Beatifikacija yra Romos Katalikų Bažnyčios procesas, kurio metu asmuo oficialiai pripažįstamas palaimintuoju (lot. beatus arba beata). Tai antrasis etapas kanonizacijos procese, kuris gali vesti prie asmens paskelbimo šventuoju. Beatifikacija leidžia asmenį garbinti tam tikroje vietovėje, paprastai jo gimtinėje arba ten, kur jis buvo aktyvus, tačiau dar ne visoje Bažnyčioje.
Pagrindiniai beatifikacijos proceso etapai:
- Pradinis tyrimas: Procesas prasideda vietos vyskupo lygmenyje, kai asmens gyvenimas ir dorybės yra nuodugniai ištiriamos. Šis tyrimas apima liudininkų apklausą, asmens raštų peržiūrą ir kitų įrodymų rinkimą, kad būtų nustatyta, ar jis ar ji gyveno išskirtinai dorybingai pagal krikščioniškas vertybes.
- Venerabilio statusas: Jei tyrimas patvirtina asmens dorybes, byla siunčiama į Vatikaną, kur ją peržiūri specialus teologų komitetas. Jei komitetas pritaria, popiežius gali suteikti asmeniui titulą „venerabilis“ (garbingasis), kas reiškia, kad jis arba ji gyveno herojišką gyvenimą.
- Stebuklas: Norint pereiti nuo venerabilio statuso prie beatifikacijos, paprastai reikalingas vienas stebuklas, kuris įvyko per to asmens užtarimą po jo mirties. Šis stebuklas turi būti nuodugniai ištirtas ir patvirtintas Bažnyčios. Stebuklai paprastai būna išgijimai, kurie negali būti paaiškinti medicininiu ar moksliniu požiūriu.
- Beatifikacija: Jei stebuklas patvirtinamas, popiežius gali oficialiai paskelbti asmenį palaimintuoju per iškilmingą ceremoniją, vadinamą beatifikacija. Tai leidžia asmenį garbinti vietos bažnyčiose, jo vardo diena gali būti įtraukta į vietinius liturginius kalendorius, ir jis gali būti viešai gerbiamas.
- Kanonizacija: Po beatifikacijos asmuo gali būti paskelbtas šventuoju, tačiau tai paprastai reikalauja antro stebuklo, įvykusio po beatifikacijos. Jei antrasis stebuklas patvirtinamas, asmuo gali būti kanonizuotas, o tai reiškia, kad jis bus garbinamas visoje Bažnyčioje.
Beatifikacijos svarba: Beatifikacija yra reikšmingas žingsnis kanonizacijos procese, kuris oficialiai pripažįsta asmens dvasinį tobulumą ir ypatingą ryšį su Dievu. Palaimintasis gali būti gerbiamas ir melstis užtarimo, o jo gyvenimas laikomas pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Nors beatifikacija nėra galutinis šventumo patvirtinimas, tai yra svarbus žingsnis, pripažįstant asmens dorybes ir indėlį į Bažnyčios gyvenimą.