Jėzaus krikštas yra reikšmingas įvykis, aprašytas visose trijose sinoptinėse Evangelijose: Mato 3:13–17, Morkaus 1:9–11, ir Luko 3:21–22. Šis įvykis pažymėjo Jėzaus viešosios tarnystės pradžią ir turėjo svarbią dvasinę prasmę. Tai taip pat buvo momentas, kai Jėzus buvo patvirtintas kaip Dievo Sūnus, o Šventoji Dvasia nusileido ant Jo.
Krikšto įvykis
1. Jėzus ateina pas Joną Krikštytoją
Jėzus atėjo iš Galilėjos prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas krikštijo žmones, skelbdamas atgailą už nuodėmes. Nors Jėzus buvo be nuodėmės, Jis norėjo būti pakrikštytas kartu su kitais, kad parodytų savo nuolankumą ir solidarumą su žmonija.
Mato Evangelija šį įvykį aprašo taip:
„Tuomet Jėzus atėjo iš Galilėjos prie Jordano pas Joną, kad šis jį pakrikštytų. Jonas bandė jį atkalbėti, sakydamas: ‘Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!’“ (Mato 3:13–14)
Jonas Krikštytojas, supratęs Jėzaus šventumą ir didingumą, nenorėjo Jo krikštyti, nes jautėsi nevertas. Jis žinojo, kad Jėzus yra tas, kuris ateis pakrikštyti žmones Šventąja Dvasia, ir todėl manė, kad Jėzus neturi poreikio būti krikštijamas.
2. Jėzaus atsakymas Jonui
Jėzus atsakė Jonui, kad krikštas yra būtinas, kad būtų įvykdytas „visas teisumas“. Tai reiškė, kad Jėzus norėjo paklusti Dievo valiai ir įvykdyti savo misiją taip, kaip buvo numatyta.
„Jėzus jam atsakė: ‘Palik tai dabar! Nes taip mums dera įvykdyti visą teisumą.’ Tada Jonas sutiko.“ (Mato 3:15)
Jėzus savo atsakymu parodė, kad Jo krikštas yra svarbus Dievo plano dalis, net jei Jis neturėjo nuodėmės. Tai buvo ženklas, kad Jis pradeda savo viešą tarnystę, visiškai paklusdamas Dievo valiai.
3. Jėzaus krikštas ir Šventosios Dvasios nusileidimas
Kai Jėzus buvo pakrikštytas, įvyko trys svarbūs dalykai:
- Dangus atsivėrė.
- Šventoji Dvasia nusileido ant Jėzaus balandžio pavidalu.
- Dievo balsas iš dangaus patvirtino Jėzaus tapatybę.
Mato Evangelijoje aprašyta:
„Pakrikštytas Jėzus tuojau išlipo iš vandens. Ir štai atsivėrė jam dangūs, ir jis pamatė Dievo Dvasią, nužengiančią tarsi balandį ir nusileidžiančią ant jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’“ (Mato 3:16–17)
Morkaus Evangelijoje tas pats įvykis aprašomas trumpiau, bet su tais pačiais svarbiais elementais:
„Vos tik išlipęs iš vandens, Jis pamatė atsiveriančius dangus ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir pasigirdo balsas iš dangaus: ‘Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.’“ (Morkaus 1:10–11)
Luko Evangelijoje pridedama, kad krikšto metu Jėzus meldėsi:
„Visiems žmonėms krikštijantis, buvo pakrikštytas ir Jėzus. Jam besimeldžiant atsivėrė dangus, Šventoji Dvasia nužengė kūnišku pavidalu kaip balandis, ir iš dangaus pasigirdo balsas: ‘Tu esi mano mylimasis Sūnus; tavimi aš gėriuosi.’“ (Luko 3:21–22)
Krikšto reikšmė
- Jėzaus nuolankumas: Jėzus, būdamas be nuodėmės, pasirinko būti pakrikštytas, parodydamas savo nuolankumą ir solidarumą su žmonija. Jis priėmė tą patį krikštą, kurį Jonas Krikštytojas skelbė atgailai už nuodėmes, nors pats nuodėmių neturėjo.
- Viešosios tarnystės pradžia: Krikštas pažymėjo Jėzaus viešosios tarnystės pradžią. Nuo šio momento Jėzus pradėjo mokyti, gydyti ir skelbti Dievo karalystę.
- Šventosios Dvasios nužengimas: Šventosios Dvasios nusileidimas balandžio pavidalu simbolizavo, kad Jėzus buvo pateptas Šventąja Dvasia, kad galėtų vykdyti savo dievišką misiją. Tai taip pat patvirtino Jo tapatybę kaip Dievo Sūnaus.
- Dievo patvirtinimas: Dievo balsas iš dangaus, kuris patvirtino Jėzaus tapatybę („Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“), parodė, kad Jėzus turi ypatingą santykį su Tėvu ir kad Jis yra išrinktasis Mesijas, kuriam suteikta dieviškoji valdžia.
- Pavyzdys krikščionims: Jėzaus krikštas tapo pavyzdžiu visiems krikščionims. Jėzaus žingsnis krikštijantis įkvėpė vėlesnius Jo sekėjus priimti krikštą kaip paklusnumo Dievui aktą, atsinaujinimo ir dvasinio atgimimo ženklą.
Jėzaus krikštas buvo svarbus įvykis, pažymėjęs Jo viešosios tarnystės pradžią ir suteikęs galingą liudijimą apie Jo dieviškąją tapatybę. Per šį įvykį Jėzus parodė nuolankumą ir pasirengimą vykdyti Dievo valią, o Dievas Tėvas ir Šventoji Dvasia patvirtino Jį kaip Dievo Sūnų. Šis įvykis taip pat įkvėpė krikščionis sekti Jėzaus pavyzdžiu ir priimti krikštą kaip tikėjimo ir atgailos ženklą.