Medžiojima – lietuvių mitologijoje minima kaip medžioklės deivė, kurią aprašė Teodoras Narbutas. Ji vaizduojama kaip neįprastos išvaizdos būtybė – milžinė, turinti vyrišką veidą, apsigaubusi meškos kailiu ir su lanku ant pečių. Šis aprašymas perteikia jos jėgą, laukinį ir pirminį ryšį su gamta bei medžioklės menais. Jos atributai, tokie kaip lankas ir meškos kailis, simbolizuoja medžioklės galybę ir pavojų, su kuriuo susidurdavo senovės medžiotojai.
Nors Medžiojimos autentiškumas kai kurių tyrinėtojų yra ginčytinas, ypač dėl to, kad ją mini tik Narbutas, jos vaizduojamas išvaizda gali būti tikėtina. Toks aprašymas atspindi archetipinę medžioklės dievybę, kuri ne tik įkūnija jėgą ir grėsmę, bet ir sujungia vyrų ir moterų savybes – tai dažnai randama senovės mitologijoje. Vyriško veido ir milžiniško kūno vaizdavimas gali reikšti jos stiprybę ir autoritetą medžioklės pasaulyje, o meškos kailis simbolizuoja gyvūnų valdžią ir laukinės gamtos jėgą.
Medžiojima gali būti interpretuojama kaip dievybė, sauganti ir globojanti medžiotojus, padedanti sėkmingai sumedžioti žvėris, tačiau kartu ji simbolizuoja ir grėsmę tiems, kurie negerbia gamtos dėsnių. Tokia deivės figūra gali būti atspindys senovės žmonių santykio su gamta ir medžioklės kultūra, kur gamta buvo tiek žmogaus draugė, tiek grėsmė, su kuria reikėjo susitaikyti.
Medžiojima, kaip medžioklės deivė, simbolizuoja jėgą ir laukinę prigimtį, glaudžiai susijusią su medžiokle ir miškų gyvenimu. Nors jos autentiškumas yra abejotinas, jos vaizdinys atitinka senovės pasaulėžiūrą, kurioje dievybės buvo laikomos globėjomis ir gamtos jėgų įkūnijimu.