Habakuko knyga baigiasi gilia ir įkvepiančia šlovinimo giesme, kuri randama trečiajame knygos skyriuje (Hab 3:1-19). Tai viena gražiausių ir giliausių šlovinimo dalių visoje Biblijoje. Nors Habakukas pradžioje knygos išreiškė savo nusivylimą ir klausimus Dievui dėl neteisingumo, knygos pabaigoje jis priima Dievo planą ir galiausiai išreiškia visišką pasitikėjimą Viešpačiu, net kai aplinkybės yra sunkios.
Giesmės struktūra ir turinys
- Dievo didybės aprašymas (Habakuko 3:2–7):
Habakukas pradeda giesmę prisimindamas Dievo veiksmus praeityje, kai Jis atnešė išgelbėjimą savo tautai. Šis pranašo prisiminimas stiprina jo tikėjimą, kad Dievas veiks ir ateityje. Giesmėje aprašoma Dievo didybė ir Jo galia: „Viešpatie, išgirdau tavo šlovę ir bijau. Atgaivink savo darbus per šiuos metus, išgarsink juos per šiuos metus. Savo rūstyje prisimink gailestingumą.“ (Habakuko 3:2) Habakukas maldauja Dievo atnaujinti savo darbus ir parodyti savo gailestingumą. Jis mini Dievo veiksmus istorijoje, aprašydamas Jį kaip galingą, didingą Dievą, kuris kontroliuoja visą kūriniją. - Dievo teismas prieš priešus (Habakuko 3:8–15):
Šioje giesmės dalyje aprašoma, kaip Dievas kovoja už savo tautą, nubaudžia jos priešus ir išlaisvina savo žmones. Čia Dievas vaizduojamas kaip karingas valdovas, kuris apgina teisumą: „Tu išėjai gelbėti savo tautos, išgelbėti savo pateptojo. Sunaikinai nedorėlio namus, nuplėšei stogą nuo pamatų iki viršaus.“ (Habakuko 3:13) Habakukas vaizduoja Dievą kaip tą, kuris teis smurtautojus ir neteisiuosius, primindamas, kad Dievas nepaliks savo tautos pavojuje. - Šlovinimas ir visiškas pasitikėjimas Dievu (Habakuko 3:16–19):
Paskutinėje giesmės dalyje Habakukas išreiškia savo asmeninį tikėjimą Dievu, nepaisant aplinkybių. Nors aplinkui vyksta teismas ir sunaikinimas, Habakukas išreiškia pasitikėjimą ir džiaugsmą Dievu. Tai ypač stipri eilutė, kai pranašas teigia, kad jo tikėjimas nepriklauso nuo materialios gerovės ar situacijų: „Nors figmedis nežydės, ir vynmedžiai neves vaisių, nors alyvmedžių derlius neduos, laukai nebeduos maisto, avys bus išvarytos iš aptvarų, ir galvijai nebesiganys tvartuose, tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, būsiu linksmas dėl savo išgelbėjimo Dievo.“ (Habakuko 3:17–18) Tai viena žymiausių Habakuko knygos vietų, kuri demonstruoja nepalaužiamą pasitikėjimą Dievo valia ir gerumu. Pranašas išreiškia savo įsitikinimą, kad net jei viskas žlugtų aplink jį – nebebūtų maisto ar materialinių gėrybių – jis vis tiek džiaugsis Viešpačiu. Habakukas rodo, kad jo tikėjimas nėra priklausomas nuo aplinkybių, bet yra pastatytas ant Dievo patikimumo ir Jo išgelbėjimo pažadų. - Pabaiga – Viešpaties galybė:
Pabaigoje Habakukas pripažįsta, kad Viešpats yra jo stiprybė: „Viešpats Dievas yra mano jėga; jis padaro mano kojas kaip stirnos ir leidžia man vaikščioti aukštumose.“ (Habakuko 3:19) Habakukas čia naudoja stiprų simbolį, vaizduodamas stirnos lengvumą ir judrumą kalnuose, lygindamas tai su tuo, kaip Dievas suteikia stiprybės savo tikintiesiems įveikti gyvenimo iššūkius.
Šlovinamosios giesmės reikšmė
Habakuko šlovinamoji giesmė yra svarbi tikėjimo kelio dalis. Ji parodo perėjimą nuo klausimų ir abejonių iki visiško pasitikėjimo Dievu, net ir esant neaiškioms aplinkybėms. Pranašas pradeda savo knygą su skundu dėl neteisingumo pasaulyje, tačiau giesmė baigiasi triumfuojančiu šlovinimu. Tai moko, kad tikėjimas Dievu nėra priklausomas nuo to, kas vyksta aplink mus – tai tikėjimas, pagrįstas Dievo charakteriu, Jo pažadais ir Jo išgelbėjimu.
1 Pranašo Habakuko malda. Su giedojimu.
2 Viešpatie, išgirdau tavo šlovę ir bijau. Atgaivink savo darbus per šiuos metus, išgarsink juos per šiuos metus. Savo rūstyje prisimink gailestingumą.
3 Dievas ateina iš Temano, Šventasis iš Parano kalno. Jo šlovė apima dangus, o žemė pilna jo šlovės.
4 Jo spindesys kaip saulės šviesa, iš jo rankų sklinda šviesos spinduliai – ten paslėpta jo galia.
5 Prieš jį eina maras, o ligos seka paskui jį.
6 Jis sustoja ir drebina žemę, žiūri ir dreba tautos. Amžini kalnai suyra, amžinos kalvos sugriūva. Jo keliai amžini.
7 Mačiau Kušano palapines nelaimėje, Midjano žemės skraistės drebėjo.
8 Viešpatie, ar tu pykai ant upių? Ar tavo rūstybė kilo prieš upes? Ar tavo įtūžis kilo prieš jūrą, kai jojai ant savo žirgų, savo išgelbėjimo vežimų?
9 Ištraukei savo lanką, savo šauksmu pripildei strėlių. Upės suskilo žemę.
10 Kalnai tave pamatė ir drebėjo. Vandens srautai praūžė, gelmės pakėlė savo balsą, pakėlė rankas į dangų.
11 Saulė ir mėnulis sustojo savo vietose, tavo skriejančių strėlių šviesoje, tavo žėrinčių iečių spindesyje.
12 Įtūžęs žengei per žemę, įniršęs mindei tautas.
13 Tu išėjai gelbėti savo tautos, išgelbėti savo pateptojo. Sunaikinai nedorėlio namus, nuplėšei stogą nuo pamatų iki viršaus.
14 Tavo strėlėmis pervėrei jo vadų galvas, kai jie puolė mus audra, džiūgaudami, tarsi norėdami slapta praryti vargšą.
15 Tu perėjai per jūrą su savo žirgais, per didelių vandenų bangas.
16 Aš išgirdau, ir mano vidus sudrebėjo, lūpos drebėjo nuo šio balso. Į mano kaulus įsiskverbė puvimas, ir aš drebu vietoje. Kantriai lauksiu nelaimės dienos, kai ateis tas, kuris užpuls tautą.
17 Nors figmedis nežydės, ir vynmedžiai neves vaisių, nors alyvmedžių derlius neduos, laukai nebeduos maisto, avys bus išvarytos iš aptvarų, ir galvijai nebesiganys tvartuose,
18 tačiau aš džiaugsiuosi Viešpačiu, būsiu linksmas dėl savo išgelbėjimo Dievo.
19 Viešpats Dievas yra mano jėga; jis padaro mano kojas kaip stirnos ir leidžia man vaikščioti aukštumose. Vadovui. Su styginiais instrumentais.