EVANGELIJA PAGAL LUKĄ - ✞ Maldos.lt

1Prologas 1Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, 2kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. 3Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, 4kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

JONO KRIKŠTYTOJO IR JĖZAUS GIMIMAS, JŲ JAUNYSTĖ

Apreiškimas Zacharijui 5Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. 6Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. 7Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, 9burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. 10Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

11Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. 12Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. 13Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. 14Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, 15nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios 16ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. 17Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą”.

18Tada Zacharijas tarė angelui: “Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna”. 19Angelas jam atsakė: “Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. 20Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu”. 21Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. 22Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. 24Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 25″Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse”.

Apreiškimas Marijai 26Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, 27pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28Atėjęs pas ją, angelas tarė: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!” 29Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. 30O angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

34Marija paklausė angelą: “Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” 35Angelas jai atsakė:

36Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, 37nes Dievui nėra negalimų dalykų”. 38Tada Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Ir angelas pasitraukė.

Marijos apsilankymas pas Elzbietą 39Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. 40Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. 41Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. 42Ji balsiai sušuko: “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! 43Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! 44Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. 45Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.

Marijos giesmė 46O Marija prabilo:

56Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

Jono Krikštytojo gimimas ir vardo jam suteikimas 57Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. 58Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. 60Motina pasipriešino: “O, ne! Jis vadinsis Jonas”. 61Kiti jai sakė: “Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo”. 62Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. 63Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: “Jo vardas – Jonas”. Visi stebėjosi. 64Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. 65Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. 66Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: “Kaip manai, kas bus iš to vaiko?” Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

Zacharijo giesmė 67Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

Jono jaunystė 80O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

2Jėzaus gimimas ir vardo jam suteikimas 1Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. 2Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. 3Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. 5Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. 6Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, 7suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

8Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. 9Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, 10bet angelas jiems tarė: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. 11Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. 12Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose”. 13Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: 14″Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!”

15Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: “Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė”. 16Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. 17Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. 18O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. 19Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. 20Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

21Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

Jėzaus paaukojimas šventykloje 22Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, 23- kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – 24ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

25Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. 26Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. 27Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, 28Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:

Simeono giesmė

Simeono pranašystė 33Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 34O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – 35ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys”.

Onos pranašystė 36Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, 37o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. 38Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Jėzaus jaunystė 39Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

41Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. 42Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. 43Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. 44Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. 45Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

46Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. 48Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: “Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs”. 49O jis atsakė: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” 50Bet jie nesuprato jo žodžių.

51Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. 52O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.

PASIRENGIMAS VIEŠAJAI VEIKLAI

3Jono Krikštytojo veikla [Mt 3,1-12; Mk 1,1-8; Jn 1,15-31; Mt 14,3-12, Mk 6,17-29] 1Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, 2prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. 3Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, 4kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje:

7Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: “Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? 8Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. 9Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį”.

10Minios jį klausinėjo: “Tai ką gi mums daryti?!” 11Jis joms sakydavo: “Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro”.

12Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: “Mokytojau, o ką mums daryti?” 13Jis aiškino jiems: “Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta”. 14Taip pat ir kariai klausinėjo: “O ką mums daryti?” Jis jiems sakė: “Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga”.

15Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, 16Jonas visiems kalbėjo: “Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. 17Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi”. 18Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną.

19Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias darė, 20pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.

Jėzaus krikštas [Mt 3,13-17; Mk 1,9-11; Jn 1,32-34] 21Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, 22ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.

Jėzaus kilmės knyga [Mt 1,1-17] 23Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Helio, sūnaus Matato, 24sūnaus Levio, sūnaus Melchio, sūnaus Janajo, sūnaus Juozapo, 25sūnaus Matatijo, sūnaus Amoso, sūnaus Naumo, sūnaus Heslio, sūnaus Nagajo, 26sūnaus Maato, sūnaus Matatijo, sūnaus Semejino, sūnaus Josecho, sūnaus Jodos, 27sūnaus Joanano, sūnaus Resos, sūnaus Zorobabelio, sūnaus Salatielio, sūnaus Nerio, 28sūnaus Melchio, sūnaus Adijo, sūnaus Kosamo, sūnaus Elmadamo, sūnaus Ero, 29sūnaus Jėzaus, sūnaus Eliezero, sūnaus Jorimo, sūnaus Matato, sūnaus Levio, 30sūnaus Simeono, sūnaus Judo, sūnaus Juozapo, sūnaus Jonos, sūnaus Eliachimo, 31sūnaus Melėjo, sūnaus Menos, sūnaus Matatos, sūnaus Natano, sūnaus Dovydo, 32sūnaus Jesės, sūnaus Jobedo, sūnaus Boazo, sūnaus Salos, sūnaus Naasono, 33sūnaus Aminadabo, sūnaus Admino, sūnaus Arnio, sūnaus Esromo, sūnaus Faro, sūnaus Judo, 34sūnaus Jokūbo, sūnaus Izaoko, sūnaus Abraomo, sūnaus Taros, sūnaus Nachoro, 35sūnaus Serucho, sūnaus Ragaujo, sūnaus Faleko, sūnaus Ebero, sūnaus Salos, 36sūnaus Kainamo, sūnaus Arfaksado, sūnaus Semo, sūnaus Nojaus, sūnaus Lamecho, 37sūnaus Matūzalio, sūnaus Henocho, sūnaus Jareto, sūnaus Maleleelio, sūnaus Kainamo, 38sūnaus Eno, sūnaus Seto, sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo.

