Liuteronai: Reformacijos Judėjimo Pagrindas
Liuteronai yra krikščionių grupė, sekanti mokymu, kurį sukūrė vokiečių teologas Martynas Liuteris XVI amžiaus pradžioje. Liuteris buvo pagrindinė figūra Protestantų Reformacijoje, judėjime, kuris siekė reformuoti Katalikų Bažnyčią ir pasipriešino tam tikriems jos mokymams bei praktikoms. Jo mokymas tapo pagrindu naujai krikščionybės srovei, kuri vėliau tapo žinoma kaip liuteronizmas.
Martynas Liuteris 1517 m. spalio 31 d. paskelbė savo 95 tezes, kuriose jis kritikavo indulgencijų pardavimą ir kitas Katalikų Bažnyčios praktikas. Jis teigė, kad tik tikėjimas, o ne darbai gali užtikrinti žmogaus išganymą, ir kad Šventasis Raštas yra vienintelis autoritetas religiniame mokyme. Šios idėjos sukėlė didžiulę reakciją ir galiausiai atvedė prie liuteronizmo atsiskyrimo nuo Katalikų Bažnyčios.
Liuteronų teologija remiasi trimis pagrindiniais principais: sola scriptura (tik Raštas), sola fide (tik tikėjimas) ir sola gratia (tik malonė). Šios sąvokos pabrėžia, kad išganymas pasiekiamas tik per Dievo malonę ir tikėjimą, o ne per gerus darbus ar Bažnyčios sakramentus. Liuteronai taip pat atmeta popiežiaus autoritetą, laikydami Kristų vieninteliu Bažnyčios galva.
Liuteronų bažnyčia yra viena didžiausių protestantų konfesijų pasaulyje, ypač stipriai įsitvirtinusi Šiaurės Europoje, Vokietijoje, Skandinavijoje ir JAV. Liuteronai pabrėžia asmeninį santykį su Dievu, bendruomeninę maldą ir sakramentų – ypač krikšto ir Komunijos – svarbą. Jie taip pat skiria didelį dėmesį išsilavinimui ir socialinei atsakomybei, todėl liuteronų bendruomenės dažnai aktyviai dalyvauja švietimo, labdaros ir socialinės pagalbos veikloje.
Liuteronai yra plačiai paplitę visame pasaulyje, su daugybe skirtingų sinodų ir bažnyčių, kurios laikosi Liuterio mokymo, tačiau turi savo unikalius papročius ir tradicijas.