Gužė – lietuvių mitologijoje minima keliautojų dievybė, kurios lytis nėra žinoma. Šią dievybę mini Pilypas Ruigys ir Jokūbas Brodovskis, nurodydami jos svarbą keliaujantiems žmonėms. Gužės vardas greičiausiai kildinamas iš žodžių „čiuožti“ arba „čiužė“, kurie galimai siejasi su greitu judėjimu, slydimu ar kelione. Tai atspindi Gužės, kaip globėjos, vaidmenį kelionėse ir keliautojų apsaugoje.
Keliautojų dievybės senovės pasaulėžiūroje turėjo ypatingą reikšmę, nes kelionės senovės laikais buvo kupinos pavojų – nuo laukinių gyvūnų iki neprognozuojamų oro sąlygų ar plėšikų. Todėl žmonės šaukėsi globėjų dievybių, kad šios padėtų saugiai pasiekti tikslą ir apsaugotų nuo nelaimių. Gužė buvo tokia dievybė, kurios pagalbos prašėsi keliautojai, ypač ilguose ir sudėtinguose keliuose.
Gužė buvo artima kitoms kelionių globėjoms dievybėms, tokioms kaip Keliukas, kuris taip pat buvo atsakingas už sėkmingą keliavimą. Tai rodo, kad senovės lietuvių mitologijoje keliautojų saugumas buvo rimtai vertinamas, ir dievams buvo priskiriamos specifinės atsakomybės, susijusios su skirtingais kelionės aspektais. Jei Keliukas labiau rūpinosi pačiais keliais, Gužė greičiausiai buvo labiau susijusi su pačiu judėjimo procesu, „čiuožimu“ per pasaulį, galbūt simbolizuojant greitą ir sklandų kelionės vykdymą.
Nors apie Gužę žinoma nedaug, jos funkcijos atspindi universalią kelionių globėjų reikšmę mitologijoje. Panašūs keliautojų dievai randami daugelyje pasaulio kultūrų – pavyzdžiui, graikų Hermis, kuris buvo ne tik dievų pasiuntinys, bet ir keliautojų globėjas. Gužė, būdama kelionių deivė, suteikė lietuviams viltį ir tikėjimą, kad jų kelionės bus saugios ir sėkmingos, kad ir kokie pavojai lauktų pakeliui.
Gužė lietuvių mitologijoje buvo svarbi keliautojų dievybė, globojanti keliaujančius žmones ir užtikrinanti jų saugumą bei sėkmę kelyje. Jos vardas siejasi su judėjimu, o šalia esančios dievybės, tokios kaip Keliukas, dar labiau išryškina senovės lietuvių rūpestį kelionių saugumu ir dievų globos svarbą.