Nunas (Nun) yra viena iš pagrindinių dievybių senovės Egipto kosmogonijoje, vaizduojantis pirmapradį vandenį ir chaoso būseną, kuri egzistavo prieš pasaulio sukūrimą. Nunas simbolizuoja vandenyną, iš kurio gimė pasaulis, ir jis atstovauja pirminę būseną, kurioje nėra nei šviesos, nei žemės, nei gyvybės. Egiptiečiai tikėjo, kad pasaulis buvo išvestas iš Nuno, ir net po kūrimo Nunas liko kaip nepažabota galia, nuolat egzistuojanti po žeme ir vandenynuose, pasirengusi grįžti, jei dieviškoji tvarka suirtų.
Nunas Egipto kosmologijoje
Egipto mitologijoje Nunas buvo pirmapradis vandenynas, beformė ir begalinė erdvė, iš kurios viskas kilo. Pagal Egipto kosmologiją, iš Nuno pakilo pirmasis žemės kūrinys, paprastai vadinamas „Benben“, ir ant jo atsirado pirmoji dievybė – kūrėjas. Egiptiečiai turėjo keletą skirtingų kūrimo mitų, kuriuose kūrėju gali būti laikomi skirtingi dievai, tokie kaip Atumas, Ptahas ar Amonas, tačiau visi šie mitai sutaria dėl vieno dalyko: pasaulis kilo iš Nuno.
Nunas ir kūrimo mitas:
Nuno simbolika dažnai sutampa su dieviškosios tvarkos pradžia. Pasak vieno iš Heliopolio kūrimo mitų, dievas Atumas atsirado iš Nuno, stovėdamas ant pirmojo kalno – Benben, ir iš ten pradėjo kurti visatą. Nunas simbolizuoja pradinį chaosą, iš kurio atsirado tvarka, o vėliau visa kosminė struktūra, kurioje dievai, žmonės ir visa kita rado savo vietą.
Nors Nunas pats retai buvo garbinamas kaip dievybė, jis buvo nuolatinė Egipto religijos dalis. Nuno reikšmė glūdėjo jo vaidmenyje kaip amžinajame vandens chaose, kuris ir toliau egzistavo po sukurtu pasauliu. Egiptiečiai įsivaizdavo, kad Nuno vandenys supa pasaulį, ir tai buvo tiek grėsmė, tiek būtinybė – chaosas, kuris galėjo sugriauti tvarką, bet taip pat buvo gyvybės šaltinis.
Nunas kaip chaoso ir tvarkos balansas
Vienas iš įdomiausių Nuno aspektų yra jo nuolatinis buvimas ir veikimas net po pasaulio sukūrimo. Egiptiečiai tikėjo, kad nors pasaulis buvo sukurtas iš chaoso, pats chaosas niekada visiškai neišnyko. Nunas išliko kaip galinga jėga, esanti vandenynuose, požemiuose ir net danguje, visada grėsmingai artima, tačiau tuo pačiu metu teikianti gyvybės ir atsinaujinimo galimybę.
Egipto religijoje buvo labai svarbu palaikyti tvarką – tai vadinama „Maat“. Egiptiečiai tikėjo, kad jei tvarka suirtų, Nunas sugrįžtų ir pasaulis vėl būtų prarytas į chaotiškus vandenis. Todėl pasaulio ir dieviškosios tvarkos palaikymas tapo svarbiausia faraono ir visų Egipto piliečių atsakomybe.
Nuno simbolika ir įvaizdis
Nunas dažniausiai vaizduojamas kaip vyras, laikantis virš galvos vandenį arba su upėmis ir bangomis aplink jį. Kartais jis vaizduojamas kaip milžiniška figūra, palaikanti dievus ar žemę virš savo galvos, o tai simbolizuoja jo vaidmenį kaip palaikančią jėgą po pasaulio paviršiumi. Dažnai jo galva ar rankos puoštos lotoso gėlėmis, kurios taip pat simbolizavo kūrybinį pradą ir gimimą Egipto mitologijoje.
Kai kuriuose įvaizdžiuose Nunas laikomas kaip senasis dievas, nes jis egzistavo prieš bet kokį kitą kūrimą ir išliko kaip stabilumo ir amžinybės simbolis. Vandenys, kurie vaizduoja Nuną, buvo laikomi ir chaoso, ir vaisingumo, gyvybės simboliu. Egiptiečių mituose Nuno vandenys taip pat susiję su pasaulio ciklais – potvyniais ir atoslūgiais, Nilo potvyniais, kurie suteikė derlingumą žemei.
Nuno vieta Egipto religijoje
Nors Nunas nebuvo tiesiogiai garbinamas kaip dievas šventyklose ar ritualuose, jis buvo neatsiejama Egipto religijos ir kosmologijos dalis. Egiptiečių tekstuose ir religinėse knygose, tokiose kaip „Mirusiųjų knyga“, Nunas dažnai minimas kaip vandenys, iš kurių kilo gyvenimas, ir kaip ta vieta, į kurią sielos grįžta po mirties. Tai dar kartą parodo Nuno, kaip gyvybės ir mirties ciklo simbolio, svarbą.
Citata iš Egipto raštų apie Nuną:
„Aš esu tas, kuris egzistavo nuo pat pradžių, tas, kuris davė gimimą dievams, visi iš manęs kilo.“ – šis tekstas puikiai apibūdina Nuno, kaip pradinės būties ir dieviškosios kūrybos šaltinio, vaidmenį Egipto mitologijoje.
Nunas buvo esminė Egipto kosmogonijos dalis, simbolizuojantis pirmapradį chaosą ir begalinį potencialą, iš kurio atsirado visata ir gyvybė. Jis liko kaip nuolatinis priminimas apie pasaulio trapumą ir amžinybės būtinybę išlaikyti tvarką.