Bičbirbis (arba Bičbirbius, orig. užrašymas Biczbirbius) – lietuvių mitologijoje buvo laikomas bičių dievu, apie kurį sužinome iš senojo rašytinio šaltinio – Mato Pretorijaus, XVII amžiaus Prūsijos raštininko ir istoriko. Jo užrašytuose darbuose aptinkame minėjimų apie Bičbirbį kaip dievybę, atsakingą už bites ir jų globą. Šis dievas buvo siejamas su bičių auginimu, medaus gamyba ir viskuo, kas susiję su šiuo itin vertingu gamtos turtu – medumi.
Senovės lietuviams bitės buvo nepaprastai svarbios. Jos teikė ne tik maistą, bet ir daugybę kitų vertingų produktų, kaip bičių vaškas, kuris buvo naudojamas žvakėms ir kitoms reikmėms, ir propolis, turėjęs gydomųjų savybių. Dėl šių priežasčių bitės buvo laikomos šventomis būtybėmis, ir jų dievas Bičbirbis užėmė svarbią vietą mitologijoje.
Bičbirbis buvo tas, kurio malonės ir globos meldė bitininkai, tikėdamiesi gerų bičių šeimų metų, gausaus medaus ir apsaugos nuo ligų ar pavojų. Dievo globai buvo priskiriami visi procesai, susiję su bičių gyvenimu – nuo jų sunešamo nektaro iki medaus gamybos. Jo dėka bitininkai tikėjo, kad bitės bus sveikos, gausios ir produktyvios, o jų darbas bus dosnus.
Lietuvių bitininkystė nuo seniausių laikų buvo neatsiejama nuo gamtos ir religinių apeigų. Bičių dievas Bičbirbis galėjo būti minimas per įvairias apeigas, kurios buvo skirtos gamtos ciklų laikymuisi ir tinkamam bitininkystės sezonui. Prieš prasidedant pavasario sezonui arba ruošiantis derliaus nuėmimui, bitininkai galėjo kreiptis į Bičbirbį su maldomis ar aukomis, tikėdamiesi jo palankumo ir bičių sunešto derliaus.
Mitologinėje simbolikoje Bičbirbis buvo ne tik bičių ir bitininkystės globėjas, bet ir susijęs su natūraliais dvasiniais ir gamtos ritmais. Bitės visais laikais buvo laikomos ne tik praktiškais, bet ir dvasiniais gyviais, simbolizuojančiais darbštumą, bendruomeniškumą ir natūralų pasaulio ciklą. Bičbirbis savo dieviškos globos kontekste apėmė šiuos simbolius, todėl buvo laikomas svarbia figūra ne tik žemdirbiams ir bitininkams, bet ir platesniame dvasiniame lietuvių mitologijos kontekste.
Bičbirbio, kaip bičių dievo, vaizdinys primena daugelio kultūrų turimus gamtos ir gyvūnijos globėjus. Tai rodo, kaip svarbu senovės žmonėms buvo išsaugoti darną tarp žmogaus veiklos ir gamtos pasaulio. Lietuvių mitologijoje šis ryšys su gamta ir gyvūnais atsispindi ne tik per bitininkystę, bet ir per kitus žemės ūkio bei gyvulininkystės procesus, kuriuose dievybės, tokios kaip Bičbirbis, turėjo užtikrinti žmonių ir gamtos harmoniją.
Bičbirbis buvo svarbus dievas lietuvių mitologijoje, atsakingas už bites ir jų globą. Senovės lietuviams bitės buvo ne tik svarbus gamtos turtas, bet ir gyvūnai, turintys dvasinę reikšmę. Bičbirbis, kaip bičių dievas, buvo gerbiamas ir šaukiamasi jo globos, siekiant užtikrinti gausų derlių, sveikas bites ir harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos.