Antano Paškaus knyga „Dievai, dvasios ir žmonės“ yra išsamus ir analitinis darbas, nagrinėjantis pasaulines religines tendencijas, ypač susitelkiant į Rytų ir Vakarų dvasinius judėjimus, okultizmą, kultus bei „Naujojo amžiaus“ fenomeną. Ši knyga skirta ne tik religijotyros specialistams ar teologams, bet ir plačiajai visuomenei, norinčiai suprasti įvairius dvasinius srovių judėjimus, jų kilmę bei poveikį šiuolaikinei visuomenei, ypač Rytų Europoje.
Knygos įžangoje autorius cituoja garsiąją Mircea Eliade mintį, kad svarbiausias XX amžiaus reiškinys nebuvo proletariato revoliucija, o neeuropiečio žmogaus ir jo dvasinio pasaulio atradimas. Ši idėja tampa pagrindu visam knygos turiniui, kuriame aptariami neeuropietiški dvasiniai judėjimai ir jų įtaka tiek Vakarams, tiek Rytų Europai. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip „Naujojo amžiaus“ srovė Vakaruose tapo terpė, kurioje įvairūs Rytų dvasiniai mokymai įsiliejo į Vakarų kultūrą, suformuodami naujas dvasines praktikas ir kultus.
Knygos pirmojoje dalyje „Naujasis amžius – senas mitas“ analizuojami „Naujojo amžiaus“ (angl. New Age) judėjimo filosofiniai pagrindai bei istorinė jo raida. Autorius kritiškai vertina, kaip šis judėjimas siekia sukurti utopiją, kurioje sintezės būdu sujungiami Rytų ir Vakarų dvasiniai elementai. Pabrėžiama, kad „Naujasis amžius“ dažnai remiasi senųjų mitų išraiškomis, kurias perinterpretuoja pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius.
Antrasis knygos skyrius skirtas didžiosioms Rytų religijoms: hinduizmui ir budizmui. Šiame skyriuje Antanas Paškus nuodugniai nagrinėja hinduizmo ir budizmo teorinę ir praktinę dimensijas, aptaria jų pagrindinius mokymus bei reikšmę šiuolaikiniam žmogui. Taip pat atkreipiamas dėmesys į reinkarnacijos doktriną, kuri tapo viena iš kertinių Rytų religinių sistemų idėjų. Autorius aiškina reinkarnacijos sampratą, pateikia įrodymų bei prieštaravimų, susijusių su šiuo tikėjimu, nagrinėja „buvusių gyvenimų prisiminimų“ problematiką ir galimus šio reiškinio paaiškinimus.
Viena įdomiausių knygos dalių yra skirta kultų karalystei. Čia Antanas Paškus aprašo įvairius destruktyvius kultus, tokius kaip Suvienijimo bažnyčia, Krišnos sąmonės draugija, Dieviškosios šviesos misija ir Šėtono kultas. Autorius aptaria šių kultų doktrinas, verbavimo būdus bei psichologinį poveikį jų pasekėjams. Ši dalis ypač naudinga tiems, kurie domisi naujomis religijomis ar destruktyviais judėjimais, kurie gali kelti pavojų individų ir visuomenės gerovei.
Penktasis knygos skyrius skirtas okultizmui, apimančiam spiritizmą, laidininkavimą (channeling) ir kitas okultines praktikas. Autorius atskleidžia šių reiškinių pavojų bei jų psichologines ir dvasines pasekmes. Paškus įspėja apie tai, kaip okultizmo apraiškos, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nekaltos, gali sukelti rimtų psichologinių ir dvasinių problemų. Taip pat aptariamos modernios okultinės praktikos, tokios kaip ufonautų kultai, kristalai ir piramidės.
Paskutinėje knygos dalyje Paškus grįžta prie krikščionybės ir analizuoja, kaip šiuolaikinis krikščionis gali veikti „Naujojo amžiaus“ aplinkoje. Autorius siūlo vidurio kelią, kuris padėtų krikščionims atlaikyti įvairių kultų ir dvasinių judėjimų spaudimą, išsaugant savo tikėjimo pagrindus ir tuo pačiu išlaikant atvirumą dialogui. Tai svarbus skatinimas ieškoti balanso tarp tradicijos ir modernių dvasinių siekių.
Knygos „Dievai, dvasios ir žmonės“ autorius, remdamasis gausiais istoriniais ir religijos mokslo šaltiniais, pateikia platų religinių ir dvasinių judėjimų spektrą, padedantį skaitytojui geriau suprasti šiuolaikines dvasines tendencijas bei jų įtaką žmonių gyvenimui. Šis darbas yra ne tik teorinis, bet ir praktinis vadovas, skirtas padėti žmogui atpažinti dvasinius pavojus ir teisingai suvokti religinių sistemų įtaką šiuolaikinei visuomenei.
Knyga naudinga ne tik tiems, kurie domisi religijotyra, bet ir tiems, kurie siekia geriau suprasti šiuolaikinės visuomenės dvasinius iššūkius ir pavojus, kylančius iš destruktyvių kultų bei okultizmo praktikos.