Nosolus (dar vadinamas Nosoliu ar Nosolumu) – senovės lietuvių mitologijoje buvo javų dievas, kurį pirmą kartą paminėjo jėzuitai 1605 metų pranešimuose. Ši dievybė buvo glaudžiai susijusi su žemės derlingumu ir žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus sėkme. Nosoliui buvo aukojami ožiai, o jų kraujas buvo išliejamas į upę, siekiant užtikrinti gausų derlių. Šis ritualas parodo senovės lietuvių tikėjimą, kad derlingumas ir gamtos gausa priklauso nuo dievų malonės, o vanduo ir žemė yra svarbūs derliaus apsaugai bei augimui.
Nosolius, kaip ir kitos žemės derliaus deivės, pavyzdžiui, Dirvolira, buvo susijęs tiek su žeme, tiek su vandeniu. Jo kultas atspindi senovės tikėjimą, kad šios gamtos stichijos yra neatsiejamos nuo žemdirbystės sėkmės. Vanduo buvo būtinas derliui, o kraujo išliejimas į upę simbolizavo auką, per kurią buvo siekiama suderinti gamtos jėgas ir užtikrinti jų palankumą.
Kai kuriais atvejais Nosolus buvo laikomas panašiu į sodybos dievą Dimstipatį, kuris globodavo namų ūkį ir sodybos gerovę. Tai rodo, kad Nosolius galėjo atlikti ne tik žemdirbystės globėjo funkcijas, bet ir apsaugoti bendrą šeimos gerovę, susijusią su žemės darbais. Tokios dievybės buvo esminės senovės lietuvių pasaulėžiūroje, kurioje kiekvienas gamtos ciklas ir žemės procesas buvo glaudžiai susijęs su dieviška globa.
Nosolus buvo lietuvių javų dievas, kurio kultas buvo susijęs su žemės ir vandens elementais. Jam aukojami ožiai ir jų kraujo liejimas į upę simbolizavo tikėjimą dieviškos pagalbos svarba derliaus sėkmei. Nors Nosolus kartais buvo lyginamas su kitais dievais, pavyzdžiui, Dimstipatčiu, jis išliko svarbus kaip dievybė, tiesiogiai atsakinga už žemdirbystės procesus ir gausų derlių.