Inkvizicija buvo Katalikų Bažnyčios institucija, sukurta siekiant kovoti su erezijomis ir užtikrinti religinės doktrinos grynumą. Inkvizicija veikė per kelis šimtmečius, pradedant XII amžiumi, ir buvo svarbus įrankis Bažnyčios rankose, ypač Viduramžiais ir Ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais. Jos pagrindinis tikslas buvo atrasti, teisti ir nubausti žmones, kurie buvo kaltinami erezija – religiniais nukrypimais nuo oficialių Bažnyčios mokymų.
Inkvizicijos kilmė
Inkvizicija pradėjo formuotis XII amžiuje Pietų Europoje, reaguojant į erezijų, ypač katarų ir valdiečių, plitimą. Šios grupės kritikavo Bažnyčios mokymus ir praktiką, keldamos grėsmę oficialiai religijos doktrinai. Norint kovoti su šia grėsme, Katalikų Bažnyčia sukūrė organizuotą teismų sistemą, kuri nagrinėjo tikėjimo pažeidimus.
Pirmieji inkvizitoriai buvo specialiai paskirti dvasininkai, dažniausiai dominikonų ordino nariai, kuriems buvo pavesta tyrinėti, apklausti ir teisti erezijomis kaltinamus asmenis. Šių tyrimų procesas vadinosi “inkvizicija”, iš čia ir atsirado terminas.
Garsiosios Inkvizicijos
Yra kelios svarbiausios inkvizicijos, kurios veikė skirtingu metu ir skirtingose vietose:
- Viduramžių inkvizicija – tai ankstyviausia forma, kuri atsirado XII a. Ji daugiausia veikė Pietų Europoje, kovodama su įvairiomis erezijomis, ypač katarų ir valdiečių judėjimais.
- Ispanų inkvizicija – įkurta 1478 metais, Ispanijos karaliaus Ferdinando ir karalienės Izabelės įsakymu. Ji buvo viena žiauriausių inkvizicijos formų. Ispanų inkvizicija veikė iki XIX a. ir buvo skirta ne tik kovoti su erezijomis, bet ir tikrinti naujakrikštus – žydus ir musulmonus, kurie formaliai atsivertė į krikščionybę, tačiau buvo įtariami slapta praktikuojantys savo ankstesnį tikėjimą.
- Romos inkvizicija – suformuota 1542 m. Popiežiaus Pauliaus III. Tai buvo Bažnyčios atsakas į protestantų reformaciją ir kitus iššūkius katalikų tikėjimui. Ji buvo skirta tikrinti religinius nukrypimus ir eretikus visoje Europoje.
Inkvizicijos procedūros
Inkvizicija veikė pagal griežtas taisykles ir procedūras. Pradžioje inkvizitoriai atlikdavo tyrimus, rinkdavo informaciją apie galimus eretikus, dažnai pasikliaudami skundais ir liudininkų parodymais. Asmenys, apkaltinti erezija, galėjo būti suimti ir apklausti.
Kaltinamieji turėjo galimybę prisipažinti ir išreikšti atgailą. Tie, kurie prisipažindavo ir išsižadėdavo savo erezijų, galėjo sulaukti lengvesnės bausmės, pavyzdžiui, atgailos darbų ar bažnytinės ekskomunikacijos. Tačiau jei kaltinamieji neigė savo kaltę arba buvo rasti kalti, jie galėjo būti nubausti griežčiau, įskaitant kankinimus ar net mirtį. Žymiausia egzekucijos forma buvo sudeginimas ant laužo.
Inkvizicijos palikimas
Nors Inkvizicija oficialiai siekė apsaugoti krikščioniškąją doktriną, ji paliko didžiulį žiaurumo ir neteisybės pėdsaką istorijoje. Kankinimai, prievartiniai prisipažinimai ir neteisingi kaltinimai privertė daugelį žmonių kentėti be tinkamo teisingumo. Inkvizicija taip pat skatino baimės ir įtarumo atmosferą, kurioje žmonės galėjo būti lengvai apkaltinti dėl asmeninių priežasčių.
Šiandien inkvizicija dažnai suvokiama kaip simbolis religinės netolerancijos ir piktnaudžiavimo valdžia, nors ji turėjo ir savo laikmečio politinių bei socialinių motyvų.