Šventasis Knutas IV, dar žinomas kaip Knutas Šventasis (dan. Knud den Hellige), buvo Danijos karalius, valdęs nuo 1080 iki 1086 metų. Jis laikomas pirmuoju Danijos karaliumi, tapusiu šventuoju. Knutas išsiskyrė savo pastangomis centralizuoti monarchiją, skatinti krikščionybės plitimą ir reformuoti šalies įstatymus pagal krikščioniškas vertybes. Jo mirtis buvo laikoma kankinyste, ir jis buvo kanonizuotas 1101 metais.
Ankstyvasis gyvenimas ir tapimas karaliumi
Knutas gimė apie 1042 m. Danijos karaliaus Sveno II Estridsseno šeimoje. Jis buvo vienas iš kelių brolių, tačiau po savo tėvo mirties 1076 metais, karaliaus sostas atiteko jo broliui Haraldui III. Tik po Haraldo mirties 1080 m. Knutas tapo Danijos karaliumi.
Kaip karalius, Knutas siekė stiprinti monarchijos valdžią, centralizuoti šalį ir sustiprinti Bažnyčios pozicijas. Jis buvo pamaldus krikščionis, kurio siekiai buvo sutelkti į valstybės reformavimą pagal krikščioniškus principus. Jo reformos dažnai susidurdavo su pasipriešinimu, nes jis siekė apriboti vietinių didikų įtaką ir įtvirtinti centralizuotą valdžią, ypač stiprindamas Bažnyčios ir karališkosios valdžios ryšius.
Karaliavimas ir reformos
Knutas stengėsi modernizuoti Danijos teisinę ir karinę sistemą, taip pat stiprinti karališkąją valdžią. Viena iš svarbiausių jo pastangų buvo rinkliavų įvedimas, siekiant finansuoti kariuomenės ir karinio jūrų laivyno stiprinimą. Jis norėjo įvesti platesnį karinį šaukimą, o tai sukėlė didelį vietinių bajorų ir valstiečių pasipriešinimą.
Be to, Knutas stengėsi reformuoti Danijos Bažnyčią, padarydamas ją labiau priklausomą nuo Romos ir skatindamas krikščionybės plitimą visoje šalyje. Jis rėmė bažnyčių ir vienuolynų statybą, ypač šiaurės Jutlandijoje. Vienas svarbiausių Knuto darbų buvo Odensės katedros statyba, kuri tapo jo vėlesnės kankinystės ir garbinimo vieta.
Konfliktas ir kankinystė
Vienas iš svarbiausių Knuto tikslų buvo surengti karą prieš Angliją, siekiant atkurti danų valdymą šioje šalyje. Jis pradėjo rinkti mokesčius ir kariuomenę, tačiau tai sukėlė didelį valstiečių ir bajorų pasipiktinimą, nes padidėjo prievarta rinkliavoms. 1086 m. dėl šių nesutarimų kilo maištas.
Knutas pabėgo į Odensę ir pasislėpė Šv. Albano bažnyčioje, tačiau maištininkai įsiveržė į bažnyčią ir nužudė jį kartu su broliais ir rėmėjais. Pasakojama, kad Knutas buvo nužudytas ties altoriumi, kur jis meldėsi, o tai sustiprino jo, kaip kankinio, įvaizdį.
Kanonizacija ir palikimas
Knutas buvo kanonizuotas 1101 metais, jo mirtis buvo laikoma kankinyste dėl tikėjimo ir karališkos pareigos. Jo šventieji palaikai buvo perkelti į Odensės katedrą, kur tapo piligrimų traukos centru. Knuto mirtis simbolizavo kovą už karališkosios valdžios stiprinimą ir krikščioniškų vertybių įtvirtinimą Danijoje.
Knutas tapo Danijos globėju ir vienu iš svarbiausių šventųjų Skandinavijoje. Jo šventė minima sausio 19 dieną. Šv. Knuto gyvenimas ir kankinystė padarė didelę įtaką Danijos politinei ir religinei raidai, o jo atsidavimas Bažnyčiai ir karališkajai pareigai tapo svarbiu pavyzdžiu vėlesnėms kartoms.