Pasninkas yra svarbi krikščioniškojo gyvenimo dalis, padedanti susitelkti į dvasinį augimą, atgailą ir solidarumą su kenčiančiais. Pasninkas moko savitvardos, aukos ir padeda susivokti dvasiniuose dalykuose.
Kurie yra Bažnyčios įsakyti pasninkai?
Bažnyčios įsakyti kalendoriniai pasninkai yra šie:
- Advento ir gavėnios penktadieniai:
Adventas prasideda keturias savaites prieš Kalėdas (gruodžio 25 d.), o Gavėnia – 40 dienų iki Velykų, neįskaitant sekmadienių. Todėl visi penktadieniai šių laikotarpių metu yra pasninko dienos. Advento laikotarpiu pasninkaujama keturis penktadienius, o gavėnios laikotarpiu – šešis penktadienius. - Kūčios:
Gruodžio 24 d. – diena prieš Kalėdas, kai tikintieji ruošiasi švęsti Kristaus gimimą. Ši diena yra pasninko diena, kai katalikai susilaiko nuo mėsiškų valgių. - Pelenų diena:
Pelenų diena – tai pirmoji Gavėnios diena, kuri žymi atgailos ir pasiruošimo Velykoms pradžią. Data kinta kasmet, tačiau Pelenų diena visada švenčiama 46 dienos iki Velykų. - Didysis penktadienis:
Didysis penktadienis – tai diena, kai prisimenama Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Ji visuomet minima penktadienį prieš Velykų sekmadienį, tai yra penktadienį 6-ąją Gavėnios savaitę. Data kinta kasmet, priklausomai nuo Velykų datos, kuri skaičiuojama pagal Mėnulio kalendorių – Velykos visada švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmos pilnaties, įvykusios po pavasario lygiadienio.
Minėtomis dienomis katalikai privalo pasninkauti, tai yra nevalgyti mėsiškų valgių. Mūsų krašte šio įsakymo laikytis privalo katalikai nuo 16 metų.
Pasninkas apima du dalykus: pasninką ir abstinenciją. Pasninkas reiškia, kad sotus valgymas leidžiamas tik vieną kartą per dieną, kitus du kartus galima lengvai užkąsti. Abstinencija – draudimas valgyti mėsą. Žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai nėra draudžiami, tačiau rekomenduojama vengti ir prabangių valgių, ištaigingų patiekalų ar to, kas sukelia malonumo potraukį.
Pasninkavimas penktadieniais visus metus yra pagirtinas paprotys, nors nėra privalomas. Nusikalsta tie, kurie be pateisinamos priežasties valgo mėsiškus valgius šventomis pasninko dienomis.
Jei kas dėl silpnos sveikatos ar kitų svarbių priežasčių negali pasninkauti visomis paminėtomis dienomis, jis privalo bent laikytis pasninko Kūčių dieną, Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį.
Tikintieji kviečiami vengti pasilinksminimų, triukšmingų pramogų, atsakingai naudoti laiką, atsisakyti žalingų įpročių. Pasninkas nėra tik išorinis veiksmas – jis turi liudyti vidinę apsisprendimo gyventi dėl Kristaus tikrovę.
Kodėl būtent mėsa? Mėsa nuo seno siejama su ištaiga, jėga, gyvulišku potraukiu. Ji simbolizuoja sotumą, šventę, jėgą – todėl jos atsisakymas reiškia sąmoningą išėjimą iš kūniško komforto. Ne todėl, kad pati mėsa būtų nešvari ar bloga, bet todėl, kad jos nevalgymas tampa ženklu: šią dieną kūnas neturi vadovauti. Vadovauja širdis, kuri žino, kad Kristus paaukojo savo kūną.
Pasninkas katalikų Bažnyčioje yra susilaikymas nuo tam tikro maisto ir būdas išreikšti atgailą už nuodėmes, pagerinti dvasinį gyvenimą bei pasiruošti šventoms dienoms. Kūčios, Pelenų diena ir Didysis penktadienis yra ypatingos dienos, kai tikintieji raginami atsisakyti mėsiškų valgių ir skirti daugiau laiko maldai bei apmąstymams apie Jėzaus Kristaus kančią ir auką.
Advento ir gavėnios penktadieniai yra skirtos pasiruošti didžiosioms šventėms: Kalėdoms ir Velykoms. Pasninkas šiuo metu padeda atgailauti už nuodėmes, išvalyti sielą ir susitelkti į dvasinį gyvenimą. Nors ne visi penktadieniai yra privalomi pasninkui, katalikai raginami šią dieną skirti dvasiniam augimui ir susilaikymui nuo pertekliaus.
Bažnyčia supranta, kad ne visi gali pasninkauti dėl sveikatos ar kitų rimtų priežasčių, todėl svarbiausia – širdies nusiteikimas, o jei fizinis pasninkas neįmanomas, tikintieji kviečiami aukoti kitus dalykus, pavyzdžiui, laiko ar dėmesio dvasinėms praktikoms.
Pasninko šaknys Šventajame Rašte
Pasninkas krikščionybėje remiasi Šventojo Rašto pavyzdžiais. Senajame Testamente pranašai ir izraelitai pasninkaudavo, ieškodami Dievo valios ar atgailaudami (pvz., Jonos knygoje Ninevės gyventojai pasninkauja, kad išvengtų bausmės). Jėzus, 40 dienų pasninkavęs dykumoje, parodė, kad pasninkas yra dvasinės kovos ir artumo Dievui kelias. Jo mokymas apie pasninką pabrėžia vidinį nusiteikimą: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6, 16). Šios tradicijos Bažnyčia laikėsi nuo pat pradžių, įvesdama pasninko dienas, kurios padeda tikintiesiems sekti Kristaus pavyzdžiu.
