Ne, žodis „parsai“ nėra tiesiog „persai“. Nors abu kilę iš tos pačios žemės – senosios Persijos (dabartinio Irano), parsai – tai savita, atkakli ir tyliai dramatiška bendruomenė. Jie – zoroastrizmo išpažinėjai, kurie IX a. pabaigoje paliko tėvynę, kai islamo ekspansija nepaliko vietos jų senajam tikėjimui. Jie negynė savo šventyklų kalaviju – pasirinko kelionę. Ir pasirinko išlikti.
Jų kelionė į Indiją buvo ne tiek pabėgimas, kiek atsakas. Jie tikėjo, kad jų išsikraustymas buvo numatytas – žvaigždėse, danguje, galbūt net senose šventraščiuose. Ir kai jie išsilaipino Indijos vakaruose, jų tikėjimas – ugnies kultas, vidinės švaros idėjos ir amžina kova su melu – rado nišą tarp vietinių tradicijų. Parsai nemėgino dominuoti. Jie prisitaikė – bet neprarado savęs. Indijos valdovai matė juose ramybę, o parsai – naują galimybę išlikti nesusiliejus.
Iki XVII a. jie jau buvo tapę ne tik religinėmis figūromis, bet ir verslo žmonėmis. Kai britų pirkliai pradėjo skverbtis į Indiją, parsai pajuto galimybę – ne tik ekonominę, bet ir teisinę. Kol kiti dar dvejojo, parsai kūrė įmones, steigė uostus, statė tiltus tarp Rytų ir Vakarų. 1850 m. jie jau valdė pusę Bombėjaus salos – ne jėga, o išmintimi, pasitikėjimu ir gebėjimu matyti kelią ten, kur kiti matė tik sienas.