Šiuolaikiniai Jehovos Liudytojai iš pradžių jie buvo vadinami Biblijos Tyrinėtojais. Bet 1931 metais Rašto pagrindu jie priėmė vardą Jehovos Liudytojai. Iš pradžių buvusi maža, organizacija išaugo iki milijonų Liudytojų, kurie yra užsiėmę skelbimu daugiau kaip 230-yje šalių.
Dauguma Jehovos Liudytojų susirinkimų rengia sueigas tris kartus per savaitę. Biblija yra pagrindas to, ko ten mokoma. Sueigos pradedamos ir baigiamos malda. Per daugumą sueigų taip pat giedamos širdingos „dvasinės giesmės“. Įėjimas laisvas ir nėra rinkliavų.
Dauguma susirinkimų rengia sueigas Karalystės salėse. Tai dažniausiai yra paprasti pastatai, pastatyti Liudytojų savanorių. Karalystės salėje tu nepamatysi jokių atvaizdų, nukryžiuoto Kristaus skulptūrų arba ko nors panašaus.
Kiekviename susirinkime yra vyresnieji, arba prižiūrėtojai. Jie vadovauja mokymui susirinkime. Jiems padeda tarnybiniai padėjėjai. Šie vyrai nėra išaukštinti tarp kitų susirinkimo narių. Jiems nėra suteikiami specialūs titulai. Jie nesirengia skirtingai negu kiti. Taip pat jiems nemokama už darbą. Vyresnieji noriai rūpinasi dvasiniais susirinkimo poreikiais. Jie gali paguosti ir vadovauti sunkiu metu.
Jehovos Liudytojai kiekvienais metais taip pat rengia dideles asamblėjas ir kongresus. Tomis progomis daugelis susirinkimų susirenka kartu išklausyti specialią biblinio mokymo programą. Naujų mokinių krikštas visada yra kiekvienos asamblėjos ar kongreso programos dalis.
Pasaulinis Jehovos Liudytojų biuras yra Niujorke. Ten yra Vadovaujančioji korporacija, pagrindinė patyrusių vyresniųjų grupė, prižiūrinti pasaulinį susirinkimą. Taip pat yra per 100 filialų visame pasaulyje. Ten savanoriai padeda išspausdinti ir išvežioti biblinę literatūrą. Taip pat iš ten duodami nurodymai, kaip organizuoti skelbimo darbą.
Religinė grupė, šiuo metu besivadinanti Jehovos liudytojais, susikūrė XIXa. Jos įkūrėjas yra Charlesas T. Russellas (1852 – 1916). Šis žmogus, užaugęs labai puritoniškoje presbiterionų aplinkoje, jau 1870 – aisiais metais subūrė taip vadinamą Biblijos studijų grupę, laikiusią 18 – metį jaunuolį savo “pastoriumi”. Toje grupėje pradžią gavo pagrindinės Jehovos liudytojų doktrinos (pvz., mokymas apie amžinos kančios pragare neįmanomybę arba apie nematomą Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą kaip “dalyvavimą” naujojoje pasaulio tvarkoje). Matyt, kad Ch. T. Russellas buvo pakankamai įtaigus ir be jokios abejonės pats tikėjo savo skelbiamomis doktrinomis, nes greitu laiku jo pasekėjų ėmė daugėti – jau 1879m. buvo įsteigtas iki šių dienų gyvuojantis žurnalas “Siono sargybos bokštas ir Kristaus dalyvavimo šauklys”, taip pat Brukline įsikuria “Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrija”, kuri buvo pirmtakė dabar visą jehovininkų judėjimą valdančios Bruklino “vadovaujančiosios korporacijos” . Kokios įtaigumo ir greito išplitimo priežastys? Galima išvardinti daugybę jų – socialinių ir ekonominių – bet manyčiau ne paskutiniąją vietą tame sąraše užima ir lyderio asmeninė patirtis; yra žinoma, jog Ch. T. Russellas nuo mažų dienų paniškai bijojo amžinos kančios pragare, kuria tikriausiai ir buvo gąsdinamas, tad susipažinęs su kitos tuo metu taip pat naujos religinės grupės – Septintosios dienos adventistų – doktrina, skelbiančia nuodėmingiesiems amžiną pražūtį ir nebūtį, bet ne kančią, ja karštai patikėjo ir patapo entuziastišku skelbėju. Russellas iš adventistų perėmė ir tam tikrą Biblijos skaitymo fundamentalistinę schemą, kuri patogi visa norinčiam racionaliai paaiškinti mentalitetui: Šventojo Rašto tekstai interpretuojami kaip Dievo pranešimai, neklaidingi visomis prasmėmis, bet tas prasmes “iššifruoti” tegali ypatingą paskirtį Viešpaties plane turintys asmenys. Aišku, kad toks skaitymo būdas iš anksto atmeta bet kokias istorinio ar kultūrinio konteksto įvertinimo galimybes.
Ch. T. Russellas savo skelbimo centru ilgainiui padarė žinią apie tai, kad Dievas per Jėzų Kristų tuojau sukursiąs Žemėje savo karalystę (tam skirtas jo daugiatomis “Tūkstantmetė aušra”), o pats Jėzus Kristus regimai ją imsis valdyti jau 1914m. Tad Pirmojo pasaulinio karo pradžia turėjo nudžiuginti daugelio naujosios bendrijos narių širdis – tai viltingai sutapo su pranašystės skelbimu ir buvo suprantama kaip Harmagedono (paskutiniojo apokaliptinio mūšio tarp Jėzaus ir Šėtono) pradžia.Tačiau 1916m. mirus Russellui, joks žadėtasis “išrišimas” neįvyko ir naujajam bendrijos lyderiui Josephui P. Rutherfordui(1869 – 1942) teko reformuoti ar perinterpretuoti įsigalėjusias doktrinas. Tai jis paskelbė, kad 1914m. Jėzus Kristus iš tiesų sugrįžo Žemėn ir valdo ją; tik netiesioginiu būdu, bet per savo įgaliotinius – Rutherfordo vadovaujamą ištikimąją organizaciją, kuri 1931 m. ir buvo pavadinta “Jehovos liudytojais.” Iš čia kilo doktrina apie “vienintelę teisėtą žemiškąją vyriausybę” – Danguje esančią Kristaus vadovaujamą Dievo karalystę, šiuo metu veikiančią per Jehovos liudytojų valdančiąją korporaciją Brukline. Reikia manyti dėl to, jog Rutherfordas turėjo juridinį išsilavinimą, jo valdymo metu bendrijoje susiformavo du bruožai, Jehovos liudytojams būdingi iki šių dienų: legalizmas ir saviizoliacija. Šie bruožai esmingi yra bet kokiai pagal griežtą teisinę sistemą funkcionuojančiai struktūrai. Po Rutherfordo mirties, Jehovos liudytojams ėmė vadovauti N. H. Knorras (1905 – 1977), kuris atbaigė organizacijos struktūros kūrimą ir galutinai įtvirtino doktrininį paveldą. Į tuos dalykus dabar ir sutelksime dėmesį.
