Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10).
Ši mintis išryškina darbo vertę krikščioniškoje pasaulėžiūroje ir pabrėžia, kad darbas yra ne tik būtinybė, bet ir dvasinė pareiga, glaudžiai susijusi su Dievo kūrimo darbu ir žmogaus pašaukimu. 2 Tesalonikiečiams 3, 10 („Kas nenori dirbti, tenevalgo!“) pateikiama kaip raginimas aktyviai dalyvauti gyvenime, dirbti ir prisidėti prie bendrojo gėrio.
Darbas kaip žmogaus pašaukimas ir pareiga:
- Darbas pagal Dievo paveikslą:
- Krikščionių mokyme žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl turi būti kūrybingas ir aktyvus. Dievas sukūrė pasaulį, ir žmogui buvo duota užduotis jį puoselėti ir valdyti (žr. Pradžios knyga 1:28). Darbas šiuo požiūriu yra dalyvavimas Dievo kūrimo procese. Žmonės, dirbdami, naudojasi Dievo dovanotais talentais ir gebėjimais, taip pagerbdami Kūrėją ir išreiškia savo kūrybingumą.
- Pareiga ir atsakomybė:
- Darbas yra pareiga visiems, kurie gali dirbti. Apaštalas Paulius Tesalonikiečiams aiškiai pasakė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Tai reiškia, kad krikščionys yra raginami neprisidėti prie tinginystės ir pasyvumo, bet atsakingai dirbti tiek dėl savęs, tiek dėl bendruomenės. Darbas nėra vien tik materialinių gėrybių siekimas, bet taip pat atsakomybė už tai, kad žmogus prisideda prie pasaulio tvarkos ir bendrojo gėrio.
- Darbas kaip Dievo garbinimas:
- Darbas yra būdas išreikšti padėką Dievui už dovanas ir talentus, kuriuos žmogus gavo. Dirbdamas žmogus gali išnaudoti savo gebėjimus ir talentus, taip prisidėdamas prie kūrimo proceso. Krikščionys tiki, kad darbas yra šventas veiksmas, per kurį žmonės įgyvendina Dievo valią ir dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe.
Darbas ir atpirkimas:
- Darbas kaip atpirkimo priemonė:
- Krikščioniškajame mokyme darbas yra susietas su atpirkimu. Kai žmogus kantriai ir nuoširdžiai neša savo kasdienio darbo „naštą“ ir sunkumus, jis gali susivienyti su Jėzaus Kristaus kančia ir atpirkimo auka. Jėzus pats buvo amatininkas – Nazareto dailidė, dirbęs rankų darbą. Jo gyvenimas ir darbas tampa pavyzdžiu visiems, kad darbas yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis.
- Darbas kaip kryžius:
- Krikščioniškas mokinys neša savo gyvenimo kryžių, taip pat ir darbo kryžių. Tai reiškia, kad krikščionys raginami ne tik džiaugtis darbo vaisiais, bet ir priimti darbo sunkumus, kančias bei iššūkius. Susivieniję su Jėzumi, jie darbe gali rasti ne tik kasdienės duonos šaltinį, bet ir dvasinį augimą, atperkamąją vertę.
Darbas kaip šventinimo priemonė:
- Darbo pašventinimas:
- Krikščionys tiki, kad darbas gali būti pašventinimo priemonė, kai jis atliekamas su meile ir atsidavimu Dievui. Kiekvienas darbas – nesvarbu, ar jis fizinis, ar intelektualinis – gali būti pasišventimo Dievui išraiška. Kai žmogus dirba sąžiningai, tikėdamas, kad jo darbas turi gilesnę dvasinę reikšmę, jis priartėja prie Dievo ir ugdo savo dvasią.
- Žemiškosios tikrovės atnaujinimas Kristaus Dvasia:
- Darbas taip pat yra būdas atnaujinti žemiškąją tikrovę, atnešant Dievo Dvasią į pasaulį. Tai reiškia, kad per darbą žmonės gali kurti geresnį pasaulį, padėti kitiems ir stiprinti Dievo Karalystės vertybes – teisingumą, meilę, užuojautą ir pagarbą. Kristaus dvasia per darbą veikia pasaulyje, kai žmogus dirba siekdamas bendrojo gėrio.
Darbas krikščioniškame tikėjime yra ne tik pareiga, bet ir pašaukimas, per kurį žmogus dalyvauja Dievo kūrybiniame ir atperkamajame darbe. Apaštalo Pauliaus žodžiai „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10) primena apie atsakomybę ir pareigą dirbti, bet taip pat rodo, kad darbas yra dvasinis kelias, kuriuo žmogus gali šventėti ir artėti prie Dievo. Darbas gali būti sunkus, bet kai jis atliekamas su tikėjimu ir atsidavimu, jis tampa priemone ugdyti dvasinį gyvenimą ir bendradarbiauti su Dievu Jo kūrimo ir atpirkimo darbe.