Kontempliacija yra gilus dvasinis apmąstymas arba susikaupusi meditacija, kurioje žmogus siekia tiesioginės patirties su Dievu ar dieviškąja realybe. Tai yra vidinės maldos forma, kurios metu asmuo siekia visiško dėmesio sutelkimo į Dievą, dažnai be jokių žodžių ar struktūruotos maldos formos.
Pagrindinės kontempliacijos savybės:
- Tylos ir ramybės siekimas: Kontempliacija dažnai atliekama tylioje ir ramioje aplinkoje, kur žmogus gali atsiriboti nuo išorinių trikdžių ir sutelkti dėmesį į vidinį pasaulį. Kontempliacija skiriasi nuo kitų maldos formų tuo, kad ji nereikalauja žodžių ar konkrečių prašymų, bet yra orientuota į buvimą Dievo akivaizdoje.
- Tiesioginė Dievo patirtis: Kontempliacija siekia ne tik mąstyti apie Dievą, bet ir patirti Dievo buvimą. Tai yra gili dvasinė praktika, kuri gali padėti žmogui užmegzti artimą, asmeninį ryšį su Dievu.
- Dvasinė vienybė: Kontempliacija dažnai apibūdinama kaip kelias į dvasinę vienybę su Dievu. Tai yra būdas pasiekti aukštesnį dvasinio gyvenimo lygį, kuriame asmuo gali patirti Dievo meilę, ramybę ir tiesą tiesiogiai, be jokių tarpininkų ar išorinių formų.
- Mistikos elementas: Kontempliacija yra glaudžiai susijusi su mistika, ypač krikščioniškoje tradicijoje. Daug mistikų, tokių kaip Jonas Kryžietis, Teresė Avilietė ar Mikelandželas, pabrėžė kontempliaciją kaip pagrindinį būdą pasiekti dieviškąją vienybę.
- Kontempliatyviosios tradicijos: Krikščionių vienuolynų tradicijose, ypač benediktinų, kartūzų ir trapistų vienuolynuose, kontempliacija yra esminė dvasinės praktikos dalis. Šios tradicijos skatina nuolatinį dvasinį gyvenimą, paremtą kontempliacija ir vidine malda.
- Šiuolaikinė kontempliacija: Šiuolaikiniame pasaulyje kontempliacija išlaikė savo reikšmę kaip būdas rasti vidinę ramybę ir dvasinį atsinaujinimą. Tai gali būti praktikuojama ne tik religinėse bendruomenėse, bet ir individualiai, siekiant atsiriboti nuo kasdienio gyvenimo streso ir atrasti gilesnį ryšį su dvasine realybe.
Kontempliacija yra esminis dvasinio gyvenimo aspektas, kuris padeda žmogui giliau suvokti savo ryšį su dieviškuoju ir patirti Dievo buvimą savo gyvenime. Tai yra ne tik proto veikla, bet ir širdies ir sielos kelionė į dieviškąją realybę.