Aušrinė – lietuvių mitologijos deivė, susijusi su rytmečio žvaigžde, dažniausiai identifikuojama su planeta Venera, kuri švinta prieš saulę. Ji buvo laikoma aušros, grožio, jaunystės ir sveikatos simboliu, o jos šviesa nešdavo pasauliui naujos dienos pradžią. Senovės lietuviai Aušrinę laikė vienu iš svarbiausių dangaus kūnų, siejamų su kasdieniu pasaulio atgimimu.
Aušrinė dažnai apibūdinama kaip nepaprasto grožio mergelė, kuri spindėdavo savo šviesa, šildydavo žmones ir gyvūnus bei skatindavo augalijos augimą. Jos ryškumas auštant ne tik simbolizavo naują dieną, bet ir turėjo reikšmę žmonių gyvenimo ciklui – ji atspindėjo jaunystės, grožio, sveikatos svarbą. Dėl šių savybių žmonės meldėsi Aušrinei, tikėdamiesi jos malonės ir globos. Tikėta, kad jos šviesa neša sveikatą ir energiją.
Aušrinės žvaigždė buvo laikoma saulės tarnaitė ir sesuo. Lietuvių mitologijoje ji užėmė ypatingą vietą, nes jos funkcija buvo padėti saulės dievui kelti aušrą, išvalyti dangų nuo nakties šešėlių ir pasiruošti naujos dienos gimimui. Sakoma, kad ji pirmoji pabunda ir ryte atveria vartus saulei, pranešdama apie naują dienos pradžią. Šis ryšys tarp Aušrinės ir saulės kartais rodo, kad ji yra tarpininkė tarp dienos ir nakties pasaulių, simbolizuojanti perėjimą iš tamsos į šviesą.
Mitologijoje yra pasakojama, kad Aušrinė ne tik atlieka fizinius dangaus darbus, bet ir dalyvauja dievų tarpusavio santykiuose. Kai kuriose sakmėse minimi romantiški santykiai tarp Aušrinės ir Mėnulio. Viena iš garsiausių legendų pasakoja apie Mėnulio nusižengimą – jis pamilęs Aušrinę, nors jo teisėta žmona buvo Saulė. Tai sukėlė dievų nepasitenkinimą, ir dėl šios nusižengimo Mėnulis buvo nubaustas. Ši legenda pabrėžia mitologinę moralę apie ištikimybę ir pasekmes nusižengus dievų nustatytai tvarkai.
Nors Aušrinė nėra tiesiogiai susijusi su pagrindinėmis lietuvių religijomis, kai kuriuose raštuose galima rasti paralelių tarp jos ir kitų pasaulio kultūrų dievybių, susijusių su aušra. Pavyzdžiui, Graikijos mitologijoje yra deivė Eos, kuri atlieka panašų vaidmenį kaip aušros atnešėja. Romos mitologijoje Aušrinė atitinka deivę Venerą, kuri taip pat siejama su grožiu, meile ir jaunyste.
Aušrinė yra svarbus simbolis ne tik mitologijoje, bet ir lietuvių tautosakos kūryboje, kur ji dažnai minima kaip dangiškoji globėja ir gamtos ciklų valdytoja. Jos šviesos ir grožio įvaizdžiai dažnai pasitaiko lietuvių dainose ir padavimuose, ypač susijusiuose su rytmečiais ir naujos dienos pradžia.