiekti dvasinę didybę. Šv. Stanislavo gyvenimas ir mirtis tapo svarbiu simboliu visiems, kurie siekia šventumo ir nori atiduoti savo gyvenimą Dievui.