Konfucianizmo religija užima unikalią vietą tarp pagrindinių pasaulio religijų, išsiskirdama iš jų ir neįprasta aukščiausios dieviškos esybės samprata, ir svarbiausio mokytojo Konfucijaus asmenybės statusu, ir vaidmeniu kinų kultūros istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai apskritai nelinkę laikyti konfucianizmo religija – pirmiausia dėl to, kad jis nėra apibrėžiamas kaip savarankiška tam tikros dvasinės veiklos sritis su savomis vertybėmis ir tam tikromis apeigomis. Jis neturi savo teologijos, šventraščio, neturi atskiro dvasininkijos luomo, šventyklų. Pirmiausia taip yra dėl to, kad konfucianistų religinės pažiūros buvo neatsiejamos nuo valstybės ir šeimos gyvenimo, tai yra konkrečių etikos, politikos, švietimo klausimų sprendimo. Todėl dvasininkijos vaidmenį čia atliko pats imperatorius, karalysčių bei klanų vadovai ir oficialioji valdininkija.
Konfucianizmą labiau tiktų vadinti ne tiek religija, kiek ritualizuota etika. Daugelyje didžiųjų pasaulio religijų etika paprastai tampa “išvestine”, papildančia ir praktiškai paaiškinančia pagrindinius religiniu postulatus, o konfucianizme, atvirkščiai, religinės idėjos, šventybės samprata tarnavo tradicinių moralinių bei socialinių normų pagrindimui bei įgyvendinimui. Aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu jis skelbia ne kūrėjišką dievo sumanymo realizavimą siekiant kuo greičiau įveikti žemiškąją būtį ir susilieti su aukščiausia dieviška jėga, bet žmogiškųjų vertybių įgyvendinimą, įgimtų teigiamų žmogaus savybių atskleidimą, kviesdama tarnauti ne dievui, o žmonėms. Konfucianizmas iš esmės tapo realistiniu, praktiniu mokymu, siekusiu religinės šventybės dangaus autoritetu pagrįsti žmogaus saviugdą ir intersubjektyvių jo prigimties pradų realizavimą.
Vis dėlto konfucianizmas irgi atliko vieną svarbiausių visoms religijoms priskiriamų “diagnostinių” vaidmenų – parodyti žmonėms, kad “mūsų būtis paženklinta tam tikrų trūkumų ir kad šie trūkumai ar ydos trukdo mums pasiekti visišką gyvenimo pilnatvę”. Konfucianizmas taip pat turėjo savo aukščiausiąją dievišką esybę, viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių laikė meilę, gėrį.
Aukščiausio konfucianizmo dievybės samprata neatsiejama nuo senosios tradicinės kinų pasaulėžiūros, kuri tampa svarbiu raktu, padedančiu suvokti ne tik konfucianizmo religines idėjas, bet ir visą kinų kultūrą. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tris jos bruožus, kurie paaiškina vienas kitą:
1.Holistiškumas. Kinai suvokia pasaulį kaip integralią visumą, vientisą gyvą organizmą, kurio kiekviena dalis – mikrokosmas – ta pati ir pavaldi save kildinančiai bei save reguliuojančiai visuotinybei – makrokosmui.
2.Praktiškumas. Kinams rūpi ne “Kas yra žmogus?”, o “Kaip jis egzistuoja?”, kaip gali tinkamiausiai realizuoti save paklusdamas natūraliems gamtos dėsniams.
3.Humaniškumas. Kinų pasaulėžiūroje ne kas kitas, o žmogus yra visatos centre, susieja dangų ir žemę. Todėl jis atsako netik už save, bet ir už visą pasaulį, nes kiekvienas jo poelgis atsiliepia dangui ir žemei, kiekvienas jo prasižengimas gali juos sunaikinti, kartu sunaikindamas ir jį patį. Tad pagrindinė žmogaus pareiga – ne valdyti pasaulį, o palaikyti jo harmoniją, puoselėti jo ir gamtos santarvę.
