Jūratė – viena iš garsiausių lietuvių mitologinių literatūrinių figūrų, dažnai apibūdinama kaip jūrų deivė, vyriausioji undinė. Vis dėlto jos populiarumas ir garsioji legenda apie Jūratės ir Kastyčio meilę tikėtina, kad atsirado dėl romantinės literatūros įtakos, ypač Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“, kuri XIX amžiuje tapo viena iš žymiausių meilės istorijų lietuvių literatūroje.
Jūratė, kaip jūrų deivė, paprastai vaizduojama gyvenanti gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne, kur ji valdo vandens būtybes, tokias kaip undinės. Legendoje ji įsimyli Kastytį – paprastą žveją, nors pagal dieviškąją tvarką toks ryšys buvo draudžiamas. Jūratės ir Kastyčio meilės istorija baigiasi tragiškai, kai Perkūnas, sužinojęs apie šią netinkamą meilę, sunaikina Jūratės gintaro rūmus ir nubaudžia Jūratę amžinu sielvartu.
Nors legenda plačiai paplitusi, tyrinėtojai, tokie kaip Norbertas Vėlius, pažymi, kad jos autentiškumas lietuvių mitologijos kontekste yra abejotinas. Pirmiausia, lietuvių tautosakoje undinės ir jūrų deivės nėra dažnas reiškinys. Lietuvių mitologija yra labiau susijusi su sausumos, miškų ir laukų dievybėmis, o vandens dievybių, ypač jūrų būtybių, paminėjimai yra itin reti. Undinės, nors kai kuriose tautose yra dažnai sutinkamos, lietuvių tautosakoje pasirodo retai, o jūrų dievų, tokių kaip Jūratė, įvaizdžiai gali būti labiau susiję su vėlesnėmis literatūrinėmis tradicijomis nei su autentiška senovės lietuvių mitologija.
Romantinė literatūra, įskaitant Maironio kūrinius, padarė didžiulę įtaką formuojant Jūratės vaizdinį kaip jūrų deivės, atsidavusios meilei, tačiau mitologiniuose šaltiniuose apie tokią deivę nėra išsamių autentiškų liudijimų. Vėlesnėse versijose gintaras, metamas Baltijos jūros krantų, aiškinamas kaip Jūratės sudaužytų gintarinių rūmų liekanos – tai dar labiau sustiprina legendą, tačiau mažai kas susiję su senovės lietuvių mitologinėmis tiesomis.
Jūratė, kaip jūrų deivė, yra daugiau literatūrinė nei mitologinė figūra. Legenda apie Jūratės ir Kastyčio meilę įsitvirtino dėl romantinės literatūros poveikio ir tapo svarbia lietuvių kultūros dalimi, nors jos ryšys su autentiška lietuvių tautosaka yra abejotinas.