Šventasis Bernardas Klervietis (1090–1153 m.) buvo žymus viduramžių katalikų vienuolis, teologas ir mistikas, laikomas vienu iš įtakingiausių savo laikmečio religinių veikėjų. Jis buvo cistersų vienuolijos reformatorius ir naujų vienuolynų steigėjas, garsėjęs savo pamokslais, raštais bei teologinėmis įžvalgomis, kurios padarė didžiulę įtaką Bažnyčiai ir krikščioniškajam dvasingumui. Bernardas taip pat aktyviai dalyvavo politiniame ir religiniame gyvenime, įtrauktas į didžiausias jo laikmečio krikščioniškas bei politines diskusijas.
Ankstyvasis gyvenimas ir įstojimas į vienuolyną
Bernardas gimė 1090 m. Fontaines-les-Dijon miestelyje, Prancūzijoje, kilmingoje ir pamaldžioje šeimoje. Jaunystėje jis gavo gerą išsilavinimą ir parodė gilų susidomėjimą religija. Sulaukęs dvidešimt metų, Bernardas nusprendė atsisakyti pasaulietinio gyvenimo ir įstojo į cistersų vienuolyną Citeaux. Tai buvo tuo metu gana naujas ir griežtas vienuolinis judėjimas, pabrėžęs asketizmą ir grįžimą prie ankstyvosios krikščioniškos dvasinės praktikos.
Netrukus po to, kai įstojo į Citeaux vienuolyną, Bernardas savo charizma ir intelektu patraukė kitus. 1115 m. jis buvo paskirtas vadovauti naujai įkurtam Klervo (Clairvaux) vienuolynui, kur greitai tapo vienu svarbiausių cistersų judėjimo figūrų.
Klervo vienuolyno steigimas ir cistersų plėtra
Klervo vienuolynas, vadovaujamas Bernardo, tapo vienu svarbiausių cistersų vienuolynų visoje Europoje. Nors cistersų vienuolynai buvo žinomi dėl savo griežto asketizmo ir savanoriško skurdo, Bernardas gebėjo pritraukti daugybę naujų vienuolių, tarp jų ir savo šeimos narių. Jo vadovaujama bendruomenė greitai išaugo, o cistersų vienuolija tapo dvasinio atsinaujinimo šaltiniu visoje Europoje.
Bernardas įkūrė daugybę kitų vienuolynų ir padėjo išplėsti cistersų ordino įtaką ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Jo asmeninis atsidavimas ir griežta dvasinė disciplina tapo įkvėpimu ne tik jo laikmečio vienuoliams, bet ir pasauliečiams.
Raštai ir teologija
Šv. Bernardas yra gerai žinomas dėl savo gilių mistinių ir teologinių raštų. Jo mokymai dažnai buvo sutelkti į Dievo meilės ir malonės temą, taip pat į dvasinės kelionės svarbą, vedančią žmogų arčiau Dievo. Vienas iš svarbiausių jo raštų yra traktatas „Apie Dievo meilę“ (De diligendo Deo), kuriame jis giliai apmąsto, kaip žmogus gali mylėti Dievą ir kokiu būdu Dievas atsako į žmogaus meilę. Bernardas teigia, kad Dievo meilė yra pirminė ir visa apimanti, o žmogaus meilė Dievui yra atsakas į Dievo malonę.
Jis taip pat parašė daug laiškų, pamokslų ir teologinių traktatų, įskaitant žymųjį darbą „Apie Mergelės Marijos garbę“ (De laudibus Virginis Matris), kuris turėjo didžiulę įtaką Marijos kulto plitimui viduramžiais. Bernardas tapo vienu iš svarbiausių Marijos garbinimo skleidėjų Bažnyčioje, pabrėždamas jos kaip tarpininkės tarp žmonių ir Kristaus vaidmenį.
Dalyvavimas politikoje ir kryžiaus žygiuose
Be savo dvasinės veiklos, Bernardas buvo aktyvus politikoje ir religiniuose įvykiuose. Jis dalyvavo ginčuose dėl popiežiaus ir imperatoriaus santykių, gynė Bažnyčios nepriklausomybę ir popiežiaus autoritetą. Taip pat jis aktyviai prisidėjo prie popiežiaus Inocento II išrinkimo, kai Bažnyčia buvo susiskaldžiusi dėl popiežiaus rinkimų rezultatų.
Vienas iš svarbiausių Bernardo politinių vaidmenų buvo jo dalyvavimas Antrajame kryžiaus žygyje. Popiežius Eugenius III, buvęs Bernardo mokinys, paprašė jo pamokslauti kryžiaus žygio šaukimą 1146 m. Bernardas šiuos pamokslus skelbė visoje Europoje, raginant krikščionis dalyvauti žygyje siekiant atkovoti Jeruzalę iš musulmonų. Nors pats žygis baigėsi nesėkme, Bernardo entuziazmas ir įtaka buvo didžiuliai.
Mirtis ir kanonizacija
Šventasis Bernardas mirė 1153 m. rugpjūčio 20 d., sulaukęs didelio pripažinimo dėl savo dvasinio vadovavimo, raštų ir indėlio į Bažnyčios reformą. Jo gyvenimas buvo kupinas pasiaukojimo, pamaldumo ir nesibaigiančio siekio atnaujinti Bažnyčios gyvenimą per griežtą asketizmą ir dvasingumą.
1174 m. popiežius Aleksandras III paskelbė Bernardą šventuoju. Jo mokymai ir raštai toliau darė įtaką Bažnyčiai per visą viduramžių laikotarpį ir vėliau. 1830 m. popiežius Pijus VIII paskelbė jį Bažnyčios mokytoju dėl jo teologinio palikimo ir dvasinių raštų gylio.
Šventasis Bernardas Klervietis iki šiol yra vienas iškiliausių krikščioniško dvasingumo mokytojų. Jo teologija, ypač susijusi su Dievo meile ir mistiniu dvasiniu gyvenimu, padarė didelę įtaką Bažnyčios mokymams ir tapo svarbia krikščioniško dvasingumo dalimi. Jo asmeninis pavyzdys, atsidavimas Marijos garbinimui ir jo, kaip Bažnyčios reformatoriaus, vaidmuo, išliko įkvepiantys daugybei tikinčiųjų iki šių dienų.