Daug svarbesnis už visas kitas sektas yra Islamo pasidalinimas į Šiitus ir Sunitus (ortodoksus). Nors Ali sūnus Hasanas atsisakė paveldėjimo teisės, jaunesnis brolis Husayn (Huseinas) pradėjo sukilimą prieš Umajadų kalifą. Jis surinko savo pasekėjus Medinoje ir rėmėsi Kufah miestu Irake, savo tėvo sostine. Priešai jį įveikė prie Karbalos, Vakarų Irake. Jis ir jo pasekėjai buvo sunaikinti, o jo galva nuvežta į Damaską. Vėliau šis įvykis tapo svarbiausiu šiitų istorijos aspektu ir tragedija kasmet švenčiama kaip Muharram mirties diena. Didysis judėjimo kankinys Huseinas buvo ne kitatikių, bet bendražygių musulmonų auka. Tai nestebina, nes judėjimas buvo politinis. Bet jame persipynė ir religiniai dalykai. Jis išreiškė nearabų religinį nepasitenkinimą Irake ir kitur. Nors jie ir priėmė islamą, ankstesniosios jų pasaulėžiūros elementai persmelkė jų tikėjimą. Taip pat būta ir ekonominių nesutarimų. Arabai naudojosi nearabų musulmonų pagalba, bet visi užkariavimų vaisiai atiteko vien tik arabams. Nearabai musulmonai buvo paliekami antraeilėse pozicijose. Nearabų nepasitenkinimas tokia padėtimi buvo puiki dirva šijos propagandai. Tada prasidėjo šiitų sukilimas atvedęs prie Umajadų dinastijos pabaigos ir Abbasidų valdžios iškilimo. Galios centras persikėlė į Bagdadaą ir įsisteigė tironiškoji monarchija. Nepaisant šiitų paramos, nauja valdžia juos laikė pavojingais ir persekiojo. Ali palikuonys buvo paieškomi ir žudomi. Huseino kapas buvo sugriautas. Iš dalies dėl šių įvykių, šiitų judėjimas įgavo mesijanistinį charakterį: jie laukė išvaduotojo, vado, kuris atstatytų socialinį teisingumą. Jis turėtų būti Ali palikuonimi. Kalifas netūrėtų būti renkamas, o ateiti paveldėjimo keliu. Šija laiko Abu Bakr, Omarą ir Uthmaną prašalaičiais. Tai įžeidžia musulmonus ortodoksus. Pasak šija, kiekviena karta turėjo įkvėptąjį savo meto dvasinį lyderį arba Imamą, kilusį iš Ali giminės. Šis lyderis esą neklystantis. Šija tai pat laiko Muhamedą tobulu ir nenuodėmingu. Imamai taip pat buvo pusiau dieviškos figūros.
Iš šių idėjų kilo mokymas apie dvyliką Imamų, baigiant Muhamedu al-Mahdi, kuris, pasak šiitų tikėjimą, būdamas aštuonių metų buvo dvasių nuneštas ir lieka “paslėptas” kol ateis laikas, kada jis galės sugrįžti į žemę ir atnešti teisingumo, gėrio ir gausybės laikus. Kažkas panašaus į krikščionių ir zoroastriečių eschatologiją įsiterpė į naują Islamo formą. Ne visos šija sektos tuo tikėjo iki galo, bet viso turi mesijanistinių vilčių. Judėjimas yra tapęs giliai ezoteriniu. Šija paskatino Islamo misticizmo augimą.
