Popiežius šventasis Kornelijus

Šventasis Kornelijus buvo Romos popiežius nuo 251 iki 253 metų. Jo pontifikatas vyko sunkiu laikotarpiu, kai krikščionys buvo persekiojami Romos imperijos ir Bažnyčioje kilo nesutarimai dėl apostatų (tų, kurie išsižadėjo tikėjimo per persekiojimus) priėmimo atgal į bendruomenę. Kornelijus tapo žinomas dėl savo gailestingumo, troškimo vienyti Bažnyčią ir drąsos priešintis erezijoms.

Tapimas popiežiumi

Kornelijus buvo išrinktas popiežiumi 251 metais, kai Romos Bažnyčia išgyveno didelį vidinį sukrėtimą po ilgalaikių persekiojimų, kurie prasidėjo imperatoriaus Decijaus valdymo metu. Po to, kai ankstesnis popiežius Fabijonas buvo nužudytas, Bažnyčia beveik metus neturėjo naujo vadovo dėl tęstinių persekiojimų.

Kai Kornelijus buvo išrinktas, jam teko spręsti vieną iš didžiausių Bažnyčios krizių: kaip elgtis su tais krikščionimis, kurie išsižadėjo tikėjimo persekiojimų metu, bet vėliau norėjo sugrįžti į Bažnyčią. Dėl šio klausimo kilo ginčas tarp Kornelijaus ir griežtosios frakcijos vadovo Novatiano, kuris atsisakė priimti apostatus atgal į Bažnyčią ir pasiskelbė antipope.

Kova su Novatiano schizma

Kornelijus buvo pasiryžęs vadovauti Bažnyčiai gailestingumo dvasia, todėl jis atmetė Novatiano griežtą poziciją ir pasisakė už tai, kad apostatai galėtų būti priimti atgal į Bažnyčią po tinkamos atgailos. Ši nuolaidi ir gailestinga pozicija buvo palaikoma daugelio Bažnyčios tėvų, įskaitant šventąjį Kiprijoną, Kartaginos vyskupą.

Tačiau Novatianas su savo šalininkais sukėlė schizmą Bažnyčioje ir pasiskelbė popiežiumi, sukeldamas dar didesnę įtampą Bažnyčiai, kuri jau kentėjo nuo Romos valdžios persekiojimų. Kornelijus ryžtingai veikė, siekdamas išlaikyti Bažnyčios vienybę, ir buvo pripažintas teisėtu popiežiumi tiek Romos, tiek visos krikščionių bendruomenės akyse.

Persekiojimai ir mirtis

251 m. persekiojimai trumpam atslūgo, tačiau netrukus Kornelijus susidūrė su nauja grėsme, kai Romos imperatorius Galas atnaujino krikščionių persekiojimus. 252 m. Kornelijus buvo suimtas ir ištremtas į Civitavecchia (dabar Italijoje), kur jis toliau tvirtai laikėsi savo tikėjimo ir Bažnyčios vienybės principų.

Kornelijus mirė tremtyje 253 metais. Manoma, kad jo mirtis buvo kankinystės pasekmė dėl patirtų kančių ir sunkių kalinimo sąlygų. Jo kūnas buvo sugrąžintas į Romą ir palaidotas Šv. Kaliksto katakombose, kurios tuo metu buvo vienas svarbiausių krikščioniškų kapaviečių kompleksų.

Kanonizacija ir palikimas

Šventasis Kornelijus buvo pripažintas šventuoju dėl savo kankinystės ir nuolatinio Bažnyčios vienybės bei gailestingumo skatinimo. Jo šventė minima rugsėjo 16 dieną, kartu su šventuoju Kiprijonu, kuris buvo jo artimas sąjungininkas Bažnyčios kovose su erezijomis ir schizma. Kornelijaus ir Kiprijono draugystė yra simbolis Bažnyčios vadovų bendradarbiavimo ir vienybės ginant tikėjimą.

Šventasis Kornelijus yra gerbiamas kaip vienybės ir gailestingumo šventasis, kuris išlaikė Bažnyčią stiprią sunkių išbandymų metu ir kovojo už atlaidumą tiems, kurie persekiojimų metu susvyravo.