Bangpūtys (arba Bangputis, Bangputys) – tai vakarų lietuvių ir senųjų prūsų mitologijoje esanti galinga ir nerami jūros dievybė, laikoma vandenų ir audrų valdovu. Jo vardas tiesiogiai susijęs su bangų ir vėjo šėlsmu, simbolizuojantis nevaldomą ir nenuspėjamą jūros prigimtį. Senovėje, kai gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos jėgomis, tokios dievybės kaip Bangpūtys turėjo didžiulę reikšmę tiek kasdieniams pajūrio gyventojų reikalams, tiek jų dvasiniam gyvenimui.
Bangpūtys buvo laikomas piktąja vandenų dvasia, kurios galią dažnai siejo su jūros audromis, vėjais ir bangomis, galinčiomis nunešti laivus į pražūtį. Vakarų lietuviai, kurių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Baltijos jūra, stipriai jautė šios dievybės poveikį. Jūros prekyba, žvejyba ir jūrinės kelionės buvo priklausomos nuo vandenų kaprizingumo, todėl Bangpūčio malonė ar pyktis turėjo didelę įtaką jų kasdieniam gyvenimui. Tikėta, kad jis galėjo kelti audras arba atnešti ramybę jūrai, ir tai priklausė nuo jo nuotaikos bei dieviškų santykių su kitais dievais.
Bangpūčio vaizdinys dažnai buvo susijęs su nevaldomu gamtos šėlsmu – jis simbolizavo destruktyvią jūros jėgą, kuri kartais negailestingai naikindavo viską savo kelyje. Senieji prūsai ir lietuviai dažnai jį įsivaizduodavo kaip galingą būtybę, kuri savo kvėpavimu ar mostais galėjo sukelti didžiules bangas ir audras. Dėl šios priežasties Bangpūtys buvo laikomas pavojinga dievybe, kurią reikėjo pagarbiai įtikti ir permaldauti, ypač prieš išplaukiant į jūrą ar prasidėjus audrai.
Religinėje praktikoje Bangpūčiui buvo aukojamos įvairios aukos, tikintis jo malonės ir palankumo. Šios aukos dažnai būdavo skirtos tam, kad nuramintų audringus vandenis arba užtikrintų saugias keliones jūromis. Bangpūčio veiklos baimė skatino žmones kreiptis į jį maldomis, aukomis ar specialiais ritualais, kurių tikslas buvo išvengti nelaimių jūroje. Dažnai šios apeigos būdavo atliekamos pajūryje, arčiau jūros, kur Bangpūčio buvimas buvo jaučiamas stipriausiai.
Mitologijoje Bangpūčio charakteris dažnai priešinamas kitoms ramesnėms dievybėms, pavyzdžiui, vandenų globėjoms ar jūrų deivėms. Bangpūtys savo jėga ir neprognozuojamumu simbolizavo priešpriešą harmonijai, tačiau tai taip pat leido suvokti jūrą kaip neatsiejamą gyvenimo dalį – su visais jos pavojais ir rizikomis. Jūra buvo ir pragyvenimo šaltinis, ir grėsmė, todėl pajūrio gyventojai turėjo mokytis gyventi harmonijoje su Bangpūčio jėgomis, suvokdami, kad žmogaus galios gamtos atžvilgiu yra ribotos.
Bangpūčio vardas prūsams buvo žinomas kaip „Bangputtis“, kas rodo jo kulto paplitimą ir svarbą tarp senųjų Baltijos jūros regiono tautų. Kaip ir daugelis kitų mitologinių būtybių, Bangpūtys atspindėjo ne tik gamtos jėgų įtaką žmonių gyvenimams, bet ir jų dvasinius įsitikinimus, pagal kuriuos pasaulis buvo užpildytas įvairiomis dieviškomis jėgomis, su kuriomis reikėjo sąveikauti per apeigas ir kasdienę pagarbą.
Bangpūtys buvo ne tik jūrų ir bangų valdovas, bet ir svarbi religinė figūra, kurios kaprizingas charakteris atspindėjo jūros gyventojų santykį su gamtos jėgomis. Ši dievybė padėjo formuoti senovės prūsų ir vakarų lietuvių pasaulėžiūrą, kurioje žmogaus ryšys su gamta buvo nuolatinis išbandymas ir susitaikymas su neišvengiamomis, kartais net destruktyviomis, gamtos jėgomis.