Nutė (arba Nut, Nuta, Ni, Ne) senovės Egipto mitologijoje buvo dangaus deivė, laikoma Didžiąja žvaigždžių motina. Ji buvo vienas svarbiausių kosmologinių simbolių, susijęs su dangumi, gimimu ir amžinybe. Nutė buvo suvokiama kaip motina, apglėbianti visatą ir besirūpinanti gyvybe, kurią ji saugojo ir globojo. Jos vaidmuo Egipto mitologijoje buvo labai svarbus, nes ji įkūnijo dangų, po kuriuo vyko viskas – nuo dievų veiklos iki kasdienio žmonių gyvenimo.
Nutės kilmė ir šeima
Nutė buvo viena iš Heliopolio kosmogonijos dievybių, kur ji kartu su savo broliu ir vyru Gebu, žemės dievu, ir jų vaikais Izide, Ozyriu, Setu ir Neftide sudarė pagrindinę dievišką šeimą. Pagal mitą, Nutė ir Gebas buvo taip stipriai susiję, kad jų tėvas, dievas Šu, oro ir šviesos dievas, turėjo priverstinai juos atskirti, kad pasaulis galėtų egzistuoti. Nutė buvo pakelta į dangų, o Gebas liko žemėje. Nutės išsidėstymas danguje tapo simboliniu pasaulio suskirstymu, kur dangus ir žemė buvo du atskiri, bet būtini elementai.
Nutė kaip dangaus deivė
Nutė buvo vaizduojama kaip moteris, kurios kūnas išlinkęs per visą dangų, o jos rankos ir kojos remiasi į žemę. Jos kūnas buvo nusėtas žvaigždėmis, o saulės dievas Ra kasdien keliaudavo per jos kūną – dieną jis keliaudavo virš žemės, o naktį būdavo praryjamas Nutės, kad rytą jis būtų vėl atgimdytas ir pradėtų savo kelionę iš naujo. Tai simbolizavo saulės ciklą ir atsinaujinimą. Taigi, Nutė ne tik valdė dangų, bet ir dalyvavo amžinuose saulės, mirties ir atgimimo cikluose.
Egiptiečių mitologijoje Nutės kūnas buvo laikomas dangumi, apgaubiančiu visą pasaulį. Jos ilgas, išlenktas kūnas atstovavo visą naktinį dangų, ir būtent po jos prieglobstyje egzistavo visos žvaigždės bei planetos. Dėl šios priežasties ji buvo vadinama „Didžiąja žvaigždžių motina“. Egiptiečiai tikėjo, kad ji gimdė žvaigždes, o vėliau jas vėl prarydavo, taip įkūnydama pasaulio atsinaujinimą ir kosminį ciklą.
Nutės ryšys su mirtimi ir prisikėlimu
Be to, kad Nutė buvo žinoma kaip dangaus ir saulės kelio deivė, ji taip pat buvo glaudžiai susijusi su pomirtiniu pasauliu. Ji buvo laikoma mirusiųjų globėja, nes ji apglėbdavo sielas ir užtikrindavo joms apsaugą bei atgimimą pomirtiniame gyvenime. Egiptiečių mitologijoje Nutė dažnai buvo minima kaip ta, kuri priima mirusiuosius į savo glėbį, tarsi apgaubdama juos saugiu dangaus prieglobsčiu. Tai buvo labai svarbus simbolis laidotuvių ritualuose, kuriuose Nutės įvaizdis dažnai buvo naudojamas norint užtikrinti saugų mirusiojo perėjimą į pomirtinį pasaulį.
Viename garsiausių Egipto mitų Nutė padėjo savo vaikams Ozyriui ir Izidei, kai Setas, chaoso dievas, nužudė Ozyrį. Nutės vaidmuo šioje istorijoje buvo glaudžiai susijęs su mirtimi ir atgimimu, nes ji padėjo prisikelti Ozyriui, kuris vėliau tapo pomirtinio pasaulio valdovu. Nutė buvo ne tik gyvybės šaltinis, bet ir globėja, leidžianti gyvybei tęstis po mirties.
Nutės kultas ir garbinimas
Nors Nutė nebuvo tokia populiari kaip kiti dievai, jos reikšmė kosmologijoje buvo didžiulė. Egiptiečiai ją garbino dėl jos ryšio su dangumi, žvaigždėmis ir amžinybe. Ji simbolizavo pasaulio tvarką, nuolatinį atsinaujinimą ir ciklinę saulės kelionę, kuri buvo esminė Egipto religijos dalis.
Nutės atvaizdai buvo plačiai paplitę Egipto kapuose ir sarkofaguose, nes ji buvo laikoma globėja, užtikrinančia sielų saugumą po mirties. Nutės figūra buvo naudojama laidotuvių ritualuose kaip apsauga mirusiesiems, o jos kūno išlenkta forma, vaizduojanti dangų, buvo tapusi viena iš galingiausių Egipto ikonų.
Nutė buvo esminė dangaus, atsinaujinimo ir amžinybės deivė, kuri ne tik simbolizavo pasaulio tvarką, bet ir dalyvavo saulės, mirties bei atgimimo cikluose. Jos epitetas „Didžioji žvaigždžių motina“ liudija jos ryšį su visatos kūrimu ir gyvybės palaikymu. Nutė įkūnijo ne tik pasaulio pradžią, bet ir jo tęstinumą per amžinybę, taip tapdama vienu svarbiausių Egipto mitologijos simbolių.