Nirvana yra esminė budizmo sąvoka, apibūdinanti aukščiausią būties būseną, kurioje pasiekiama visiška laisvė nuo kančios, troškimų ir gimimo bei mirties ciklo (samsaros). Tai yra galutinis tikslas visiems, kurie praktikuoja budizmą.
Etymologiškai žodis “nirvana” kilęs iš sanskrito kalbos, kur jis reiškia „užgesimą“ arba „išnykimą“. Šis terminas simbolizuoja proto ramybę, kai troškimai ir prisirišimai išnyksta, tarsi ugnis, kuri buvo užgesinta, nebeturi jėgos degti. Tačiau svarbu pažymėti, kad nirvana nėra tiesiog egzistencijos pabaiga; ji laikoma būties būsena, kuri peržengia įprastą mūsų supratimą apie gyvenimą ir mirtį.
Budizme nirvana apibūdinama kaip būklė, kurioje nebelieka jokios formos kančios ar kentėjimo. Tai yra išsivadavimas iš visų troškimų, kurie sukelia kančią, ir pilnas supratimas apie tikrąją realybės prigimtį. Pasiekęs nirvaną, individas nutraukia karmą ir atgimimo ciklą, kuris reiškia, kad jis nebegims ir nebepergyvens gyvenimo kančios vėl ir vėl.
Nirvanos samprata skirtingose budizmo mokyklose gali šiek tiek skirtis. Theravada budizme nirvana dažniausiai apibūdinama kaip asmeninis išsivadavimas, pasiektas per moralinę drausmę, meditaciją ir išmintį. Mahajanos budizme nirvana dažnai suprantama kaip būsena, kuri pasiekiama visų gyvų būtybių labui, vadinasi, budosataka (būtybė, siekianti budos statuso) pasiekia nirvaną, bet sąmoningai atideda galutinį išsivadavimą, kad padėtų kitiems pasiekti tą pačią būseną.
Nors nirvana yra sunkiai apibūdinama ar suvokiama protu, ji laikoma aukščiausia laisvės forma, kurioje žmogus gali patirti amžiną ramybę ir visišką laimę.