4Gundymai dykumoje [Mt 4,1-11 Mk 1,12-13] 1Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą 2keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. 3Tuomet velnias jam tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona”. 4Jėzus jam atsakė: “Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!”

5Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes 6ir tarė: “Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. 7Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo”. 😯 Jėzus jam atsakė: “Parašyta:

9Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, 10nes parašyta:

13Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.

TARNYSTĖ GALILĖJOJE

Jėzus pradeda mokyti ir apsilanko Nazarete [Mt 4,12-17.23; 13,53- 58; Mk 1,14-15.39; 6,1-66] 14Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. 15Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.

16Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. 17Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

20Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. 21Ir jis pradėjo jiems kalbėti: “Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai”. 22Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: “Argi jis ne Juozapo sūnus?” 23O Jėzus prabilo: “Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume”. 24Jis dar pridūrė: “Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. 25Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. 26Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. 27Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas”.

28Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; 29jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. 30Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

Jėzaus veikla Kafarnaume [Mk 1,21-34; Mt 8,14-17] 31Jis nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną šabą mokė žmones. 32Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe.

33Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: 34″Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!” 35Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo!” Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo nė kiek jo nesužeidęs. 36Visi nustėro ir kalbėjosi: “Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!” 37Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

38Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. 39Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.

40Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas. 41Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: “Tu Dievo Sūnus!” Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją.

Kelionė į Judėją [Mk 1,35-39] 42Dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų. 43O jis jiems pasakė: “Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas”. 44Ir jis skelbė [žodį] Judėjos sinagogose.

5Pirmųjų mokinių pašaukimas [Mt 4,18-22; Mk 1,16-19] 1Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero 2ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. 3Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. 4Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: “Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui”. 5Simonas jam atsakė: “Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus”. 6Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. 7Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. 8Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!” 9Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; 10taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: “Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi”. 11Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

Raupsuotojo išgydymas [Mt 8,1-4 Mk 1,40-45] 12Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: “Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!” 13Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai pranyko. 14O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: “Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti”. 15Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų.

16O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis.

Paralitiko išgydymas [Mt 9,1-8; Mk 2,1-12] 17Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. 18Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. 19Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. 20Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: “Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!” 21Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: “Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!” 22O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: “Kam jūs taip manote savo širdyje? 23Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmes tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ 24O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo”. 25Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. 26Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: “Šiandien matėme nuostabių dalykų”.

Levio pašaukimas [Mt 9,9-12; Mk 2,13-17] 27Išėjęs Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levis, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: “Sek paskui mane!” 28Tasai, viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui jį.

29Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko didelis būrys muitininkų ir kitų svečių. 30Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: “Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?” 31O Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. 32Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių”.

Pasninkas. Nauja ir sena [Mt 9,14-17; Mk 2,18-22] 33Tada jie sakė jam: “Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria”. 34Jėzus jiems atsakė: “Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?! 35Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus”.

36Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: “Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo. 37Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų. 38Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!'”

6Jėzus – šabo Viešpats [Mt 12,1-8; Mk 2,23-28] 1Vieną šabą, Jėzui einant per javų lauką, mokiniai skabė varpas ir, ištrynę tarp delnų, valgė. 2Fariziejai jiems prikišo: “Kam darote, kas per šabą draudžiama?!” 3Jėzus atsakė jiems: “Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? 4Kaip jis įėjo į Dievo namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!” 5Ir jis pridūrė: “Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats”.

Pagydymas šabo dieną [Mt 12,9-14; Mk 3,1-6] 6Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi. 7Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti. 8Bet jis išskaitė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: “Kelkis ir stok į vidurį”. Tasai atsistojo. 9Tuomet Jėzus paklausė juos: “Aš klausiu jus, ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” 10Ir, apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: “Ištiesk savo ranką!” Tas ištiesė, ir ranka atgijo. 11O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.

Dvylikos apaštalų paskyrimas [Mt 10,1-4; Mk 3,13-19] 12Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. 13Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: 14Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, 15Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, 16Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.

Minia ieško Jėzaus [Mt 4,24-25; Mk 3,7-12] 17Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. 18Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. 19Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.

Palaiminimai [Mt 5,1-12] 20Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:

22Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams”.

Grėsmingi įspėjimai

Priešų meilė 27″Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 28Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. 29Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. 30Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. 31Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. 32Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. 33Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. 34Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. 35Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems”.

Gailestingumas ir didžiadvasiškumas [Mt 7,1-2; Mk 4,24] 36″Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. 37Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. 38Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta”.

Tiesumas ir dvasinis sveikumas [Mt 10,24-25; 12,33-35; 7,3-5. 16- 18] 39Jis pasakė jiems palyginimą: “Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?! 40Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. 41Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! 42Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.

43Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl – netikusio, kuris megztų gerus vaisius. 44Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. 45Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis”.

Išmintingi mokiniai [Mt 7,21-27] 46″Kam vadinate mane: ‘Viešpatie, Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?!

47Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo, – aš jums parodysiu, į ką jis panašus. 48Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.

49O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus”.

7Šimtininko tarno pagydymas [Mt 8,5-13; Jn 4,46-54] 1Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. 2Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. 3Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. 4Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: “Jis vertas, kad jam tai padarytum, 5nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą”. 6Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: “Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. 7Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! 8Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro”. 9Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: “Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo”. 10Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

Jaunuolio prikėlimas iš numirusių. Stebuklo garsas 11Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. 12Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. 13Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: “Neverk!” 14Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: “Jaunuoli, sakau tau: kelkis!” 15Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 16Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: “Didis pranašas atsirado tarp mūsų” ir: “Dievas aplankė savo tautą”. 17Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

Jonas Krikštytojas ir Jėzus [Mt 11,2-15] 18Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai. 19Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” 20Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: “Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?'” 21Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22Tad atsakydamas jis tarė jiems: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. 23Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi”.

24Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? 25O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Aure tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose. 26Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo. 27Jis yra tasai, apie kurį parašyta:

28Sakau jums: tarp gimusių iš moteries nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį. 29Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisingumą, krikštydamiesi Jono krikštu. 30Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs”.

Jėzus apie savo kartą [Mt 11,16-19] 31″Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32Panašūs jie į vaikus, kurie, susėdę prekyvietėje, šaukia vieni kitiems:

33Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’. 34Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. 35Bet išmintį pateisino visi jos vaikai”.

Atgailaujanti nusidėjėlė 36Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, 38verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

39Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: “Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!” 40O Jėzus prabilo: “Simonai, turiu tau ką pasakyti”. Tas atsiliepė: “Sakyk, Mokytojau!”

41″Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. 42Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? 43Simonas atsakė: “Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota”. Jėzus tarė: “Teisingai nusprendei”.

44Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: “Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli”. 48O jai tarė: “Atleidžiamos tau nuodėmės”. 49Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: “Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!” 50O jis dar tarė moteriai: “Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!”

8Jėzaus talkininkės 1Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų] 2ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, 3Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.

Sėjėjo palyginimas [Mt 13,1-9; Mk 4,1-9] 4Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: 5″Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. 6Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. 7Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. 😯 dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių” . Tai papasakojęs, jis sušuko: “Kas turi ausis klausyti – teklauso!”

Kodėl palyginimai? [Mt 13,10-13; Mk 4,10-12] 9Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. 10Jis atsakė: “Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais,

Palyginimo išaiškinimas [Mt 13,18-23; Mk 4,14-20] 11″Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. 12Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. 14Kas krito tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. 15Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu”.

Žiburio palyginimas [Mt 5,15; Mk 4,21-22] 16″Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. 17Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn. 18Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs”.

Tikroji giminystė [Mt 12,46-50; Mk 3,31-35] 19Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. 20Jam buvo pranešta: “Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti”. 21O jis atsakė: “Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo”.

Audros nutildymas [Mt 8,23-27; Mk 4,35-41] 22Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: “Irkimės anapus ežero!” Jie atsistūmė nuo kranto. 23Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. 24Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: “Mokytojau, Mokytojau, žūvame!” Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla. 25O Jėzus paklausė juos: “Kurgi jūsų tikėjimas?!” Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: “Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!”

Gerazos apsėstasis [Mt 8,28-34; Mk 5,1-20] 26Jie atplaukė į geraziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante. 27Kai tik Jėzus išlipo į krantą, jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras. Šis buvo demonų apsėstas, seniai nedėvėjo drabužių, negyveno namuose, laikėsi kapinėse. 28Pamatęs Jėzų, jis parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: “Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!” 29Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš žmogaus. Dvasia dažnai sugriebdavo jį. Žmonės jį laikydavo surakintą, supančiotomis kojomis, bet jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį nuvarydavo į dykumą. 30Jėzus paklausė: “Kuo tu vardu?” Šis atsakė: “Legionas”. Mat jį buvo apsėdę daug demonų. 31Jie maldavo, kad Jėzus neįsakytų jiems nugrimzti gelmėn.

32Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. 33Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

34Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose. 35Žmonės išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę, ir susibūrė prie Jėzaus. Čia jie rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto, ir nusigando. 36Tie, kurie buvo matę, papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis. 37Tada visi geraziečių šalies gyventojai ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų iš jų, nes juos buvo pagavusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir sugrįžo atgal.

38Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau jis atleido jį ir paliepė: 39″Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas”. Tuomet jis ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus jam padaręs.

Jėzus pagydo moterį ir prikelia mirusią mergaitę [Mt 9,18-26; Mk 5,21-43] 40Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi jo laukte laukė. 41Ir štai atėjo vyras, vardu Jajiras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus. 42Mat jo vienturtė, dvylikametė dukrelė buvo marinama. Jėzus ėjo minios apgultas.

43Viena moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti, 44prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. 45O Jėzus paklausė: “Kas mane palietė?” Visiems besiginant, Petras tarė: “Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia”. 46Bet Jėzus atsakė: “Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia”. 47Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. 48Tuomet Jėzus jai tarė: “Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!”