Pagal musulmonų tikėjimą – Dievo žodį perdavė angelas Gabrielius arabiškai per pranašą Muhamedą.Musulmonai laiko, kad Koranas pranoksta visas ankstesniąsias pranašystes.Tikima, kad tai yra paskutinis pranašas. Pirmąsias Korano Muhamedas paskelbė apie 610 m. 40-mečiui Muhamedui medituojant Hira oloje prie Mekos vieną ramadano naktį sapne jis išvydo kažką, kuris parodė jam knygos rietimą ir įsakė „skaityk”. Muhamedas atsakė: „Aš nemoku skaityt”, tada atėjūnas pradėjo jį smaugti suvyniota knyga. Po trečią kartą pakartoto reikalavimo Muhamedas sušuko: „Ką man skaityti?”. Tada jis išgirdo žodžius pateiktus Kor:96:1-50, pakartojęs juos, jis buvo paliktas ramybėje. Rytą, išėjęs į kalno kuriame nakvojo, šlaito išgirdo balsą iš dangaus „Muhamedai – tu Dievo pasiuntinys, o aš angelas Gabrielius (Džibrailas)” ir išvydo vyrą, kurį sapnavo, padangėse, stovintį ant horizonto. Kur Muhamedas nepasisukdavo, ten jis regėjo tą vyrą kol jis neišnyko. Tada ir prasidėjo dieviškasis apreiškimas Muhamedui, kuris tesėsi iki pat jo mirties 632 m.. Pasekėjai iš pradžių Koraną perteikdavo žodžiu. Pasak padavimų, angelas Gabrielius reikalavo jį deklamuoti vėl ir vėl.Muhamedas gavęs apreiškimą pradėjo jį skleisti tarp gentainių.Jis kvietė garbinti tik Alachą. Muhamedas sakė, kad jo Alachas – tas pats žydų ir krikščionių garbinamas dievas, tik pastarieji, gavę apreiškimą per pranašus Musą ir Isu jį iškraipė ir deformavo. Jis tikėjosi, kad jo apreiškimą priims žydai ir krikščionys. Tačiau jie jį atmetė, kaip ir gentainiai pradžioje. Tačiau palaipsniui aplink pranašą susiformavo pasekėjų būrelis. Mekos aukštuomenė pajuto jų grupės grėsmę vienam iš Mekos prekybos šaltinių – arabų dievybių kultui. Prasidėjo ginčai. Iš Muhamedo reikalavo stebuklų, įrodymų. Į tai jis atsakė naujais ir naujais pamokslais, savo Dievą pradėdamas vadinti nauju vardu rachmanu. Nuo aršesnio persekiojimo jį apsaugojo tik galingos jo giminės užtarimas. Jis pasakojo apie savo Dievą: koks jis galingas, kiek jis gero padarė žmonėms ir kokie šie nedėkingi. Vis daugiau ir daugiau kalbama apie praeitį. Tarsi bandoma, remiantis praeitimi, įrodyti savo pateikiamas idėjas. Susikuria specifinis pasaulio istorijos vaizdas: tautos viena po kitos suklestėdavo pagal Alacho valią, bet užmiršdavo apie Dievą, nepaklusdavo pranašams ir už tai žūdavo Dievo pasiųstose katastrofose. Šie praeities pavyzdžiai turėjo patvirtinti Muhamedo misiją – perspėti Mekos gyventojus apie gresiančią dievo bausmę. Tačiau dauguma to visiškai nebijojo. Kai Muhamedas į savo pusę patraukę ir kitas klajokliškas gentis, 629 m. gale jis patraukė į Meką. Mekos aukštuomenė, blaiviai įvertinusi situaciją, suvokė pralaimėjimo neišvengiamumą ir atsidavė pranašo atleidimo ir malonės. Muhamedas atleido visiems ir savo gentainius paskyrė į svarbias vietas. Buvo nužudyti tik keli aršiausi priešai. Iš Kaabos buvo pašalinti pagoniški stabai. Netrukus laiko ji buvo uždaryta pagonių piligriminėms kelionėms. Musulmonų bendruomenės centru ir toliau buvo Medina. Muhamedas negrįžo gyvent į Meką. Iš Medinos jis siuntė pasiuntinius į visas Arabijos gyvenvietes ir toliau. Iš įvairiausių Arabijos vietų, išgirdę apie Muhamedo pergales atvykdavo įvairiausių genčių vadai, kurie buvo pasirengę