Šv. Augustino „Dievo miestas“ (lot. De Civitate Dei) yra vienas svarbiausių Vakarų filosofijos ir krikščioniškos teologijos veikalų. Šis monumentalus darbas buvo parašytas reaguojant į Romos imperijos žlugimą ir jį lydėjusią politinę bei socialinę krizę. Augustinas knygą pradėjo rašyti 410 metais, po to, kai vestgotai, vadovaujami Alariko, užėmė Romą, o baigė apie 426 metus.
„Dievo miestas“ yra apologetinis veikalas, kuriame Augustinas gina krikščionybę nuo kaltinimų, kad būtent krikščionybė prisidėjo prie Romos imperijos nuosmukio. Jis gina krikščionių tikėjimą nuo pagoniškų argumentų ir pristato dviejų miestų – Dievo miesto ir žemiškojo miesto – metafizinę priešpriešą.
Pagrindinės „Dievo miesto“ temos:
- Dviejų miestų koncepcija:
- Pagrindinė „Dievo miesto“ idėja yra metafizinė dviejų miestų koncepcija: Dievo miestas (Civitas Dei) ir žemiškasis miestas (Civitas Terrena). Šios dvi bendruomenės simbolizuoja dviejų skirtingų vertybių ir troškimų sistemų priešpriešą.
- Dievo miestas yra dvasinė bendruomenė, kurią sudaro žmonės, gyvenantys pagal Dievo valią ir siekiantys amžinojo gyvenimo.
- Žemiškasis miestas atstovauja pasaulietinę bendruomenę, kuri orientuojasi į žemiškus, materialius malonumus ir siekia pasaulio garbės bei galios.
- Romos imperijos žlugimas ir krikščionybė:
- Viena iš pagrindinių knygos paskatų buvo Augustino atsakas į kaltinimus, kad krikščionybė prisidėjo prie Romos žlugimo. Pagoniški autoriai teigė, kad imperija pradėjo griūti, kai žmonės nusigręžė nuo senųjų dievų ir priėmė krikščionybę. Augustinas ginčijasi, kad Romos nuosmukį sukėlė ne krikščionybė, o žemiškoji imperijos prigimtis, kuri visada buvo laikina ir netobula.
- Dievo plano svarba:
- Augustinas teigia, kad žemiškos valstybės žlugimas neturėtų krikščionių gąsdinti, nes jų tikrasis tikslas yra ne šiame pasaulyje, o amžinajame gyvenime su Dievu. Dievo miestas yra amžinas, o žemiškosios imperijos, kad ir kokios galingos, yra laikinos ir pasmerktos žlugti. Dievo plane Romos imperijos žlugimas yra dalis didesnio, dvasinio istorijos plano.
- Dievo malonė ir žmogaus silpnumas:
- Augustinas pabrėžia, kad žmogus yra iš esmės nuodėmingas ir jam reikia Dievo malonės, kad būtų išgelbėtas. Nė viena žemiška jėga negali užtikrinti tikrosios taikos ir teisingumo – tai gali padaryti tik Dievas. Dievo miestas yra simbolis amžinojo dangaus karalystės, kur visi žmonės, kurie gyvena pagal Dievo valią, pasieks amžinąją palaimą.
- Žemiškojo miesto trapumas:
- Žemiškasis miestas, kuris yra valdomas žemiškų troškimų, valdžios ir turto siekimo, yra trapus ir pasmerktas griūti. Augustinas nagrinėja Romos imperijos istoriją ir rodo, kad jos žlugimas yra neišvengiamas, nes kiekviena pasaulietinė valstybė susiduria su savanaudiškumu, godumu ir moraliniu nuosmukiu.
- Istorijos prasmė:
- Augustinas pabrėžia, kad istorija nėra cikliška, kaip manė kai kurie pagonys ir filosofai, bet yra linijinė, vedanti į Dievo plano įgyvendinimą. Istorijos tikslas yra Dievo miesto pergalė amžinybėje, kai visi ištikimieji bus amžinoje Dievo karalystėje.
Struktūra:
„Dievo miestas“ susideda iš 22 knygų:
- Pirmosios dešimt knygų skirtos atsakyti į pagonių kaltinimus, kad krikščionybė sukėlė Romos imperijos nuosmukį. Augustinas ginčijasi, kad Romos nuosmukis buvo neišvengiamas ir nesusijęs su krikščionybe. Jis taip pat parodo, kad senovės Romos dievybės neapsaugojo jų tautos nuo griūties.
