Šventoji Bernadetė Subiru (Bernadette Soubirous), gimusi 1844 m. sausio 7 d. neturtingoje šeimoje Lurde, Prancūzijoje, tapo viena žymiausių krikščionių šventųjų dėl savo regėjimų, kuriuose jai pasirodė Švč. Mergelė Marija. Bernadeta, tuo metu vos 14 metų mergaitė, patyrė šiuos regėjimus 1858 m. vasario ir liepos mėnesiais, o jų metu Mergelė Marija jai atskleidė svarbią žinią, kuri vėliau pakeitė visą Lurdo istoriją.
Ankstyvasis gyvenimas
Bernadeta gimė didelėje šeimoje, o jos vaikystė buvo sunkiai pragyvenama. Jos šeima gyveno labai vargingomis sąlygomis, dažnai stokodama maisto ir būtiniausių dalykų. Bernadeta nebuvo labai išsilavinusi, nes prastai mokėjo prancūzų kalbą ir mokėsi tik vietiniame kaime. Ji buvo silpnos sveikatos, nuo mažens sirgo astma ir kitomis ligomis, todėl dažnai kentėjo dėl prastos savijautos.
Marijos apsireiškimai Lurde
1858 m. vasario 11 d., netoli Lurdo esančiame Massabielle urve, Bernadeta patyrė pirmąjį Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Ji pasakojo, kad matė „gražią ponią“, apsirengusią baltu drabužiu ir su melsvu diržu aplink juosmenį. Mergelė Marija jai pasirodė iš viso 18 kartų ir paprašė Bernadetos melstis už nusidėjėlius bei atlikti atgailą. Marija taip pat paprašė, kad urve būtų pastatyta koplyčia, o vieno apsireiškimo metu atskleidė savo tapatybę, sakydama: „Aš esu Nekaltojo Prasidėjimo Mergelė.“ Tai buvo svarbus patvirtinimas Katalikų Bažnyčios dogmai apie Nekaltąjį Prasidėjimą, paskelbtai vos ketveri metai prieš šiuos apsireiškimus.
Vieno apsireiškimo metu Bernadeta buvo paraginta iškasti šaltinį urvo vietoje, o ten vėliau pasirodė vanduo, kuris iki šių dienų laikomas stebuklingu. Šis šaltinis tapo piligrimų traukos centru, ir daugelis tikinčiųjų pranešė apie išgijimus bei malonės gavimą, apsilankę prie Lurdo šaltinio.
Bažnyčios reakcija ir Bernadetos gyvenimas po apsireiškimų
Iš pradžių vietos Bažnyčios hierarchija skeptiškai žiūrėjo į Bernadetos regėjimus, tačiau po kruopštaus tyrimo, 1862 m. Bažnyčia oficialiai pripažino apsireiškimų tikrumą. Tūkstančiai piligrimų pradėjo lankytis Lurde, o vietovė tapo svarbiu piligrimystės centru visame pasaulyje.
Po apsireiškimų Bernadeta stengėsi gyventi ramų ir paprastą gyvenimą. Ji įstojo į vienuolyną Neveryje, Prancūzijoje, ir ten praleido likusį savo gyvenimą. Nepaisant savo šventumo ir garsumo, Bernadeta gyveno nuolankiai ir paprastai. Ji nuolat kentėjo dėl sveikatos problemų, bet išliko ištikima savo tikėjimui ir pašaukimui.
Mirtis ir kanonizacija
Bernadeta mirė 1879 m. balandžio 16 d., būdama vos 35 metų, po ilgos ir skausmingos kovos su ligomis. Po jos mirties, jos kūnas buvo ekshumuotas kelis kartus, ir buvo nustatyta, kad jis išliko nepažeistas, kas buvo laikoma šventumo ženklu. Jos kūnas iki šiol ilsisi stiklinėje karsto Neveryje, ir piligrimai iš viso pasaulio aplanko jos relikvijas.
1925 m. Bernadeta buvo beatifikuota, o 1933 m. – kanonizuota popiežiaus Pijaus XI. Šiandien Šventoji Bernadeta yra žinoma kaip Lurdo apsireiškimų regėtoja ir simbolis, o Lurdo šventovė tapo vienu iš svarbiausių piligrimystės centrų pasaulyje, pritraukiančiu milijonus tikinčiųjų kasmet.