jungtis prie jo ir neretai – priimti islamą. Palaipsniui visas Arabijos pusiasalis tapo priklausomas nuo Medinos. Pranašas svajojo apie tolimesnes pergales. Ypač jį svaigino mintis apie karo žygį už Jordano, kur jo kariuomenė vieną kartą jau buvo sumušta arabų krikščionių, Bizantijos sąjungininkų. Prie Medinos jau buvo surinkta kariuomenė tam žygiui, kai 632 m. Pranašas mirė. Kariai žygiavo į šiaurę ir rytus. Palaipsniui pakluso likusios Arabijos karalystės, po to Sirija, Irakas, Egiptas, po to Šiaurės Afrika, Ispanija, Iranas, Vidurinė Azija. Muhamedas savo apreiškimus persakydavo kiekvieną kartą, kai jis juos gaudavo, Kartais jis juo perduodavo tiesiogiai, bet dažniausiai perpasakodavo ankstesnius regėjimus. Koraną atmintinai išmoko ir cituodavo pats Muhamedas ir jo pasekėjai. Jam mirus paaiškėjo, kad Korano tekstas jis turi būti užrašytas. Geriausi teksto žinovai diktavo ir užrašinėjo viską ką buvo girdėję dar valdant pirmajam kalifui Abu-Bakra. Greitai paaiškėjo, kad egzistuojančios Korano versijos tarp savęs nesutampa kai kuriose svarbiose detalėse. Trečiasis kalifas Utmanas įsakė suredaguoti tekstą. Išstudijavus esamus variantus buvo sudarytas tekstas, laikomas vieninteliu teisingu.
Daug svarbesnis už visas kitas sektas yra Islamo pasidalinimas į Šiitus ir Sunitus (ortodoksus). Nors Ali sūnus Hasanas atsisakė paveldėjimo teisės, jaunesnis brolis Husayn (Huseinas) pradėjo sukilimą prieš Umajadų kalifą. Jis surinko savo pasekėjus Medinoje ir rėmėsi Kufah miestu Irake, savo tėvo sostine. Priešai jį įveikė prie Karbalos, Vakarų Irake. Jis ir jo pasekėjai buvo sunaikinti, o jo galva nuvežta į Damaską. Vėliau šis įvykis tapo svarbiausiu šiitų istorijos aspektu ir tragedija kasmet švenčiama kaip Muharram mirties diena. Didysis judėjimo kankinys Huseinas buvo ne kitatikių, bet bendražygių musulmonų auka. Tai nestebina, nes judėjimas buvo politinis. Bet jame persipynė ir religiniai dalykai. Jis išreiškė nearabų religinį nepasitenkinimą Irake ir kitur. Nors jie ir priėmė islamą, ankstesniosios jų pasaulėžiūros elementai persmelkė jų tikėjimą. Taip pat būta ir ekonominių nesutarimų. Arabai naudojosi nearabų musulmonų pagalba, bet visi užkariavimų vaisiai atiteko vien tik arabams. Nearabai musulmonai buvo paliekami antraeilėse pozicijose. Nearabų nepasitenkinimas tokia padėtimi buvo puiki dirva šijos propagandai. Tada prasidėjo šiitų sukilimas atvedęs prie Umajadų dinastijos pabaigos ir Abbasidų valdžios iškilimo. Galios centras persikėlė į Bagdadaą ir įsisteigė tironiškoji monarchija. Nepaisant šiitų paramos, nauja valdžia juos laikė pavojingais ir persekiojo. Ali palikuonys buvo paieškomi ir žudomi. Huseino kapas buvo sugriautas. Iš dalies dėl šių įvykių, šiitų judėjimas įgavo mesijanistinį charakterį: jie laukė išvaduotojo, vado, kuris atstatytų socialinį teisingumą. Jis turėtų būti Ali palikuonimi. Kalifas netūrėtų būti renkamas, o ateiti paveldėjimo keliu. Šija laiko Abu Bakr, Omarą ir Uthmaną prašalaičiais. Tai įžeidžia musulmonus ortodoksus. Pasak šija, kiekviena karta turėjo įkvėptąjį savo meto dvasinį lyderį arba Imamą, kilusį iš Ali giminės. Šis lyderis esą neklystantis. Šija tai pat laiko Muhamedą tobulu ir nenuodėmingu. Imamai taip pat buvo pusiau dieviškos figūros.