49Jėzui tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: “Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo”. 50Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta”. 51Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai. 52Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: “Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega”. 53Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi. 54Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: “Mergaite, kelkis!” 55Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti. 56Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.

9Apaštalų išsiuntimas [Mt 10,5-14; Mk 6,7-13] 1Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. 2Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti. 3Jis pasakė jiems: “Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių. 4Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau. 5O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos”. 6Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.

Erodas apie Jėzų [Mt 14,1-2; Mk 6,14-16] 7Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: 8Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų. 9Erodas tarė: “Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!” Ir jis panoro pamatyti Jėzų.

Apaštalų sugrįžimas ir duonos padauginimas [Mt 14,13-21; Mk 6,30-44; Jn 6,1-13] 10Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. 11Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

12Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: “Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje”. 13Jėzus atsiliepė: “Jūs duokite jiems valgyti!” Dvylika atsakė: “Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai”. 14O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: “Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt”. 15Jie taip padarė ir visus susodino. 16Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. 17Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių.

Petro išpažinimas [Mt 16,13-20; Mk 8,27-30] 18Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: “Kuo mane laiko žmonės?” 19Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų”. 20Tada jis paklausė: “O jūs kuo mane laikote?” Petras atsakė: “Dievo Mesiju”. 21Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.

Pirmoji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 16,21; Mk 8,31] 22Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

Jėzaus sekimas [Mt 16,24-27; 10,33; Mk 8,34-38] 23Jėzus pasakė visiems: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. 24Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. 25Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?! 26Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove. 27Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės”.

Atsimainymas [Mt 17,1-9; Mk 9,2-10] 28Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. 29Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. 30Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. 31Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

32Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. 33Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: “Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui”. Jis nesižinojo, ką kalbąs. 34Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. 35O iš debesies aidėjo balsas: “Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!” 36Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Nuomariu sergančio berniuko pagydymas [Mt 17,14-18; Mk 9,14-27] 37Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia. 38Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: “Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis. 39Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama. 40Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė”. 41Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir sugedusi gimine! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų”. 42Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. 43Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės.

Antroji pranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 17,22; Mk 9,30-32] Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius: 44″Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas”. 45Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.

Kas didžiausias? [Mt 18,1-5; Mk 9,33-37; Jn 13,20] 46Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias. 47Išskaitęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs 48ir tarė: “Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis”.

Jėzaus vardo galybė [Mk 9,38-40] 49Tada atsiliepė Jonas: “Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis”.

50Jėzus atsakė: “Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!”

PAKELIUI Į JERUZALĘ

Nesvetingas kaimas Samarijoje 51Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. 52Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. 53Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. 54Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: “Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!” 55Bet jis atsisukęs sudraudė juos. 56Jie pasuko į kitą kaimą.

Jėzus reikalauja ryžtingumo [Mt 8,18-22] 57Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: “Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!” 58Jėzus atsakė: “Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”. 59Kitam žmogui jis pasakė: “Sek paskui mane!” Tas prašė: “Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”. 60Jis atsakė: “Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!” 61Dar vienas tarė: “Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais”. 62Jėzus tam pasakė: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.

10Septyniasdešimt dviejų mokinių pasiuntinybė [Mt 10,5-16; 11,224; Mk 6,7-13; Lk 9,1-6] 1Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. 2Jis sakė jiems: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. 3Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. 4Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. 5Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ 6Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. 7Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. 8Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. 9Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums čia pat Dievo karalystė!’ 10O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 11’Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!’ 12Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

13Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose. 14Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums. 15Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki pragaro!

16Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs”.

Mokinių sugrįžimas. Kuo džiaugtis? 17Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: “Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo”. 18O Jėzus atsiliepė: “Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. 19Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. 20Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”.

Palaima mažutėliams [Mt 11,25-27] 21Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. 22Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti”.

Mokinių privilegija [Mt 13,16-17] 23Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: “Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. 24Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”.

Didysis įsakymas [Mt 22,34-40; Mk 12,28-31] 25Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: “Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” 26Jėzus tarė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?” 27Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. 28Jėzus jam tarė: “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi”.

Gailestingojo samariečio palyginimas 29Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: “O kas gi mano artimas?” 30Jėzus prabilo: “Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. 31Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. 32Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. 33O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. 34Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. 36Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?” 37Jis atsakė: “Tas, kuris parodė jam gailestingumą”. Jėzus atsakė: “Eik ir tu taip daryk!”

Morta ir Marija 38Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. 39Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 40Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: “Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų”. 41Tačiau Viešpats atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, 42o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta”.

11Tėve mūsų [Mt 6,9-13] 1Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: “Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius”. 2Jėzus tarė jiems: “Kai melsitės, sakykite:

Ištverminga malda 5Jėzus dar kalbėjo jiems: “Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, 6nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo’. 7O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. 8Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia”.

Malda ir Dievo gerumas [Mt 7,7-11; Jn 14,13-14] 9″Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. 10Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 11Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? 12Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? 13Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo”.

Jėzus ir Belzebulas [Mt 12,22-30; Mk 3,22-27] 14Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. 15Kai kurie žmonės sakė: “Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia”. 16Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. 17Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: “Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. 18Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. 19Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. 20Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.

21Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. 22Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį.

23Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto”.

Nelabosios dvasios sugrįžimas [Mt 12,43-45] 24″Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. 25Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma”.

Palaima žodžio klausytojams 27Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: “Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!” 28O jis atsiliepė: “Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi”.

Jonos ženklas [Mt 12,38-42] 29Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: “Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. 30Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šiai kartai. 31Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas. 32Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona”.

Žiburio palyginimas [Mt 5,15; 6,22-23; Mk 4,21; Lk 8,16] 33″Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą. 34Kūno žiburys yra tavoji akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje. 35Todėl žiūrėk, kad tavoji šviesa nebūtų tamsybė! 36Taigi jei visam tavo kūnui šviesu ir niekas jo netemdo, tai jis ir bus šviesus, lyg būtum apšviestas žiburio spindulių”.

Prieš fariziejus ir Rašto mokytojus [Mt 23,13-36] 37Jėzui tebekalbant, vienas fariziejus pasikvietė jį pietų. Įėjęs jis sėdosi už stalo. 38Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. 39O Viešpats kreipėsi į jį: “Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduj esate pilni gobšumo ir nelabumo. 40Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! 41Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta. 42Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti! 43Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse! 44Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja”.

45Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: “Mokytojau, taip kalbėdamas, tu ir mus įžeidi”. 46Jis atsakė: “Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate. 47Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! 48Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.

49Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‘Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, 50kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, išlieto nuo pasaulio sukūrimo, 51pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos’. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos.

52Vargas jums, Įstatymo mokytojai! Jūs pasisavinote pažinimo raktą, bet patys nėjote ir norintiems įeiti kliudėte”.

53Jam iš ten išėjus, Rašto aiškintojai bei fariziejai pradėjo smarkiai jį pulti ir visaip kamantinėti, 54tykodami ką nors pagauti iš jo lūpų.

12Drąsa ir tiesumas kalboje [Mt 10,26-33] 1Tuo tarpu susirinko tūkstančiai žmonių, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: “Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! 2Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. 3Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų! 4Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. 5Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!

6Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. 7Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.

8Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. 9O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje. 10Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.

11Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, 12nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti”.

Turto menkystė 13Vienas iš minios jam tarė: “Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą”. 14Jis atsakė: “Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” 15Ir dar pridūrė: “Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto”. 16Jis pasakė jiems palyginimą: “Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. 17Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. 18Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 19Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ 20O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ 21Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”.

Pasitikėjimas Apvaizda [Mt 6,25-33] 22Tada Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. 23Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. 24Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius! 25Kas gi iš jūsų galėtų savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! 26Jei tad jūs neįstengiate padaryti net mažmožio, tai kam rūpinatės kitais dalykais? 27Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. 28Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! 29Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! 30Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. 31Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.

32Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!”

Išmalda ir lobis danguje [Mt 6,20-21] 33″Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės.

34Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis”.

Laukiant Viešpaties atėjimo [Mt 24,43-51: Mk 13,33-37] 35″Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. 36Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. 37Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. 38Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! 39Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. 40Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite”.

41Tuomet Petras paklausė: “Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?” 42Viešpats atsakė: “Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? 43Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. 44Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. 45Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, 46tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas.

47Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. 48O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota”.

Kančios troškimas 49″Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! 50Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!”

Nesantarvė dėl Jėzaus [Mt 10,34-36] 51″Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. 52Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. 53Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motiną prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą”.

Laiko ženklų skaitymas [Mt 16,2-3; 5,25-26] 54Jėzus pasakė ir minioms: “Matydami debesį, kylantį vakaruose, jūs tuoj pat sakote: ‘Ateina lietus’, ir taip atsitinka. 55Pučiant pietų vėjui, jūs tvirtinate: ‘Bus karšta’, ir taip iš tiesų esti. 56Veidmainiai! Jūs mokate išaiškinti, ką reiškia žemės ir dangaus išvaizda, tai kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės? 57Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisu?

58Kai eini su ieškovu pas vyresnybę, pasistenk dar kelyje su juo sulygti, kad jis tavęs kartais nenusitemptų pas teisėją, teisėjas neatiduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą. 59Sakau tau: iš ten neišeisi, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko”.

13Raginimas atsiversti [Jn 8,24] 1Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. 2Tada Jėzus pasakė jiems: “Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! 3Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. 4Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! 5Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite”.

Nevaisingo figmedžio palyginimas 6Jėzus pasakė palyginimą: “Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. 7Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ 8Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. 9Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'”.

Jėzus vėl gydo šabo dieną 10Šabo dieną Jėzus mokė sinagogoje. 11Čia pasitaikė moteris, aštuoniolika metų kenčianti nuo ligos dvasios. Ji buvo sutraukta ir visiškai negalėjo išsitiesti. 12Jėzus pamatęs pasišaukė ją ir tarė: “Moterie, esi išvaduota iš savo ligos!” 13Jis uždėjo ant jos rankas, toji bemat atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. 14Tada sinagogos vyresnysis, supykęs, kad Jėzus pagydė šabo dieną, pasakė miniai: “Dirbamos yra šešios dienos. Ateikite jomis ir gydykitės, o ne per šabą!” 15Viešpats jam atsakė: “Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?! 16Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė sukaustęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių šabo dieną?” 17Jam tai kalbant, visi jo priešai susigėdo, o visa minia džiaugėsi šlovingais jo darbais.

