Izraelitai yra žydų tauta, kuri, pagal Biblijos pasakojimus, yra tiesioginiai patriarcho Jokūbo, dar žinomo kaip Izraelis, palikuonys. Izraelitai yra pagrindinė veikėjų grupė Senojo Testamento (Tanacho) pasakojimuose, ir jų istorija bei santykiai su Dievu yra pagrindas žydų religijai – judaizmui.
Istorinis ir religinis kontekstas:
- Patriarchai: Izraelitų kilmė siejama su Biblijos patriarchais – Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Abraomas laikomas pirmuoju hebrajumi, kuriam Dievas pažadėjo didelę palikuonių tautą ir Pažadėtąją žemę (Kanaano kraštą). Abraomo sūnus Izaokas ir jo anūkas Jokūbas taip pat laikomi šios linijos patriarchais. Jokūbas, turėjęs dvylika sūnų, davė pradžią dvylikai Izraelio genčių.
- Jokūbas ir Izraelio vardas: Biblijoje pasakojama, kad Jokūbas kovojo su Dievo pasiuntiniu (arba angelu) ir po šios kovos gavo naują vardą – Izraelis, kuris reiškia „tas, kuris kovoja su Dievu“ arba „Dievo kariautojas“. Nuo to laiko jo palikuonys buvo vadinami izraelitais.
- Išėjimas iš Egipto: Vienas svarbiausių izraelitų istorijos įvykių yra jų išėjimas iš Egipto vergijos. Šis įvykis, aprašytas Išėjimo knygoje, yra centrinis judaizmo pasakojimas. Mozė, vadovaujamas Dievo, išvedė izraelitus iš Egipto ir vedė juos per dykumą į Pažadėtąją žemę. Kelionės metu ant Sinajaus kalno izraelitai gavo Dievo įsakymus, įskaitant Dešimt įsakymų, kurie tapo pagrindiniais jų religijos ir gyvenimo principais.
- Pažadėtoji žemė: Po 40 metų klajonių dykumoje izraelitai, vadovaujami Jozuės, įžengė į Kanaano kraštą – Pažadėtąją žemę, kurią Dievas pažadėjo jų protėviams. Ši žemė tapo Izraelio karalystės, o vėliau – senovės Izraelio ir Judėjos karalysčių pagrindu.
- Dievo sandora: Judaizme izraelitai laikomi tauta, su kuria Dievas sudarė ypatingą sandorą. Ši sandora reiškia Dievo įsipareigojimą rūpintis izraelitais, o izraelitų įsipareigojimą laikytis Dievo įsakymų ir būti jam ištikimi.
Reikšmė religijoje:
Izraelitai yra centrinė tautos grupė, su kuria Biblijoje yra susijusi didžioji dalis Dievo apreiškimų ir stebuklų. Judaizme jie laikomi „išrinktąja tauta“, kuriai Dievas patikėjo šventąją Torą ir kuri turėjo ypatingą vaidmenį skleidžiant monoteizmą pasaulyje.
Krikščionybėje izraelitai taip pat yra reikšmingi, nes jų istorija ir santykis su Dievu sudaro pagrindą krikščioniškajam tikėjimui, o Jėzus Kristus yra laikomas Mesiju, kuris kilo iš Izraelio tautos.
Islame izraelitai taip pat pripažįstami kaip svarbi tauta, o pranašai, tokie kaip Mozė, yra labai gerbiami.
Izraelitai religijoje simbolizuoja Dievo tautą, kuri išgyveno įvairius išbandymus, bet liko ištikima savo tikėjimui ir buvo vedama Dievo link Pažadėtosios žemės ir dvasinės pilnatvės.