Pasninkas ir sakramentinis gyvenimas
Pasninkas ne tik ugdo savitvardą, bet ir glaudžiai siejasi su Bažnyčios sakramentais. Gavėnios pasninkas ruošia tikinčiuosius Atgailos sakramentui, skatindamas nuoširdžiai išpažinti nuodėmes ir atsigręžti į Dievą. Be to, eucharistinis pasninkas prieš šv. Komuniją padeda tikintiesiems suvokti Eucharistijos šventumą. Pasninkaudami katalikai taip pat išreiškia solidarumą su kenčiančiais, atkartodami Kristaus auką, kurią jis atliko už žmonijos išgelbėjimą. Šitaip pasninkas tampa ne tik asmenine praktika, bet ir bendruomenės vienybės ženklu.
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame dominuoja vartotojiškumas ir informacijos perteklius, pasninkas tampa dar aktualesnis. Be tradicinio susilaikymo nuo mėsiškų valgių, katalikai kviečiami „pasninkauti“ nuo žalingų įpročių, tokių kaip pernelyg ilgas laikas prie ekranų ar bereikalingas pirkimas. Pavyzdžiui, Gavėnios metu galima atsisakyti socialinių tinklų ir skirti daugiau laiko maldai ar artimiesiems. Sutaupytas lėšas ar maistą verta paaukoti vargstantiems, taip išreiškiant krikščionišką meilę. Svarbu, kad pasninkas būtų daromas su džiaugsmu ir meile, kaip Jėzus mokė: „Tegu tavo auka būna slapta“ (Mt 6, 4). Jei fizinis pasninkas neįmanomas, galima rinktis dvasines praktikas, tokias kaip Šventojo Rašto skaitymas ar tylos valandos.
Pasninkas kitose krikščionių tradicijose
Nors katalikų Bažnyčia turi aiškius pasninko įsakymus, kitos krikščionių tradicijos taip pat vertina šią praktiką. Stačiatikių Bažnyčioje pasninkas yra itin griežtas – per Gavėnią ir Adventą tikintieji susilaiko ne tik nuo mėsos, bet ir nuo pieno produktų, žuvies ar net aliejaus tam tikromis dienomis. Protestantų bendruomenėse pasninkas dažniau yra asmeninis apsisprendimas, tačiau kai kurios denominacijos, pavyzdžiui, liuteronai ar anglikonai, išlaiko Gavėnios pasninko tradicijas, pabrėždamos dvasinį susikaupimą. Nepaisant skirtumų, visos krikščioniškos tradicijos sutaria, kad pasninkas yra kelias į artimesnį ryšį su Dievu.
Pasninkas ir Fatimos žinia
Pasninko svarbą pabrėžė ir Mergelė Marija per 1917 m. Fatimos apsireiškimus. Ji ragino tris piemenukus – Liuciją, Jacintą ir Pranciškų – melstis Rožinį ir aukotis už nusidėjėlių atsivertimą. Pasninkas, kaip savanoriška auka, buvo viena iš praktikų, kurias vaikai uoliai vykdė, atsisakydami maisto ar vandens. Marijos kvietimas atgailauti ir aukotis per pasninką išlieka aktualus ir šiandien, ypač Gavėnios metu, kai tikintieji raginami sekti Fatimos žinia, stiprindami savo tikėjimą ir padėdami kitiems per maldą bei auką.
Papildomi pasninkai ir senesnės tradicijos
Be įsakytų pasninkų, Katalikų Bažnyčios tradicija išlaikė ir kitus, mažiau įpareigojančius, bet dvasiškai vertingus pasninko papročius. Kai kuriose parapijose ar vienuolynuose tikintieji laikosi pasninko trečiadieniais, ypač per Gavėnią – tai senovinis paprotys, siejamas su Jėzaus išdavimu tą dieną. Taip pat žinomas vadinamasis Embertide (lot. Quattuor Tempora) – keturių metų laikų pasninkas, kurio šaknys siekia dar pirmuosius krikščionybės amžius. Jis būdavo laikomas padėka už gamtos dovanas ir malda už naujus kunigus. Šiandien šie pasninkai neprivalomi, tačiau juos renkasi tie, kas nori gyventi pagal gilesnį liturginį ritmą. Net ir paprastas apsisprendimas kartą per savaitę sąmoningai atsisakyti pertekliaus tampa dvasine praktika, kuri augina vidinį budrumą.
Ember pasninkai vyksta keturis kartus per metus, kiekvieno metų laiko pradžioje. Kiekvienas jų apima trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį tos savaitės. Nors jų datos šiek tiek kinta, viskas priklauso nuo tam tikrų liturginių orientyrų. Štai kaip jos nustatomos kalendoriuje:
- Žiemos Ember – po šv. Liucijos dienos (gruodžio 13 d.), dažniausiai trečiąją Advento savaitę.
- Pavasario Ember – pirmą savaitę po Pelenų dienos, t. y. pirmoji Gavėnios savaitė.
- Vasaros Ember – po Sekminių – tai yra savaitė po 50 dienų nuo Velykų.
- Rudens Ember – po Šventojo Kryžiaus išaukštinimo (rugsėjo 14 d.), t. y. savaitė po šios datos.
Šie pasninkai kadaise buvo privalomi visoje Bažnyčioje, tačiau po liturginės reformos jų privalomumas buvo panaikintas, paliekant sprendimą vyskupų konferencijoms. Lietuvoje šie pasninkai šiandien nėra privalomi, bet vis dar vertinami kaip asmeninio atgailos ritmo dalis, ypač tarp tradiciją mylinčių tikinčiųjų. Jie kviečia sulyginti vidinį žmogaus laikrodį su kūrinijos metų laikais – kad ir siela neatsiliktų nuo gamtos kaitos.