Gilgamešo epo potvynio istorija yra viena iš seniausių rašytinių pasaulio potvynio legendų, kuri kilo senovės Mesopotamijoje. Ji yra dalis garsaus Gilgamešo epo, vieno iš ankstyviausių žinomų literatūros kūrinių, datuojamo maždaug 2100 m. pr. Kr. Potvynio istorija šioje epopėjoje pasakojama kaip įspūdingas žmonijos išsigelbėjimo pasakojimas, turintis daug panašumų su vėlesnėmis pasaulinio potvynio istorijomis, tokiomis kaip Biblijos Nojaus arka.
Kontekstas ir istorija
Gilgamešo epas pasakoja apie Gilgamešą, pusiau dievišką karalių iš senovinio mieste Uruko, kuris ieško nemirtingumo po savo draugo Enkidu mirties. Per savo kelionę Gilgamešas susitinka su Utnapištimu, kuris yra vienintelis žmogus, kuriam buvo suteikta nemirtingumo dovana po didžiulio potvynio. Utnapištimo pasakojimas apie pasaulinį tvaną yra viena iš pagrindinių epo dalių.
Utnapištimo potvynio istorija
Potvynio istorija prasideda tuo, kad Mesopotamijos dievai, nepatenkinti žmonijos triukšmu ir netvarka, nusprendžia sunaikinti visus žmones didžiuliu tvanų. Tačiau dievas Ea (žinomas kaip išminties ir vandens dievas), būdamas gailestingas, slapta įspėja teisųjį žmogų Utnapištimą apie artėjančią nelaimę. Ea liepia Utnapištimui pastatyti didžiulį laivą, kad jis galėtų išsigelbėti nuo būsimų vandenų.
Utnapištimas, paklusęs dievo Ea nurodymams, pastato laivą ir surenka į jį savo šeimą, tarnus bei po porą kiekvienos gyvūnų rūšies. Pasakymas apie laivo dydį ir statymo instrukcijas primena Biblijos pasakojimą apie Nojaus arką. Utnapištimas uždaro laivo duris, ir prasideda potvynis.
Potvynio eiga
Didžiulis potvynis užlieja visą žemę ir sunaikina visus gyvus padarus, išskyrus tuos, kurie yra Utnapištimo laive. Potvynis tęsiasi šešias dienas ir naktis, kol septintąją dieną vandens lygis pradeda slūgti. Laivas sustoja ant kalno, ir Utnapištimas išleidžia paukščius – balandį, varną ir kregždę – kad patikrintų, ar žemė išdžiūvo. Galiausiai varnas nebesugrįžta, rodydamas, kad vanduo nuslūgo.
Dievų atsakas ir Utnapištimo nemirtingumas
Po potvynio Utnapištimas atnašauja auką dievams. Dievai, sujaudinti šio poelgio, suvokia savo veiksmų žiaurumą. Enlilis, kuris inicijavo potvynį, paguodžiamas kitų dievų, supranta, kad buvo per griežtas. Utnapištimui ir jo žmonai suteikiama nemirtingumo dovana kaip atpildas už jų išgelbėjimą ir paklusnumą.
Panašumai su Nojaus istorija
Gilgamešo epo potvynio istorija turi daug panašumų su Biblijos Nojaus potvyniu: dieviškas įspėjimas apie artėjantį tvaną, laivo statymas, žmonijos ir gyvūnų išsigelbėjimas, aukos dievams po potvynio ir laimingas pasibaigimas. Ši istorija rodo, kaip senovės civilizacijos bandė paaiškinti pasaulio kilmę ir žmonių santykius su dieviškomis jėgomis.
Gilgamešo epo potvynio pasakojimas yra svarbus, nes jis atspindi senovės Mesopotamijos mitologiją ir turi gilių sąsajų su vėlesniais religinių potvynių pasakojimais, rodančiais bendrus žmonijos mitus apie pasaulinio potvynio fenomeną.