Iš šių idėjų kilo mokymas apie dvyliką Imamų, baigiant Muhamedu al-Mahdi, kuris, pasak šiitų tikėjimą, būdamas aštuonių metų buvo dvasių nuneštas ir lieka “paslėptas” kol ateis laikas, kada jis galės sugrįžti į žemę ir atnešti teisingumo, gėrio ir gausybės laikus. Kažkas panašaus į krikščionių ir zoroastriečių eschatologiją įsiterpė į naują Islamo formą. Ne visos šija sektos tuo tikėjo iki galo, bet viso turi mesijanistinių vilčių. Judėjimas yra tapęs giliai ezoteriniu. Šija paskatino Islamo misticizmo augimą.
| Pagal musulmonų tikėjimą – Dievo žodį perdavė angelas Gabrielius arabiškai per pranašą Muhamedą.Musulmonai laiko, kad Koranas pranoksta visas ankstesniąsias pranašystes.Tikima, kad tai yra paskutinis pranašas. Pirmąsias Korano Muhamedas paskelbė apie 610 m. 40-mečiui Muhamedui medituojant Hira oloje prie Mekos vieną ramadano naktį sapne jis išvydo kažką, kuris parodė jam knygos rietimą ir įsakė „skaityk”. Muhamedas atsakė: „Aš nemoku skaityt”, tada atėjūnas pradėjo jį smaugti suvyniota knyga. Po trečią kartą pakartoto reikalavimo Muhamedas sušuko: „Ką man skaityti?”. Tada jis išgirdo žodžius pateiktus Kor:96:1-50, pakartojęs juos, jis buvo paliktas ramybėje. Rytą, išėjęs į kalno kuriame nakvojo, šlaito išgirdo balsą iš dangaus „Muhamedai – tu Dievo pasiuntinys, o aš angelas Gabrielius (Džibrailas)” ir išvydo vyrą, kurį sapnavo, padangėse, stovintį ant horizonto. Kur Muhamedas nepasisukdavo, ten jis regėjo tą vyrą kol jis neišnyko. Tada ir prasidėjo dieviškasis apreiškimas Muhamedui, kuris tesėsi iki pat jo mirties 632 m.. Pasekėjai iš pradžių Koraną perteikdavo žodžiu. Pasak padavimų, angelas Gabrielius reikalavo jį deklamuoti vėl ir vėl.Muhamedas gavęs apreiškimą pradėjo jį skleisti tarp gentainių.Jis kvietė garbinti tik Alachą. Muhamedas sakė, kad jo Alachas – tas pats žydų ir krikščionių garbinamas dievas, tik pastarieji, gavę apreiškimą per pranašus Musą ir Isu jį iškraipė ir deformavo. Jis tikėjosi, kad jo apreiškimą priims žydai ir krikščionys. Tačiau jie jį atmetė, kaip ir gentainiai pradžioje. Tačiau palaipsniui aplink pranašą susiformavo pasekėjų būrelis. Mekos aukštuomenė pajuto jų grupės grėsmę vienam iš Mekos prekybos šaltinių – arabų dievybių kultui. Prasidėjo ginčai. Iš Muhamedo reikalavo stebuklų, įrodymų. Į tai jis atsakė naujais ir naujais pamokslais, savo Dievą pradėdamas vadinti nauju vardu rachmanu. Nuo aršesnio persekiojimo jį apsaugojo tik galingos jo giminės užtarimas. Jis pasakojo apie savo Dievą: koks jis galingas, kiek jis gero padarė žmonėms ir kokie šie nedėkingi. Vis daugiau ir daugiau kalbama apie praeitį. Tarsi bandoma, remiantis praeitimi, įrodyti savo pateikiamas idėjas. Susikuria specifinis pasaulio istorijos vaizdas: tautos viena po kitos suklestėdavo pagal Alacho valią, bet užmiršdavo apie Dievą, nepaklusdavo pranašams ir už tai žūdavo Dievo pasiųstose katastrofose. Šie praeities pavyzdžiai turėjo patvirtinti Muhamedo misiją – perspėti Mekos gyventojus apie gresiančią dievo bausmę. Tačiau dauguma to visiškai nebijojo. Kai Muhamedas į savo pusę patraukę ir kitas klajokliškas gentis, 629 m. gale jis patraukė į Meką. Mekos