Garstyčios ir raugo palyginimas [Mt 13,31-33; Mk 4,30-32] 18Jėzus kalbėjo: “Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? 19Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose”.

20Jis vėl tarė: “Su kuo man palyginti Dievo karalystę? 21Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”.

Siauras išganymo takas [Mt 7,13-14] 22Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. 23Kažkas jį paklausė: “Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?” Jis pasakė jiems: 24″Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs”.

Netikintys žydai. Pagonių pašaukimas [Mt 7,21-23; 8,11-12; Mk 10,31] 25″Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. 26Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ 27O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’

28Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. 29Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. 30Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai”.

Atsakymas Erodui 31Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: “Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave nužudyti”. 32Jis atsakė jiems: “Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs. 33Bet šiandien ir rytoj, ir poryt aš turiu keliauti – nedera juk pranašui žūti ne Jeruzalėje'”.

Vargas Jeruzalei! [Mt 23,37-39] 34″Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! 35Štai paliekami jums jūsų namai. Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!'”

14Vandenlige sergančiojo išgydymas šabo dieną 1Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. 2Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus. 3Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: “Valia per šabą gydyti ar ne?” 4Tie tylėjo. Tada jis ėmė, išgydė jį ir paleido. 5O jiems pasakė: “Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!” 6Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.

Pirmosios vietos 7Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: 8″Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave 9ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. 10Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. 11Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”.

Svečių kvietimas 12Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: “Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. 13Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, 14tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime”.

Nedėkingi svečiai [Mt 22,2-10] 15Tai išgirdęs, vienas svečias jam tarė: “Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!” 16Jėzus atsiliepė: “Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. 17Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’. 18Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’. 19Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’. 20Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’.

21Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’. 22Tarnas ir vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip buvai liepęs, – padaryta, bet dar yra vietos’. 23Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni. 24Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių'”.

Visko išsižadėjimas [Mt 10,37-38; Mk 8,34] 25Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: 26″Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. 27Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

28Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. 29Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 30’Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

31Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! 32Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. 33Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys”.

Ištvermė [Mt 5,13; Mk 9,50] 34″Druska – geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? 35Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!”

15Jėzaus gailestingumas. Paklydusios avelės palyginimas [Mt 9,10- 13; 18,12-14] 1Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. 2O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: “Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo”. 3Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: 4″Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! 5Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių 6ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’ 7Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti”.

Pamestos drachmos palyginimas 8″Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? 9Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. 10Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”.

Sūnaus palaidūno palyginimas 11Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. 13Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

14Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. 15Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. 16Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. 17Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! 18Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ 20Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. 21O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ 22Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! 23Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! 24Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

25Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. 26Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. 27Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. 28Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. 29O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. 30Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. 31Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. 32Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'”

16Apsukriojo prievaizdo palyginimas 1Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. 2Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu’. 3O tasai tarė sau: ‘Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. 4Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos’.

5Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ 6Šis atsakė: ‘Šimtą statinių aliejaus’. Tada jis tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt’. 7Paskui klausė kitą: ‘O kiek tu skolingas?’ Anas atsakė: ‘Šimtą saikų kviečių’. Jis tarė: ‘Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt’.

8Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai”.

Turtas – tik priemonė 9″Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. 10Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. 11Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! 12Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!”

Dievas ir pinigas [Mt 6,24] 13″Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”.

14Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus. 15O jis pasakė jiems: “Jūs žmonių akivaizdoje dedatės teisuoliais, bet Dievas mato jūsų širdis. Kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru”.

Trumpi pamokymai [Mt 11,12-13; 5,18. 32; 19,9] 16″Iki Jono buvo Įstatymas ir pranašai; nuo jo skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę, ir kiekvienas į ją veržiasi.

17Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis.

18Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja”.

Turtuolio ir Lozoriaus palyginimas 19″Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. 20O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. 21Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. 22Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

23Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. 25Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 26Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.

27Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: 28aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. 29Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ 30O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. 31Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'”.

17Papiktinimai [Mt 18,6-7; Mk 9,42] 1Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. 2Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių. 3Taigi sergėkitės!”

Broliškas atlaidumas [Mt 18,15.21-22] “Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. 4Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas ‘Gailiuosi’, – atleisk jam”.

Tikėjimo veiksmingumas [Mt 17,20] 5Apaštalai prašė: “Sustiprink mūsų tikėjimą”. 6O Viešpats atsakė: “Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų”.

Kuklus pareigingumas 7″Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? 8Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? 9Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? 10Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'”.

Dešimt raupsuotųjų 11Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. 12Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu 13ir garsiai šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!” 14Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko. 15Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. 16Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. 17Jėzus paklausė: “Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? 18Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!” 19Ir tarė jam: “Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”.

Neregimas Dievo karalystės atėjimas 20Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: “Dievo karalystė ateina nepastebimai. 21Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų”.

Žmogaus Sūnaus diena [Mt 24,23-44; Mk 13,5-27] 22Jis tarė mokiniams: “Ateis dienos, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite. 23Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – Neikite ir nebėkite paskui juos! 24Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus. 25Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.

26Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. 27Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. 28Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. 29O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. 30Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.

31Kas tą dieną bus ant stogo, o jo daiktai viduj, tenelipa žemyn jų pasiimti, o kas laukuose, tenegrįžta namo. 32Prisiminkite Loto žmoną! 33Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins.

34Sakau jums: tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. 35Dvi mals drauge, ir viena bus paimta, o kita palikta”. (36) 37Tada jie atsiliepė: “O kurgi, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai”.

18Įkyrios prašytojos palyginimas 1Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. 2Jis pradėjo: “Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. 3Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ 4Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, 5vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'”. 6Ir Viešpats pridūrė: “Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. 7Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! 8Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?”

Fariziejaus ir muitininko maldos 9Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: 10″Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. 11Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. 12Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. 13O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ 14Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”.

Vaikai – pavyzdys [Mt 19,13-15; Mk 10,13-16; Lk 9,47-48] 15Jėzui atnešdavo kūdikių, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. 16O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: “Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. 17Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!”

Kilmingasis turtuolis [Mt 19,16-22; Mk 10,17-22] 18Vienas didikas kartą paklausė: “Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” 19Jėzus jam atsakė: “Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas. 20Įsakymus žinai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną…” 21Tas atsakė: “Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės”. 22Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: “Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!” 23Tai išgirdęs, didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas.

Turto pavojai [Mt 19,23-26; Mk 10,23-27] 24Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: “Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! 25Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!” 26Girdėjusieji tai paklausė: “Kas tada galės būti išgelbėtas?” 27Jėzus atsakė: “Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui”.

Daugeriopas atlyginimas [Mt 19,27-29; Mk 10,28-30] 28Tuomet Petras tarė: “Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave”. 29Jėzus atsakė jiems: “Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, 30kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo”.

Trečioji paranašystė apie kančią ir prisikėlimą [Mt 20,17-19; Mk 10,32-34] 31Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: “Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. 32Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. 33Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels”. 34Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.

Jericho neregys [Mt 20,29-34; Mk 10,46-52] 35Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. 36Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. 37Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. 38Tuomet neregys ėmė šaukti: “Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 39Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: “Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” 40Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: 41″Ko nori, kad tau padaryčiau?” 42Šis atsakė: “Viešpatie, kad praregėčiau!” Jėzus tarė: “Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave”. 43Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.

19Muitininkas Zachiejus 1Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. 2Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. 3Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. 4Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. 5Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: “Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”. 6Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. 7Tai matydami, visi murmėjo: “Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!” 😯 Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: “Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai”. 9Jėzus tarė: “Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. 10Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”.

Minų palyginimas [Mt 25,14-30; Mk 13,33-37] 11Jiems klausantis, Jėzus kalbėjo toliau ir pasakė palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti apsireikšti Dievo karalystė. 12Tad jis kalbėjo: “Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal. 13Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’. 14Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mus valdytų’.

15Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo. 16Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man pelnė dešimtį minų’. 17Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’. 18Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’. 19Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.

20Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. 21Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’. 22Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. 23Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’ 24Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’. 25Tie sakė: ‘Valdove, bet anas jau turi dešimt minų!’ 26Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. 27Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!'”

JĖZAUS VEIKLA JERUZALĖJE

Mesijinis įžengimas [Mt 21,1-11. 16; Mk 11,1-11; Jn 12,12-16] 28Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. 29Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius 30ir jiems pasakė: “Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. 31O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui'”.

32Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. 33Atrišant asilaitį, savininkai klausė: “Kam atrišate asilaitį?” 34Mokiniai atsakė: “Jo reikia Viešpačiui”. 35Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. 36Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. 37Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.

39Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius!” 40Jis atsakė jiems: “Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!”

Jėzus verkia Jeruzalės 41Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: 42″O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. 43Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; 44jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto”.

Jėzus šventykloje [Mt 21,12-13; Mk 11,15-18] 45Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. 46Jis sakė jiems: “Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne”.

47Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, 48tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.

20Mesijo įgaliojimai [Mt 21,23-27; Mk 11,27-33] 1Vieną dieną Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant gerąją naujieną, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų su seniūnais 2ir klausė jį: “Sakyk, kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?!” 3Jis atsakė: “Ir aš noriu jus paklausti vieno dalyko. Pasakykite, 4ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?” 5Jie pradėjo svarstyti: “Jei pasakysime – iš dangaus, jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ 6O jei pasakysime – iš žmonių, visi užsvaidys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”. 7Taigi jie atsakė nežiną, iš kur. 8Tada Jėzus tarė: “Tai ir aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau”.

Vynininkai žmogžudžiai [Mt 21,33-46; Mk 12,1-12] 9Jėzus pradėjo pasakoti žmonėms dar vieną palyginimą: “Vienas žmogus įveisė vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur. 10Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis. 11Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis. 12Tada jis pasiuntė dar trečią tarną, tai jie ir šitą sužeidę pavarė šalin. 13Tuomet vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, rasi drovėsis jo?’ 14Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis: ‘Tai įpėdinis. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’. 15Taigi jie nusitempė jį už vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas? 16Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems”.

