Pagonybė yra bendras terminas, vartojamas apibūdinti įvairias religines sistemas, tikėjimus ir praktikas, kurios egzistavo prieš atsirandant monoteistinėms religijoms, tokioms kaip krikščionybė, islamas ar judaizmas, arba šalia jų. Pagonybė paprastai apima politeistinius (tikėjimą daugeliu dievų) ir animistinius (tikėjimą, kad gamta ir jos objektai turi sielą ar dvasią) tikėjimus.
Pagrindinės pagonybės savybės:
- Politeizmas: Daugelis pagoniškų religijų yra politeistinės, tai reiškia, kad jos pripažįsta ir garbina daugybę dievų ir deivių. Šie dievai dažnai turi skirtingas funkcijas ir galią, pavyzdžiui, yra dievai, atsakingi už karą, meilę, derlių, gamtą ir t.t. Kiekvienas dievas arba deivė turi savo kultą ir garbinimo būdus.
- Gamtos garbinimas: Daugelis pagoniškų religijų yra susijusios su gamtos garbinimu ir jos jėgų personifikavimu. Gamta laikoma šventa, o natūralūs reiškiniai, kaip žaibai, lietus ar saulė, yra susiję su dievų veikla. Šventos vietos gamtoje, kaip kalnai, miškai, upės, buvo laikomos šventomis erdvėmis, kuriose galėjo gyventi dievai ar dvasios.
- Ritualai ir šventės: Pagoniškos religijos dažnai turėjo sudėtingą ritualų ir švenčių sistemą, susijusią su sezonų kaita, žemės ūkio ciklais ir gamtos reiškiniais. Pavyzdžiui, daugelyje pagoniškų kultūrų buvo švenčiamos saulės grąžos šventės, pavasario lygiadienis, derliaus šventės ir kt.
- Religijos ir visuomenės susipynimas: Pagoniškos religijos dažnai buvo glaudžiai susijusios su kasdieniu gyvenimu, politika, visuomenės struktūromis ir kultūra. Pavyzdžiui, graikų ir romėnų politeizmas buvo esminė jų visuomenės dalis, kur dievai turėjo savo šventyklas, ir jų garbinimas buvo dalis kasdienio gyvenimo.
- Mitologija: Pagoniškos religijos paprastai turi turtingą mitologiją, kurioje pasakojamos istorijos apie dievų, herojų ir kitų dieviškų būtybių veiklą. Šie mitai buvo perduodami iš kartos į kartą ir buvo svarbūs pasaulėžiūros ir moralės formavimui.
- Neopagonybė: Šiuolaikiniame pasaulyje pagonybė atgimė kaip neopagonybė – judėjimas, kuris siekia atgaivinti senovės pagoniškas tradicijas ir pritaikyti jas šiuolaikiniam gyvenimui. Neopagoniškos religijos, tokios kaip Wicca, Druidizmas ir Hellenizmas, siekia garbinti gamtą, dievus ir dvasią, taip pat švenčia senovines pagoniškas šventes.
Istorinis kontekstas: Terminas „pagonybė“ dažnai buvo vartojamas krikščioniškoje ir musulmoniškoje literatūroje apibūdinant žmones, kurie nepraktikavo monoteistinių religijų. Tačiau šiandien šis terminas gali būti vertinamas neutraliau arba pozityviau, ypač tarp tų, kurie praktikuoja neopagoniškas religijas.
Pagonybė atspindi platų religinių ir kultūrinių tradicijų spektrą, kuris buvo esminis daugelio senovės visuomenių gyvenimo dalis ir kuris vis dar daro įtaką šiuolaikiniam pasauliui per neopagoniškus judėjimus.