aukštuomenė, blaiviai įvertinusi situaciją, suvokė pralaimėjimo neišvengiamumą ir atsidavė pranašo atleidimo ir malonės. Muhamedas atleido visiems ir savo gentainius paskyrė į svarbias vietas. Buvo nužudyti tik keli aršiausi priešai. Iš Kaabos buvo pašalinti pagoniški stabai. Netrukus laiko ji buvo uždaryta pagonių piligriminėms kelionėms. Musulmonų bendruomenės centru ir toliau buvo Medina. Muhamedas negrįžo gyvent į Meką. Iš Medinos jis siuntė pasiuntinius į visas Arabijos gyvenvietes ir toliau. Iš įvairiausių Arabijos vietų, išgirdę apie Muhamedo pergales atvykdavo įvairiausių genčių vadai, kurie buvo pasirengę jungtis prie jo ir neretai – priimti islamą. Palaipsniui visas Arabijos pusiasalis tapo priklausomas nuo Medinos. Pranašas svajojo apie tolimesnes pergales. Ypač jį svaigino mintis apie karo žygį už Jordano, kur jo kariuomenė vieną kartą jau buvo sumušta arabų krikščionių, Bizantijos sąjungininkų. Prie Medinos jau buvo surinkta kariuomenė tam žygiui, kai 632 m. Pranašas mirė. Kariai žygiavo į šiaurę ir rytus. Palaipsniui pakluso likusios Arabijos karalystės, po to Sirija, Irakas, Egiptas, po to Šiaurės Afrika, Ispanija, Iranas, Vidurinė Azija. Muhamedas savo apreiškimus persakydavo kiekvieną kartą, kai jis juos gaudavo, Kartais jis juo perduodavo tiesiogiai, bet dažniausiai perpasakodavo ankstesnius regėjimus. Koraną atmintinai išmoko ir cituodavo pats Muhamedas ir jo pasekėjai. Jam mirus paaiškėjo, kad Korano tekstas jis turi būti užrašytas. Geriausi teksto žinovai diktavo ir užrašinėjo viską ką buvo girdėję dar valdant pirmajam kalifui Abu-Bakra. Greitai paaiškėjo, kad egzistuojančios Korano versijos tarp savęs nesutampa kai kuriose svarbiose detalėse. Trečiasis kalifas Utmanas įsakė suredaguoti tekstą. Išstudijavus esamus variantus buvo sudarytas tekstas, laikomas vieninteliu teisingu. Musulmonių moterų teisės Moters atžvilgiu, Islamas pripažįsta, kad moteris yra pilnateisis ir lygus partneris vyrui žmonijos pratesimo procese. Jis – tėvas, ji – motina ir abu reikalingi gyvybei užmegzti. Jos vaidmuo ne mažiau svarbus nei jo. Šioje partnerystėje ji su vyru vaidina vienodą vaidmenį; ji dalinasi vienoda atsakomybe su vyru ir joje tiek pat žmogiškumo bruožų kaip ir jos partneryje. Dievas apie šią lygią partnerystę žmonijos įstatyme sako: “O, žmonija! Iš tiesų, mes sukūrėme tave iš vienintelių (poros) vyro ir moters, ir sukūrėme tautas ir gentis, kad jūs susipažintumėte vienas su kitu. Ji lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą už savo poelgius. Ji pripažinta nepriklausoma asmenybe savo žmogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos žmogiškoji prigimtis ne žemesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą. Dievas sako: “Ir Dievas priėmė (jų maldas) ir atsakė jiems (sakydamas): aš niekada neatimsiu darbo nei iš vieno iš jūsų, ar jūs būtumėt vyras, ar moteris, jūs – vienas kito dalis…” Ji lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir žinių. Kai Islamas skyrė musulmonams siekti žinių, jis nedaro skirtumo tarp vyrų ir moterų. Beveik prieš 14 amžių Mahometas pareiškė, kad žinių siekimas – kiekvieno musulmono pareiga, ar