Pradžios knyga, dar vadinama Genesis, yra pirmoji Biblijos knyga, laikoma vienu iš svarbiausių tekstų tiek judaizme, tiek krikščionybėje. Ji aprašo pasaulio, žmogaus ir visatos sukūrimą bei pirmuosius žmonijos žingsnius žemėje. Tekstas turi didžiulę simbolinę, teologinę ir moralinę reikšmę, nes atskleidžia Dievo sukūrimo planą, jo valią bei santykius su žmonija.
Pradžios knygoje pasaulis kuriamas per šešias dienas, o septintoji diena – poilsio diena, kai Dievas ilsisi po kūrybos. Šis septynių dienų kūrimo ciklas turi didžiulę reikšmę krikščioniškame tikėjime ir siejamas su savaitės ciklu. Pirmajame kūrimo etape Dievas sukuria šviesą ir tamsą, dieną ir naktį, dangaus ir žemės ribas. Vėliau Dievas sukuria augalus, gyvūnus ir galiausiai žmogų pagal savo atvaizdą.
Ypatingą reikšmę turi pasakojimas apie Adomą ir Ievą – pirmuosius žmones. Jie gyvena Edeno sode, tačiau yra išvaryti dėl nepaklusimo Dievui – valgymo uždrausto vaisiaus. Šis epizodas simbolizuoja nuodėmės atsiradimą pasaulyje ir žmogaus atsakomybę už savo veiksmus. Pradžios knyga ne tik aprašo fizinį pasaulio sukūrimą, bet ir suteikia įžvalgų apie žmogaus prigimtį, moralę ir santykį su Dievu.
Pradžios knyga taip pat apima Nojaus potvynio, Abraomo ir Jokūbo istorijas, kurios padeda suprasti Dievo santykį su savo išrinktąja tauta – Izraeliu. Šios istorijos atskleidžia Dievo teisumą, gailestingumą ir jo planą žmonijai.
Tiek judaizme, tiek krikščionybėje Pradžios knyga yra pagrindinis tekstas, kuriuo grindžiamos tikėjimo ir pasaulio kilmės sampratos. Knyga įkvepia tikinčiuosius suprasti pasaulį kaip Dievo kūrinį ir siekti ryšio su savo Kūrėju.