Said Ibn Al-Musajab pranešė, kad jo tėvas pasakė: Kai Abu Talib buvo prie mirties slenksčio, Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) atėjo pas jį ir rado su juo Abu Džahl ir Abdullah Ibn Abi Umajah Ibn Al-Mughyrah. Jis tarė: „O dėde, sakyk: La ilaha illallah (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą), tai žodžai, su kuriais galiu tave apginti prieš Allahą.“ O Abu Džahl ir Abdullah Ibn Abi Umajah pasakė: „Argi atsisakysi Abdul- Muttalib religijos?“ Allaho Pasiuntinys (ramybė ir Allaho palaima jam) daug kartų kartojo savo prašymą dėdei, o jie taip pat kartojo jam savo klausimą. Paskutinis dalykas, kurį jiems pasakė Abu Talib, buvo: Aš pasiliksiu Abdul-Muttalib religijoje. Ir jis atsisakė pasakyti La ilaha illallah. Allaho Pasiuntinys tarė: „Prisiekiu Allahu, kad aš ir toliau prašysiu tau Allaho atleidimo, nebent Jis man tai uždraus“. Taigi, Allahas atskleidė: {(Nedera) Pranašui ir tiems, kurie tiki, prašyti Allaho atleidimo politeistams} [Koranas, sūra „Atgaila“ 9:113]. Allahas taip pat atskleidė apie Abu Talib, kreipdamasis į Pasiuntinį: {Iš tiesų, tu (Muchammedai) nevedi tų, kuriuos tu nori, tačiau Allahas veda tuos, kuriuos Jis nori.} [Koranas, sūra „Pasakojimas“ 28:56]. [Sachych] [Bendru sutarimu] Pranašas užėjo pas savo dėdę Abu Talib, kai jį kankino mirties skausmai, ir tarė: “O dėde, pasakyki La ilaha illallah (nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą), tai teiginys, kuriuo galiu paliudyti tavo naudai prieš Allahą.“ Po to Abu Džahl ir Abdullah Ibn Abi Umajah tarė: „O Abu Talib, ar atsisakysi savo tėvo Abdul-Muttalib religijos, [stabų garbinimo]?!“ Jie abu kalbėjosi su juo, kol paskutinis dalykas, kurį jis jiems pasakė buvo, kad jis liks Abdul-Muttalib religijoje, t. y. širk ir stabmeldystės religijoje. Taigi Pranašas tarė: ,,Aš prašysiu Allaho atleidimo tau tol, kol Jis uždraus man tai daryti”. Po to Visagalis Allahas atskleidė: {(Nedera) Pranašui ir tiems, kurie tiki, prašyti Allaho atleidimo politeistams} [Koranas, sūra „Atgaila“ 9:113]. O apie Abu Talib buvo atskleista ši eilutė: {Iš tiesų tu (Muchammedai) nevedi tų, kuriuos tu nori, tačiau Allahas veda tuos, kuriuos Jis nori.} [Koranas, sūra „Pasakojimas“ 28:56]. Tai yra, tu negali vesti tiesiu keliu tą, kuris tau patinka; tavo pareiga yra tik perduoti žinią, o Allahas veda tuos, kuriuos nori.
Šis pasakojimas iliustruoja vieną iš reikšmingų įvykių Pranašo Muchammedo (ramybė ir Allaho palaima jam) gyvenime, kuris parodo tiek jo didžiulę meilę artimiesiems, tiek religinę tiesą, kad tikėjimo priėmimas priklauso tik nuo Allaho valios. Abu Talib, Pranašo Muchammedo dėdė, buvo svarbus asmuo jo gyvenime. Nepaisant to, kad jis niekada oficialiai nepriėmė islamo, jis nuolatos gynė ir saugojo Pranašą nuo Mekos gyventojų, ypač nuo Korayšų genties, kurie dažnai priešinosi Pranašui ir jo mokymams.
Kai Abu Talib atsidūrė ant mirties slenksčio, Pranašas Muchammedas lankėsi pas jį su paskutine viltimi, kad jo dėdė priims islamą. Jis pasiūlė Abu Talibui pasakyti liudijimą „La ilaha illallah“ – frazę, kuri yra pagrindinė islamo tikėjimo deklaracija, reiškianti, kad nėra jokio dievo, išskyrus Allahą. Pranašas norėjo, kad jo dėdė pasakytų šiuos žodžius, jog jis galėtų pasinaudoti jais, kai stos prieš Allahą, prašydamas jo atleidimo savo dėdei.
Tačiau šalia Abu Talibo buvo du svarbūs politeizmo šalininkai – Abu Džahl ir Abdullah Ibn Abi Umajah. Jie abu įtikinėjo Abu Talibą likti ištikimą savo protėvio Abdul-Muttalib religijai, kurioje buvo garbinami stabai. Ši diskusija tęsėsi, kol Abu Talib galutinai pasirinko likti savo protėvių religijoje, atsisakydamas priimti islamo liudijimą. Tai buvo skaudus momentas Pranašui Muchammedui, nes jis matė, kad jo dėdė, kuriam jis buvo dėkingas už ilgus metus trunkančią paramą, pasirinko nepriimti islamo.
Pranašas, vis dėlto, pasižadėjo ir toliau prašyti Allaho atleidimo savo dėdei, nes jautė meilę ir dėkingumą už visą pagalbą, kurią gavo per savo gyvenimą. Tačiau netrukus po šio įvykio Allahas atskleidė dvi svarbias Korano eilutes, kurios aiškiai nustatė taisykles, susijusias su prašymais atleidimo. Pirmoji eilutė, iš sūros „Atgaila“ (9:113), teigia, kad net Pranašui ir tiems, kurie tiki, nedera prašyti Allaho atleidimo politeistams, net jei jie yra artimi giminaičiai, jei jie mirė būdami politeistais. Tai atspindi esminį islamišką principą: atleidimas ir tikėjimo priėmimas priklauso tik nuo Allaho, o ne nuo kitų žmonių.
Antra eilutė, iš sūros „Pasakojimas“ (28:56), taip pat buvo atskleista, kad pabrėžtų Pranašui: „Iš tiesų, tu (Muchammedai) nevedi tų, kuriuos tu nori, tačiau Allahas veda tuos, kuriuos Jis nori.“ Tai reiškia, kad Pranašas negali pakeisti žmogaus širdies ir priversti jo priimti tikėjimą, net jei tas asmuo yra jam labai artimas. Tai yra Allaho valioje, o Pranašo užduotis yra tik perduoti žinią.
Šis įvykis atskleidžia, kad nors ir gali būti stiprus emocinis ryšys su artimaisiais, kurie nepriėmė islamo, galutinė atsakomybė už tikėjimą priklauso nuo paties žmogaus ir Allaho. Pranašas Muchammedas rodė didžiulį rūpestį ir meilę savo dėdei, tačiau galiausiai turėjo priimti faktą, kad jo misija yra perduoti tiesą, o tikėjimo priėmimas yra individualus sprendimas, kurį lemia Allahas. Tai taip pat parodo vieną iš didžiųjų Pranašo iššūkių – susidoroti su artimų žmonių atsisakymu priimti tikėjimą, kurį jis skelbė.
Šis pasakojimas yra gili pamoka musulmonams apie tikėjimo prigimtį, individualią atsakomybę ir Allaho valios galią. Net pats Pranašas, Dievo Pasiuntinys, negalėjo priversti savo mylimojo dėdės priimti islamo, nes tai priklauso tik nuo Dievo.