tai būtų vyras, ar moteris. Šis pareiškimas buvo labai aiškus ir įgyvendinamas visos musulmonų istorijos eigoje. Ji turi žodžio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų giminei. Korane ir istorijoje nurodoma, kad moteris ne tik laisvai reikštų savo nuomonę, bet ir ginčytųsi ir dalyvautų rimtose diskusijose su pačiu Pranašu, o taip pat kitais Islamo vadovais. Be to, buvo atvejų, kai musulmonų moterys reiškė savo pažiūras teisėtvarkos, valstybinės svarbos klausimais ir buvo Kalifų opozicijoje, o šie priimdavo racionalius moterų argumentus. Tokie įvykiai buvo Umar Ibn al Chattabo chalifato valdymo metu. Istoriniai metraščiai rodo, kad moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypač tautinių kančių laikotarpiais. Moterys paprastai lydėdavo musulmonų armijas, dalyvaujančias mūšiuose, kad galėtų slaugyti sužeistuosius, ruošti maistą, aptarnauti karius ir kt. Jų neslėpė už geležinės uždangos ir nelaikė beverčiais padarais, neturinčiais sielos. Islamas skyrė moterims vienodas teises sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir turėti pinigų. Jos gyvenimas, jos nuosavybė, jos garbė yra šventi kaip ir vyro. Jei ji įvykdys kokį nusikaltimą, jos nubaudimas bus ne mažesnis ir ne didesnis negu vyro bausmė panašiu atveju. Jei jai buvo padaryta žala, ji gauna atitinkamą kompensaciją, kuri yra lygi tai, kokią jos vietoje gautų vyras. Islamas neskelbia šių teisių statistinėje formoje, o paskui jų vengia. Jis imasi visų priemonių, kad jos būtų išsaugotos ir įgyvendintos kaip neišvengiamos tikėjimo tiesos. Jis niekada nepakenčia tų, kurie linkę į nusistatymą moterų atžvilgiu ar skirtingai žiūri į vyrą ir moterį. Islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe. Kai kuriais atvejais civilinių kontraktų paliudijimui buvo būtini du vyrai arba vienas vyras ir dvi moterys. Tačiau tai nerodo, kad moteris žemesnė už vyrą. Tai kontraktą pasirašančių šalių teisių apsaugos priemonė, kadangi moteris, kaip taisyklė, ne taip patyrusi praktiniame gyvenime kaip vyras. Šis patirties neturėjimas gali sukelti žalą vienai iš šio kontrakto pusių. Todėl Įstatymas reikalauja, kad mažiausiai dvi moterys būtų liudininkės kartu su vienu vyru. Jei viena iš liudininkių ką nors pamirš, kita jai apie tai primins. Arba, jei ji padarys klaidą dėl patirties trūkumo, kita moteris ją pataisys. Tai atsargumo priemonė, garantuojanti teisingą sandėrį ir gerus santykius tarp žmonių. Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse. Pranašas pripažino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip žmona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąžinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija. Jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje už šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė. Musulmonė moteris visada asocijuojasi su sena tradicija, žinoma kaip “čadra”. Tai grynai Islamo tradicija, kur moteris turi puošti save garbės, orumo, padorumo, švaros ir neliečiamumo čadra. Ji turi susilaikyti nuo visų veiksmų ar gestų, kurie gali iššaukti kitų vyrų, išskyrus jos teisėtą vyrą, aistrą arba įtartiną abejonę dėl jos padorumo. |