Pauliaus mokymas, arba Pauliaus teologija, yra vieno iš įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, apaštalo Pauliaus, doktrinos ir idėjos, kurios suformavo daugelį esminių krikščioniškojo tikėjimo aspektų. Paulius parašė daug laiškų (epistolų), kurie sudaro didelę dalį Naujojo Testamento ir turi didelę įtaką krikščionių teologijai, ypač Vakarų krikščionybėje.
Pagrindinės Pauliaus mokymo temos:
- Išgelbėjimas per tikėjimą ir malonę: Viena pagrindinių Pauliaus teologijos temų yra išgelbėjimas per tikėjimą Jėzumi Kristumi, o ne per įstatymo darbus. Paulius pabrėžė, kad žmogus yra išgelbėtas ne dėl savo gerų darbų ar įstatymo laikymosi, bet dėl Dievo malonės, kurią gauname per tikėjimą Kristumi. Ši mintis ypač aiškiai išreikšta jo laiške Romiečiams: „Žmogus išteisinamas tikėjimu be įstatymo darbų“ (Rom 3:28).
- Kristaus įsikūnijimas ir auka: Paulius mokė, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, kuris įsikūnijo kaip žmogus ir mirė ant kryžiaus už žmonių nuodėmes. Jo mirtis ir prisikėlimas buvo lemiamas Dievo planas, skirtas išgelbėti žmoniją. Kristaus auka yra pagrindas, kuriuo remiasi Pauliaus mokymas apie išgelbėjimą.
- Teisingumas ir išteisinimas: Paulius naudoja teisines sąvokas, tokias kaip „teisingumas“ ir „išteisinimas“, siekdamas paaiškinti, kaip Dievas išteisina nusidėjėlį. Pagal Pauliaus mokymą, žmogus yra išteisinamas Dievo akivaizdoje per tikėjimą Kristaus auka, o ne dėl įstatymo laikymosi. Teisingumas yra laikomas Dievo dovana, kurią žmogus gauna per tikėjimą.
- Įstatymo vaidmuo: Paulius daug dėmesio skyrė Senojo Testamento įstatymo vaidmeniui krikščionių gyvenime. Nors jis gerbė įstatymą kaip Dievo duotą vadovą, jis pabrėžė, kad įstatymas negali išgelbėti žmogaus; tik Kristus gali tai padaryti. Paulius teigė, kad įstatymas parodo žmogaus nuodėmingumą ir poreikį Dievo malonei, bet išgelbėjimas ateina per tikėjimą Kristumi, o ne per įstatymo laikymąsi.
- Bažnyčia kaip Kristaus kūnas: Paulius įvedė metaforą apie bažnyčią kaip Kristaus kūną, kurio galva yra pats Kristus. Ši metafora pabrėžia vienybę tarp tikinčiųjų, nepriklausomai nuo jų kilmės, lyties ar socialinio statuso. Paulius mokė, kad visi krikščionys yra lygūs ir turi svarbias funkcijas bažnyčioje.
- Dievo ir žmonių santykiai: Paulius daug rašė apie Dievo meilę ir malonę bei apie žmogaus atsakomybę atsakyti į šią meilę. Jis pabrėžė, kad krikščionys turi gyventi pagal Dvasią, o ne pagal kūniškus geismus, siekdami šventumo ir dvasinio brandumo.
- Pagonys ir žydai: Paulius daug dėmesio skyrė santykiams tarp žydų ir pagonių krikščionių. Jis mokė, kad Kristus yra visų žmonių Išganytojas, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės, ir kad visi tikintieji yra vienodai priimami į Dievo šeimą.
Pauliaus mokymas turėjo esminę įtaką krikščionių teologijai ir praktikai. Jo laiškai, tokie kaip Romiečiams, Korintiečiams, Galatams, Efesiečiams ir kiti, formavo daugelį krikščioniškojo tikėjimo principų, įskaitant išgelbėjimo doktriną, tikėjimo ir darbų santykį, bažnyčios vaidmenį ir Dievo meilės supratimą. Paulius yra laikomas vienu iš svarbiausių krikščioniškosios doktrinos formuotojų, kurio idėjos ir šiandien daro didelę įtaką krikščioniškajam pasauliui.