Įsakymai yra esminiai Dievo nurodymai, padedantys tikintiesiems gyventi dorai ir teisingai. Jie apima tiek meilę Dievui, tiek artimui, ir yra būtini norint pasiekti išganymą ir amžiną gyvenimą danguje. Štai kas paaiškinama šiais įsakymais:
1. Ar užtenka vien tikėti, kad nueitum į dangų?
Norint nueiti į dangų, neužtenka vien tikėti – reikia ne tik turėti tikėjimą, bet ir laikytis Dievo įsakymų bei melstis.
2. Kokie yra du didžiausi įsakymai?
Didžiausi du įsakymai yra: labiausiai mylėti Dievą, o taip pat mylėti savo artimą kaip save patį.
3. Kas yra mūsų artimas?
Mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo tautybės, statuso ar religijos.
4. Kada mylime artimą kaip patys save?
Artimą mylime kaip patys save tada, kai darome jam gera, elgiamės su juo sąžiningai ir su užuojauta.
5. Kada mylime Dievą visomis jėgomis?
Dievą mylime visomis jėgomis tada, kai Jo įsakymus mielai vykdome, paklūstame Jo valiai ir siekiame gyventi pagal Jo nurodymus.
Šios tikėjimo tiesos apie įsakymus pabrėžia, kad tikėjimas vien nepakanka norint pasiekti amžiną gyvenimą. Reikia laikytis Dievo įsakymų, kurie nurodo, kaip gyventi santarvėje su Dievu ir artimu. Du didžiausi įsakymai – meilė Dievui ir meilė artimui – yra pamatiniai krikščionybės mokyme, nes juose slypi visų kitų įsakymų esmė.
Meilė Dievui turi būti visaapimanti, tai reiškia, kad žmogus turi gyventi pagal Dievo valią, laikytis Jo įsakymų ir siekti Jo garbės. Meilė Dievui pasireiškia ne tik žodžiais, bet ir darbais – kasdieniu gyvenimu, pasirinkimais ir ištikimybe Dievo mokymui.
Meilė artimui yra neatskiriama nuo meilės Dievui. Krikščionybė moko, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir todėl vertas pagarbos, rūpesčio ir meilės. Mylėti artimą reiškia ne tik nedaryti blogo, bet aktyviai siekti jo gėrio, padėti jam, kai jis to reikia, ir elgtis su kitais taip, kaip norėtume, kad su mumis būtų elgiamasi.
Šie įsakymai moko, kad meilė Dievui ir artimui yra kertinis krikščioniškojo gyvenimo principas, vedantis link išganymo ir amžino gyvenimo danguje.