Flegrinacija – tai bausmės forma, kai nusikaltėliai būdavo plakami su rimbu, botagais ar kitomis kankinimo priemonėmis. Ši bausmė buvo plačiai taikoma skirtingose kultūrose ir laikotarpiais kaip fizinio nuobaudos būdas, siekiant nubausti arba pažeminti nusikaltusius asmenis. Plakimas dažnai buvo naudojamas kaip vieša bausmė, kurios tikslas – ne tik nubausti, bet ir pamokyti kitus bei išgąsdinti bendruomenės narius.
Flegrinacija ir krikščionybė
Krikščionybėje plakimas įgijo ypatingą religinę reikšmę, ypač susijusią su atgaila ir nuodėmių atpirkimu. Plakimas nebuvo tik fizinė bausmė, bet ir priemonė, kuria žmonės galėjo simboliškai „apvalyti“ savo sielą, kentėdami dėl savo nuodėmių.
Vienas garsiausių pavyzdžių krikščioniškame kontekste yra flagelantai – viduramžiais egzistavusi religinė judėjimo grupė, kuri praktikavo saviplaką kaip būdą atgailauti už nuodėmes ir prašyti Dievo atleidimo. Flagelantai (lot. flagellum – „rimbas“) tikėjo, kad jų kūno kentėjimas padės jiems išpirkti asmenines nuodėmes ir netgi užtarnauti Dievo malonę bendruomenei, ypač ligų, bado ar kitų nelaimių metu. Šie žmonės dažnai viešai žygiuodavo miestų gatvėmis, plakdami save rimbais ar kitais įrankiais, tuo parodydami savo nuolankumą ir atgailą.
Flegrinacijos praktika
Plakimas buvo naudojamas kaip bausmė tiek pasaulietinėse, tiek religinėse aplinkose. Pavyzdžiui:
- Pasaulietinėse visuomenėse: Plakimas dažnai buvo skiriamas kaip fizinė bausmė už nusikaltimus, tokius kaip vagystė, svetimavimas ar kiti socialiniai pažeidimai. Nusikaltėliai būdavo plakami viešai, dažnai turgaus aikštėse, siekiant parodyti bendruomenei, kas nutiks tiems, kurie nesilaikys taisyklių. Tai buvo žeminanti ir skausminga bausmė, bet dažnai net ir lengvesnė, lyginant su griežtesnėmis bausmėmis, tokiomis kaip egzekucija.
- Religinėje praktikoje: Krikščioniškoje tradicijoje, be flagelantų judėjimo, plakimas kartais buvo skiriamas kaip asmeninė atgaila. Vienuoliai, šventieji ir pamaldūs tikintieji savanoriškai plake savo kūnus kaip būdą atgailauti už nuodėmes ar siekiant dvasinio apsivalymo. Saviplaka turėjo simbolinę reikšmę, imituojant Jėzaus Kristaus kančią prieš nukryžiavimą.
Flegrinacijos simbolika
Plakimas simbolizavo fizinį ir dvasinį kentėjimą, kuris turėjo padėti žmogui „atsilyginti“ už padarytas nuodėmes. Kentėjimas buvo suvokiamas kaip būdas apvalyti sielą nuo moralinių trūkumų ir nusipelnyti Dievo malonės. Krikščioniškoje tradicijoje Jėzaus Kristaus kančia ir plakimas prieš jo nukryžiavimą buvo suvokiamas kaip aukščiausias pasiaukojimo aktas. Todėl kai kurie tikintieji, praktikuodami saviplaką, siekė prisijungti prie šios kančios simboliškai ir dvasiškai.
Viduramžiais flagelantų judėjimai buvo laikomi kraštutine religine išraiška, tačiau jų praktika tapo viena iš galingų religinių simbolių, ypač kai Europą siaubė maras ir kitos nelaimės. Tokiais laikotarpiais flagelantai tikėjo, kad jų kentėjimas padės išpirkti bendruomenės nuodėmes ir apsaugos nuo Dievo rūstybės.
Flegrinacija kaip bausmė ir religinis atgailos būdas yra pavyzdys, kaip fizinis kentėjimas istorijoje buvo suprantamas kaip priemonė, siekiant moralinio apsivalymo ir sielos išganymo.