Venerabilis (lotyniškai venerabilis, lietuviškai – garbingasis arba garbingas) yra titulas, suteikiamas asmeniui Romos Katalikų Bažnyčios kanonizacijos procese, kai Bažnyčia oficialiai pripažįsta, kad tas asmuo gyveno dorybingą gyvenimą ir yra vertas pagarbos, tačiau dar nėra paskelbtas šventuoju ar palaimintuoju.
Venerabilio statusas:
- Pirmasis žingsnis link kanonizacijos: Asmuo gali būti paskelbtas venerabiliu po to, kai jo gyvenimo dorybės ir veikla yra nuodugniai ištirtos ir patvirtintos Bažnyčios. Tai yra pirmasis žingsnis link galimos kanonizacijos (šventumo pripažinimo) ar beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju).
- Dorybių pripažinimas: Norint gauti venerabilio statusą, Bažnyčia turi pripažinti, kad asmuo gyveno „herojiškomis dorybėmis“ – tai reiškia, kad jis arba ji pasižymėjo išskirtiniu tikėjimu, viltimi ir meile, taip pat kitomis krikščioniškomis dorybėmis, tokiomis kaip išmintis, teisingumas, tvirtumas ir nuolankumas.
- Nesusijęs su stebuklais: Venerabilio statusui suteikti nereikia stebuklų, priešingai nei beatifikacijai ar kanonizacijai. Stebuklai paprastai reikalingi vėlesniame procese, kai asmuo yra beatifikuojamas arba kanonizuojamas.
- Kitas žingsnis – beatifikacija: Kai asmuo paskelbiamas venerabiliu, kitas žingsnis yra beatifikacija, kuriai paprastai reikalingas vienas stebuklas, įvykęs per to asmens užtarimą po jo mirties. Beatifikacija leidžia asmenį garbinti tam tikroje vietovėje arba bendruomenėje.
Venerabilis yra svarbus titulas, nes jis rodo, kad asmens gyvenimas ir veikla buvo išskirtinai dorybinga, ir šis asmuo yra artimas šventumo pripažinimui. Tai taip pat reiškia, kad Bažnyčia oficialiai pripažįsta jo pavyzdį kaip sektiną visiems tikintiesiems.