Gulbių dievas senovės lietuvių mitologijoje buvo ypatinga dievybė, globojanti ir sauganti kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties. Tai buvo asmeninis globėjas, panašus į krikščioniškąjį angelą sargą, kurio pagrindinis tikslas buvo saugoti žmogų nuo nelaimių, blogų jėgų ir ligų. Šis dievas buvo laikomas dvasia, turinčia galią apsaugoti ir gelbėti kiekvieną žmogų, ir dėl to jo vardas gali būti kilęs iš žodžio „gelbėti“. Tačiau neatmetama versija, kad šis vardas taip pat gali būti susijęs su „gulbe“ – paukščiu, kuris simbolizuoja grožį, tyrumą ir dvasingumą.
Vyrai šiam dievui aukodavo kalūnus (galvijus), o moterys – vištytes. Šie aukojimai simbolizavo žmonių pagarbą ir dėkingumą už asmeninę apsaugą, kurią dievas suteikdavo per visą gyvenimą. Tikėta, kad per šias apeigas dievas globėjas būtų permaldautas ir toliau rūpintųsi žmogumi. Aukojimo ritualai buvo atliekami su ypatinga pagarba, nes šis asmeninis dievas buvo laikomas ne tik saugotoju, bet ir tarpininku tarp žmonių ir aukštesniųjų dvasinių jėgų.
Gulbių dievas dažnai buvo vaizduojamas kaip paukštis, tiksliau – gulbė. Gulbė buvo simbolis, atspindintis dvasinį grynumą, taurumą ir dieviškąją apsaugą. Tai leidžia manyti, kad ši mitologinė figūra turėjo daug sąsajų su kitų kultūrų globos dvasiomis. Pavyzdžiui, babiloniečių ir kai kurių Sibiro tautų mitologijoje buvo tikima, kad asmeninės globėjos dvasios pasirodo gyvūnų, dažnai paukščių, pavidalu, o gulbė buvo vienas iš šių formų. Gulbės pavidalas taip pat simbolizavo transcendenciją tarp pasaulių – tarp žemiškosios ir dvasinės sferos.
Šis dievas atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę dvasią globėją, kuri visada yra šalia, teikia apsaugą ir rūpinasi jo gerove. Panašūs globos dievai buvo paplitę įvairiose kultūrose, o paukščio pavidalas simbolizavo jų ryšį su dangumi, dvasiniu pasauliu ir gebėjimą stebėti bei apsaugoti žmones iš aukštumos.
Gulbių dievas lietuvių mitologijoje buvo asmeninis žmogaus globėjas, kuris apsaugojo nuo nelaimių ir pavojų. Jam buvo aukojamos aukos, kad būtų užtikrinta jo globos malonė. Paukščio, ypač gulbės, vaizdinys simbolizavo dieviškąją apsaugą ir dvasinį ryšį su žmogumi, atspindintį globėjo ir žmogaus santykį. Šis mitologinis personažas yra įdomus dėl savo sąsajų su kitų kultūrų globėjų dvasiomis ir simbolika, pabrėžiant bendrą žmogaus troškimą būti saugomam nuo pasaulio pavojų.