Amonas (Amun) yra vienas iš svarbiausių ir galingiausių dievų senovės Egipto panteone. Jis buvo garbinamas kaip kūrimo ir vaisingumo dievas, vėliau įgijo ir dangiškojo valdovo bei visatos tvarkos palaikytojo vaidmenį. Amono kultas pasiekė savo aukštumas Naujojoje Karalystėje (apie 1550–1070 pr. Kr.), kai jis buvo sujungtas su Saulės dievu Ra ir tapo žinomas kaip Amon-Ra. Šiuo laikotarpiu Amonas tapo ne tik Egipto, bet ir visos visatos dievu, kurio valdžia peržengė nacionalines ribas.
Amonas buvo laikomas nematomu, nes jo vardas reiškia „paslėptasis“. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip žmogus su karūna, kurioje yra du aukšti plunksnų kuokštai, arba kaip avinas su išlenktais ragais, simbolizuojančiais galią ir stiprybę. Šis dievas buvo siejamas su vėju ir oru, kurie taip pat yra nematomi, bet visur esantys, kaip ir pats Amonas.
Religinis Amono centras buvo Tebai (dabartinis Luksoras), kur buvo pastatyta didžiulė šventykla Karnake – viena iš didžiausių religinių statinių pasaulyje. Šventykloje buvo vykdomos sudėtingos religinės apeigos, skirtos garbinti Amoną, ir ji tapo svarbiu piligrimystės centru. Amono garbinimas Tebų mieste sustiprino šio dievo ryšį su faraonais, kurie laikė jį savo globėju ir valdžios šaltiniu.
Nors Amono kultas buvo ypač stiprus Naujojoje Karalystėje, jis taip pat išliko svarbus ir vėlesniais laikotarpiais, net po to, kai Egiptas prarado savo politinę nepriklausomybę. Amonas simbolizavo dieviškąją valdžią, tvarką ir visatos harmoniją, tapdamas viena iš centrinių figūrų Egipto religijoje ir teologijoje.
Taigi Amonas buvo dievas, kuris įkūnijo daugybę esminių Egipto religijos elementų – nuo kūrimo iki karališkosios valdžios, ir jo kultas formavo Egipto visuomenę per daugelį šimtmečių.