Konfucianizmo religija užima unikalią vietą tarp pagrindinių pasaulio religijų, išsiskirdama iš jų ir neįprasta aukščiausios dieviškos esybės samprata, ir svarbiausio mokytojo Konfucijaus asmenybės statusu, ir vaidmeniu kinų kultūros istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai apskritai nelinkę laikyti konfucianizmo religija – pirmiausia dėl to, kad jis nėra apibrėžiamas kaip savarankiška tam tikros dvasinės veiklos sritis su savomis vertybėmis ir tam tikromis apeigomis. Jis neturi savo teologijos, šventraščio, neturi atskiro dvasininkijos luomo, šventyklų. Pirmiausia taip yra dėl to, kad konfucianistų religinės pažiūros buvo neatsiejamos nuo valstybės ir šeimos gyvenimo, tai yra konkrečių etikos, politikos, švietimo klausimų sprendimo. Todėl dvasininkijos vaidmenį čia atliko pats imperatorius, karalysčių bei klanų vadovai ir oficialioji valdininkija. Konfucianizmą labiau tiktų vadinti ne tiek religija, kiek ritualizuota etika. Daugelyje didžiųjų pasaulio religijų etika paprastai tampa “išvestine”, papildančia ir praktiškai paaiškinančia pagrindinius religiniu postulatus, o konfucianizme, atvirkščiai, religinės idėjos, šventybės samprata tarnavo tradicinių moralinių bei socialinių normų pagrindimui bei įgyvendinimui. Aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu jis skelbia ne kūrėjišką dievo sumanymo realizavimą siekiant kuo greičiau įveikti žemiškąją būtį ir susilieti su aukščiausia dieviška jėga, bet žmogiškųjų vertybių įgyvendinimą, įgimtų teigiamų žmogaus savybių atskleidimą, kviesdama tarnauti ne dievui, o žmonėms. Konfucianizmas iš esmės tapo realistiniu, praktiniu mokymu, siekusiu religinės šventybės dangaus autoritetu pagrįsti žmogaus saviugdą ir intersubjektyvių jo prigimties pradų realizavimą. Vis dėlto konfucianizmas irgi atliko vieną svarbiausių visoms religijoms priskiriamų “diagnostinių” vaidmenų – parodyti žmonėms, kad “mūsų būtis paženklinta tam tikrų trūkumų ir kad šie trūkumai ar ydos trukdo mums pasiekti visišką gyvenimo pilnatvę”. Konfucianizmas taip pat turėjo savo aukščiausiąją dievišką esybę, viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių laikė meilę, gėrį. Aukščiausio konfucianizmo dievybės samprata neatsiejama nuo senosios tradicinės kinų pasaulėžiūros, kuri tampa svarbiu raktu, padedančiu suvokti ne tik konfucianizmo religines idėjas, bet ir visą kinų kultūrą. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tris jos bruožus, kurie paaiškina vienas kitą: 1.Holistiškumas. Kinai suvokia pasaulį kaip integralią visumą, vientisą gyvą organizmą, kurio kiekviena dalis – mikrokosmas – ta pati ir pavaldi save kildinančiai bei save reguliuojančiai visuotinybei – makrokosmui. 2.Praktiškumas. Kinams rūpi ne “Kas yra žmogus?”, o “Kaip jis egzistuoja?”, kaip gali tinkamiausiai realizuoti save paklusdamas natūraliems gamtos dėsniams. 3.Humaniškumas. Kinų pasaulėžiūroje ne kas kitas, o žmogus yra visatos centre, susieja dangų ir žemę. Todėl jis atsako netik už save, bet ir už visą pasaulį, nes kiekvienas jo poelgis atsiliepia dangui ir žemei, kiekvienas jo prasižengimas gali juos sunaikinti, kartu sunaikindamas ir jį patį. Tad pagrindinė žmogaus pareiga – ne valdyti pasaulį, o palaikyti jo harmoniją, puoselėti jo ir gamtos santarvę.