Nunadievis

Nunadievis (dar žinomas kaip Nanadievis, Nonadievis ar Numadievis) yra pirmasis lietuvių dievas, minimas Hipatijaus metraštyje, kuris buvo susijęs su Lietuvos karaliaus Mindaugo laikais. Šis dievas buvo garbinamas kaip svarbiausias dievas senovės lietuvių religijoje, ir apie jį sužinome iš Voluinės metraščio, kuriame rašoma apie Mindaugo krikštą 1252 metais. Metraštyje pažymima, kad nors Mindaugas formaliai priėmė krikščionybę, jis slapta toliau aukojo seniesiems dievams, o pirmasis iš jų buvo Nonadievis.

Nonadievis buvo laikomas namų ir dinastijos globėju, o jo garbinimas buvo neatsiejamas nuo Mindaugo dinastijos religinės praktikos. Šio dievo garbinimas parodo, kaip svarbus buvo ryšys tarp valdžios, šeimos ir dievų globos. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje dinastijos dievai buvo ne tik šeimos, bet ir visos valstybės globėjai, suteikę valdžiai dievišką palaiminimą ir apsaugą.

Be Nonadievis, Mindaugas taip pat garbino kitus svarbius dievus, tokius kaip Teliavelis, Diverikzas ir Medeina. Tai rodo, kad, nepaisant formalaus krikšto, pagoniškos dievybės išliko reikšmingos Mindaugo ir jo aplinkos žmonių gyvenime. Nonadievis, kaip pirmasis dievas, buvo ypatingai svarbus, nes jis buvo ne tik dangaus ar gamtos dievas, bet ir simbolizavo ryšį tarp dinastijos ir jos valdžios tęstinumo.

Metraščiai rodo, kad tokių dinastijos dievų turėjo ir kitos indoeuropiečių tautos, todėl Nonadievis buvo svarbus ne tik religiniu, bet ir politiniu požiūriu. Jo garbinimas užtikrino dinastijos ir valstybės sėkmę bei stabilumą. Tai taip pat atskleidžia senovės baltų religinės praktikos sudėtingumą, kurioje asmeninės ir valstybinės religinės tradicijos buvo glaudžiai susijusios.

Nunadievis buvo pirmasis lietuvių dievas, kuris atliko svarbų vaidmenį tiek religinėje, tiek politinėje Mindaugo dinastijoje. Jo garbinimas simbolizavo namų ir dinastijos apsaugą, o jo svarba rodo, kad senieji dievai išlaikė stiprią įtaką net ir krikščionybės įsigalėjimo laikais.