Jokūbo laiške kalbama apie liežuvio galios pavojus ir jo nepažabotos blogybės. Jokūbas pabrėžia, kad liežuvis, nors ir mažas, turi didelę galią ir gali būti labai destruktyvus, jei jis nėra kontroliuojamas.
Citatos apie nepažaboto liežuvio blogybę
1. Jokūbo 3:5-6:
„Taip ir liežuvis yra mažas narys, bet didžiai giriasi. Štai, kaip mažas ugnis uždega didelį mišką! Liežuvis yra ugnis, nedorybės pasaulio, pasklidusi mūsų kūne. Jis gadina visą mūsų kūną ir uždega gyvenimą, ir pats yra uždegamas Gehenos ugnies.“
Šioje citatoje Jokūbas lygina liežuvį su maža ugnimi, kuri gali sukelti didelius gaisrus. Liežuvis gali būti destruktyvus ir kenkti visam kūnui, jei jis nėra pažabotas. Be to, jis gali būti kaip ugnis, kurią uždega Gehenos ugnis, nurodydamas, kad nesuvaldytas liežuvis gali turėti rimtų dvasinių padarinių.
2. Jokūbo 3:7-8:
„Visi laukiniai gyvūnai, paukščiai, ropliai ir jūros gyvūnai yra prisijaukinti ir buvo prisijaukinti žmonių, bet liežuvis niekas nėra suvaldytas. Jis yra neramus blogis, pilnas mirties vandenų.“
Šioje citatoje Jokūbas pabrėžia, kad nors žmonės sugeba prisijaukinti daugelį gyvūnų, liežuvio suvaldyti neįmanoma. Jis yra nuolat neramus ir gali sukelti daug blogio, nes yra pilnas mirties vandenų, kurie simbolizuoja destruktyvius ir nuodingus žodžius.
3. Jokūbo 3:9-10:
„Su ta pačia liežuviu mes laiminame Dievą ir mes prakeikiame žmones, sukurtus pagal Dievo atvaizdą. Iš tos pačios burnos išeina palaiminimas ir prakeikimas. Mano broliai, tai neturi būti.“
Jokūbas pastebi, kad dažnai žmonės vienu liežuviu laimina Dievą, tačiau tuo pačiu metu prakeikia žmones, kurie yra Dievo atvaizdas. Tai yra dviprasmiška ir netinkama, nes liežuvis turėtų būti naudojamas vien tik gera, o ne sunaikinti ar nužeminti kitus.
4. Jokūbo 3:11-12:
„Ar gali šaltinis iš vieno šaltinio versti tiek saldų, tiek kartų vandenį? Ar gali, mano broliai, figmedis duoti alyvmedžio uogas? Ar vynmedis gali duoti figas? Taip ir druskingas šaltinis negali duoti saldaus vandens.“
Šioje citatoje Jokūbas naudoja natūralius pavyzdžius, kad paaiškintų, jog liežuvis, kaip ir šaltinis, turėtų išleisti vien tik gerus ir saldžius žodžius. Dvilypumas, kai išliejami ir geri, ir blogi žodžiai, yra netinkamas ir negali būti suderintas su tikru dvasiniu gyvenimu.
Jokūbo laiškas aiškiai įspėja apie nepažaboto liežuvio pavojus. Liežuvis turi galią daryti tiek gerą, tiek blogą, ir yra svarbu jį kontroliuoti, kad išvengtume destruktyvių ir nuodingų žodžių. Krikščionys turėtų siekti naudoti savo liežuvį taip, kad jis būtų palaiminimas, o ne prakeikimas, ir taip atitiktų Dievo valią bei dvasinius principus.