Išėjimo knyga: Laisvės ir Dievo sandoros pasakojimas
Išėjimo knyga, dar vadinama Exodus, yra antroji Biblijos knyga, esanti tiek judaizmo, tiek krikščionybės šventraštyje. Ši knyga yra svarbi, nes pasakoja apie Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto vergijos ir jų kelionę į pažadėtąją žemę, vadovaujant Dievui ir jo išrinktam lyderiui Mozei.
Knyga prasideda tuo, kad Izraelio tauta, kuri iš pradžių atvyko į Egiptą kaip svetingai priimti svečiai, tampa faraono pavergta. Faraonas bijo tautos didėjimo ir todėl pradeda ją spausti. Mozės gimimas ir jo vėlesnis pašaukimas išlaisvinti savo tautą yra pagrindinės pasakojimo ašys. Dievas pasirodo Mozei degančiame krūme ir jam liepia sugrįžti į Egiptą, kad išlaisvintų izraelitus. Išėjimo knyga yra giliai susijusi su Dievo teisumu ir gailestingumu.
Vienas iš reikšmingiausių Išėjimo knygos epizodų yra dešimt Egipto nelaimių, kurios Dievo valia smogė Egiptui, kai faraonas atsisakė paleisti izraelitus. Šios nelaimės kulminacija tapo pirmojo gimusiųjų mirtis ir Paschos stebuklas, kai izraelitai buvo apsaugoti, kai Dievas “praėjo pro šalį” jų namų. Po šio įvykio faraonas galiausiai sutinka paleisti izraelitus.
Pasakojime taip pat aprašytas izraelitų kelionės per Raudonąją jūrą stebuklas, kai Dievas per Mozę išskiria jūros vandenis, leisdamas tautai pereiti saugiai, o vėliau užverdamas vandenis ant persekiojančios Egipto kariuomenės.
Svarbus Išėjimo knygos aspektas yra Dievo ir izraelitų sandora, sudaryta Sinajaus kalne. Ten Mozė gauna Dešimt Dievo įsakymų, kurie tampa moraliniu ir religiniu pagrindu tiek žydų, tiek krikščionių tikėjimuose.
Išėjimo knyga simbolizuoja ne tik fizinį išsivadavimą iš vergijos, bet ir dvasinį atgimimą bei Dievo įsipareigojimą rūpintis savo išrinktąja tauta, nuolat ją lydėdamas ir mokydamas.