Jėzaus stebuklas, kai Jis vaikščiojo vandeniu, yra aprašytas trijose Evangelijose: Mato 14:22–33, Morkaus 6:45–52 ir Jono 6:16–21. Šis įvykis ne tik parodo Jėzaus dievišką valdžią prieš gamtos dėsnius, bet ir moko apie tikėjimo svarbą bei Jo gebėjimą padėti savo sekėjams iš pačių sunkiausių gyvenimo situacijų.
Įvykio kontekstas
Jėzus neseniai buvo įvykdęs stebuklą, kai penkiais duonos kepalais ir dviem žuvimis pamaitino 5000 vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. Po šio stebuklo Jėzus liepė savo mokiniams lipti į valtį ir plaukti į kitą Galilėjos ežero (dar vadinamo Genezareto jūra) pusę, kol Jis pats užlipo ant kalno melstis. Mokiniai išplaukė valtimis į ežerą, o Jėzus liko vienas maldoje.
Tuo tarpu naktį virš ežero kilo stiprus vėjas, ir mokiniai atsidūrė audringoje jūroje. Mato ir Morkaus evangelijose rašoma, kad vėjas buvo stiprus ir bangos plakė valtį. Mokiniai buvo patyrę žvejai, bet net ir jie sunkiai valdė valtį, nes audra kilo viduryje nakties. Jie buvo išsigandę ir varginami dėl stiprių bangų ir vėjo.
Jėzus ateina per audrą
Apie ketvirtą nakties sargybą (maždaug 3-6 val. ryto) Jėzus priėjo prie mokinių, vaikščiodamas vandeniu. Mokiniai, pamatę Jėzų, buvo išsigandę ir manė, kad tai šmėkla:
„Jie, pamatę jį einantį ežeru, išsigando ir sakė: ‘Tai šmėkla!’ – ir iš baimės ėmė šaukti.“ (Mato 14:26)
Mokiniai neįsivaizdavo, kad Jėzus gali vaikščioti ant vandens, todėl jų reakcija buvo panika. Tačiau Jėzus iš karto nuramino juos, sakydamas:
„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mato 14:27)
Jėzus patikino savo mokinius, kad tai Jis, ir paragino juos būti drąsiems. Jo žodžiai „Nebijokite“ yra galingas kvietimas pasitikėti Juo net sunkiausiose ir baisiausiose situacijose.
Petro tikėjimo išbandymas
Mato evangelijoje Petras, sužinojęs, kad tai Jėzus, norėjo išbandyti savo tikėjimą. Jis tarė Jėzui:
„Viešpatie, jei tai tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ (Mato 14:28)
Jėzus liepė Petrui ateiti, ir Petras, išlipęs iš valties, pradėjo eiti vandeniu link Jėzaus. Šis Petro veiksmas parodė jo tikėjimą, kad Jėzus tikrai gali jį laikyti ant vandens. Ir iš tiesų, kol Petras buvo sutelkęs savo dėmesį į Jėzų, jis galėjo eiti vandeniu. Tačiau, kai jis pamatė stiprų vėją ir bangas, jis išsigando ir pradėjo skęsti:
„Bet pamatęs vėją, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: ‘Viešpatie, gelbėk mane!’“ (Mato 14:30)
Jėzus iš karto ištiesė ranką ir išgelbėjo Petrą. Tada Jis tarė jam:
„Mažatikis, ko suabejojai?“ (Mato 14:31)
Šis Petro išbandymas parodo, kad tikėjimas yra stiprus, kai mes esame sutelkę savo žvilgsnį į Jėzų, tačiau, kai mūsų dėmesys nukrypsta į baimes ir aplinkybes, mūsų tikėjimas silpsta. Vis dėlto Jėzus yra visada pasiruošęs padėti, kai tik mes kreipiamės į Jį, kaip Petras šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Audros nuraminimas
Kai Jėzus ir Petras grįžo į valtį, audra tuoj pat nurimo:
„Kai jie įlipo į valtį, vėjas nurimo.“ (Mato 14:32)
Mokiniai, matydami šį įvykį, garbino Jėzų, sakydami:
„Iš tiesų tu esi Dievo Sūnus!“ (Mato 14:33)
Šis įvykis ne tik parodė Jėzaus galią valdyti gamtos jėgas, bet ir padėjo mokiniams suprasti, kad Jis yra Dievo Sūnus – vienintelis, turintis valdžią net prieš vėją, bangas ir audras.
Dvasinė reikšmė
Šis stebuklas turi daug svarbių dvasinių pamokų:
1. Jėzaus valdžia prieš gamtos dėsnius: Jėzaus gebėjimas vaikščioti vandeniu parodo, kad Jis valdo gamtos jėgas. Nors vėjas ir bangos yra galingos ir nenuspėjamos, jos paklūsta Jėzui. Tai dar kartą parodo Jo dieviškumą ir visišką valdžią prieš fizinę kūriniją.
2. Tikėjimo stiprumas ir baimės silpnumas: Petras galėjo vaikščioti vandeniu, kol buvo sutelkęs savo dėmesį į Jėzų. Tai pamoka mums apie tikėjimo svarbą – kai mūsų akys sutelktos į Jėzų, galime įveikti net ir sunkiausias kliūtis. Tačiau kai leidžiame baimei ir aplinkybėms užvaldyti mūsų mintis, mūsų tikėjimas silpnėja, ir mes pradedame „skęsti“.
3. Jėzaus atjauta ir pagalba: Kai Petras pradėjo skęsti, Jėzus iš karto ištiesė ranką ir jį išgelbėjo. Tai simbolizuoja, kad Jėzus visada yra pasiruošęs padėti mums, kai tik mes kreipiamės į Jį, net jei mūsų tikėjimas nėra tobulas. Jėzus nepriekaištavo Petrui dėl jo nesėkmės, bet švelniai paragino jį stiprinti savo tikėjimą.
4. Jėzus yra su mumis mūsų „audrose“: Ši istorija moko, kad Jėzus yra su mumis net ir gyvenimo „audrose“. Kai atrodo, kad mūsų situacijos yra beviltiškos ir mes patiriame „audras“, Jėzus ateina pas mus ir kviečia mus pasitikėti Juo. Jis turi galią nuraminti ne tik fizines audras, bet ir mūsų vidines baimes bei neramumus.
Jėzaus vaikščiojimas vandeniu yra vienas iš didžiausių Jo stebuklų, parodantis Jo dievišką valdžią prieš gamtos dėsnius. Šis įvykis moko mus pasitikėti Jėzumi net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose. Kaip Jėzus ištiesė ranką Petrui, kai jis pradėjo skęsti, taip Jis yra pasirengęs padėti mums, kai šaukiame Jo pagalbos. Tikėjimas į Jėzų leidžia mums įveikti net ir didžiausias kliūtis, o Jėzaus buvimas mūsų gyvenime suteikia ramybę net audringiausiuose momentuose.