- Likusių dvylikos knygų pagrindinis dėmesys skiriamas teologinei ir filosofinei dviejų miestų analizei. Augustinas apmąsto dvasinę tikrovę, žmogaus prigimtį, Dievo malonę, nuodėmę ir Dievo amžinąjį planą.
Reikšmė ir įtaka:
- Teologinė reikšmė:
- „Dievo miestas“ buvo esminis Bažnyčios atsakas į Romos žlugimo krizę ir stipriai įtakojo krikščioniškąjį mąstymą apie valstybės ir Bažnyčios santykį, žemiškąją ir dvasinę valdžią. Tai padėjo suformuoti krikščionišką požiūrį į istoriją, žmogaus vietą pasaulyje ir tikrąją Dievo karalystę.
- Politinė filosofija:
- Šis darbas suformavo politinės filosofijos pagrindus, pabrėždamas, kad žemiškosios valstybės, nors ir būtinos, negali užtikrinti tikrosios laimės ar teisingumo. Tik Dievo valia ir Jo amžinasis miestas gali suteikti tikrąją taiką ir teisingumą.
- Istorinis kontekstas:
- „Dievo miestas“ tapo pagrindiniu šaltiniu krikščionių teologams ir politiniams mąstytojams per visus Viduramžius, nes knyga padėjo sukurti požiūrį, kad Bažnyčia yra aukštesnė už pasaulietinę valdžią, o tikroji valstybė yra Dievo karalystė, ne šio pasaulio imperijos.
Šv. Augustino „Dievo miestas“ yra vienas svarbiausių krikščionybės ir Vakarų filosofijos veikalų, kuriame nagrinėjami gilūs teologiniai ir filosofiniai klausimai apie žmogaus prigimtį, Dievo malonę, pasaulio istoriją ir Dievo planą. Augustino dviejų miestų koncepcija tapo fundamentalia idėja Vakarų krikščioniškajame mąstyme apie Bažnyčios ir valstybės santykį bei žemiškojo ir dvasinio gyvenimo priešpriešą.
Keletas reikšmingų citatų iš Šv. Augustino „Dievo miesto“ (De Civitate Dei):
- Apie Dievo valią ir pasaulietinius rūpesčius:
- „Du meilės miestai buvo sukurti: žemiškasis, gimęs iš meilės savimi iki Dievo paniekinimo; dangiškasis, gimęs iš meilės Dievui iki savęs paniekinimo.“ (De Civitate Dei, XIV, 28)
- Čia Augustinas išreiškia dviejų miestų koncepciją, atskirdamas pasaulietinį miestą, kuris orientuojasi į save, ir dvasinį miestą, kuris orientuojasi į Dievo meilę.
- Apie žemiškųjų valstybių laikinumą:
- „Žemiškoji valstybė siekia taikos ir pasaulio gerovės, bet tikroji ramybė ir džiaugsmas yra pasiekiami tik dangiškoje karalystėje.“ (De Civitate Dei, XIX, 17)
- Augustinas primena, kad žemiškos valstybės tikslas yra laikinas, o amžinoji ramybė egzistuoja tik Dievo mieste.
- Apie Dievo miestą:
- „Tiesa, Dievo miestas teikia saugų prieglobstį tiems, kurie yra paruošti iškęsti ir išbandymus, ir pergales.“ (De Civitate Dei, XVIII, 51)
- Čia Augustinas pabrėžia, kad Dievo miestas yra vieta, kur teisieji randa dvasinį atsigavimą ir saugumą.
- Apie tikrosios valdžios šaltinį:
- „Tikra valdžia kyla iš teisingumo, o teisingumas gali būti tik tada, kai jis grindžiamas Dievo įstatymu.“ (De Civitate Dei, XIX, 21)
- Augustinas teigia, kad valdžia ir teisingumas gali būti tikri ir teisėti tik tada, kai jie atitinka Dievo valią ir moralinius principus.
- Apie Romos imperijos žlugimą:
- „Nesiskundžiu, kad Romos imperija krito, nes, kaip ir kiekvienas kūrinys, ji buvo laikina ir netobula. Tiesa yra ta, kad tik Dievo karalystė yra amžina ir tobula.“ (De Civitate Dei, V, 24)
- Čia Augustinas paaiškina, kad Romos imperijos žlugimas nėra tragedija, nes visos pasaulietinės imperijos yra laikinos.
Šios citatos atspindi pagrindines „Dievo miesto“ temas – dviejų miestų koncepciją, žemiškų valstybių trapumą, Dievo valdžios viršenybę ir žmogaus tikslą siekti amžinosios Dievo karalystės.