Klausytojai tarė: “Neduok, Dieve!” 17Bet Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: “O ką reiškia šitas Rašto posakis:

18Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins”.

19Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

Apie mokesčius [Mt 22,15-22; Mk 12,13-17] 20Jie patys ėmė Jėzų sekti ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį jo žodį, galėtų įskųsti jį vyresnybei ir perduoti valdytojui. 21Taigi jie klausė jį:

“Mokytojau, mes žinome, kad tu teisingai kalbi ir mokai. Tu nepaisai žmonių laipsnių, bet mokai Dievo kelio, žiūrėdamas teisybės. 22Pasakyk, ar mums valia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?” 23Matydamas jų klastą, Jėzus tarė jiems: 24″Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?” Jie atsakė: “Ciesoriaus”. 25Tada jis tarė: “Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”.

26Taip jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti jo kalboje. Stebėdamiesi jo atsakymu, jie nutilo.

Apie prisikėlimą iš numirusių [Mt 22,23-33; Mk 12,18-27] 27Pas jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: 28″Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. 29Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. 30Ją vedė antrasis, 31paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. 32Galiausiai mirė ir ta moteris. 33Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!”

34Jėzus jiems atsakė: “Šio pasaulio vaikai veda ir teka, 35o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. 36Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. 37O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. 38Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena”.

39Tuomet kai kurie Rašto aiškintojai atsiliepė: “Mokytojau, tu gerai išaiškinai!” 40Ir daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.

Dovydo sūnus ir Viešpats [Mt 22,41-45; Mk 12,35-37] 41Jėzus pats juos paklausė: “Kodėl sakoma, jog Mesijas esąs Dovydo sūnus? 42Juk pats Dovydas Psalmių knygoje kalba:

44Taigi Dovydas vadina jį ‘Viešpačiu’, – kaip tada jis gali būti jo sūnus?!”

Prieš rašto aiškintojus [Mt 23, 6-7; Mk 12, 38-40] 45Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė mokiniams: 46″Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami turgavietėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. 47Jie suryja našlių namus ir dangstosi ilgomis maldomis. Todėl jų laukia itin griežtas teismas”.

21Našlės skatikas [Mk 12,41-44] 1Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. 2Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. 3Ir jis tarė: “Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. 4Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui”.

Apie Jeruzalės sunaikinimą [Mt 24,1-3; Mk 13,1-4] 5Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: 6″Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”. 7Jie paklausė: “Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?”

Artėjančios nelaimės ženklai [Mt 24,4-14; Mk 13,5-13; Mt 10,17-22. 30; Jn 16,1-2] 8Jis pasakė: “Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! 9O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas”.

10Ir dar sakė: “Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. 11Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus.

12Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. 13Tada jums bus proga liudyti. 14Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; 15aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas.

16Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. 17Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. 18Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. 19Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę”.

Jeruzalės apsiaustis ir žlugimas [Mt 24,15-21; Mk 13,14-19] 20″Kai matysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. 21Tuomet kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste- teišeina iš jo, kas apylinkėse – tenegrįžta. 22Tai bus bausmės dienos, kad išsipildytų Raštai. 23Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!

Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą. 24Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai”.

Kosminės katastrofos. Žmogaus Sūnaus atėjimas [Mt 24,29-30; Mk 13,24-26] 25″Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. 26Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. 27Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. 28Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti”.

Atėjimo laikas. Raginimas budėti [Mt 24,32-35; Mk 13,28-31] 29Ir jis jiems pasakė palyginimą: “Stebėkite figmedį bei kitus medžius. 30Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. 31Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti. 32Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. 33Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

34Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. 35It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. 36Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje”.

Artėja kančia [Mk 11,11-19] 37Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne. 38Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi jo pasiklausyti šventykloje.

JĖZAUS KANČIA IR MIRTIS

22Judas ir Jėzaus priešai [Mt 26,1-5. 14-16; Mk 13,1-2. 10-11; Jn 11,47-53] 1Buvo arti Neraugintos duonos šventė, vadinama Velykomis. 2Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo žmonių.

3O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. 4Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti. 5Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. 6Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

Pasiruošimas Velykoms [Mt 26,17-19; Mk 14,12-16] 7Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. 8Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: “Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę”. 9Jie paklausė: “O kur norėtum, kad mes paruoštume?” 10Jis atsakė: “Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks, 11ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ 12Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite”. 13Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

Velykų vakarienė [Mt 26,9; Mk 14,25] 14Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. 15Ir tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. 16Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje”. 17Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą ir tarė: “Imkite ir dalykitės. 18Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė”.

Eucharistijos įsteigimas [Mt 26,26-28; Mk 14,22-24; 1Kor 11,23- 25] 19Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”. 20Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas”.

Įspėjimas išdavikui [Mt 26; 20-25; Mk 14,17-21; Jn 13,21-30] 21″Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. 22Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!”

23Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

Apaštalų tarnyba ir išaukštinimas [Mt 20,25-27; Mk 10,43- 44] 24Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. 25Bet Jėzus jiems pasakė: “Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. 26Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. 27Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

28Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, 29todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. 30Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių”.

Įspėjimas Petrui [Mt 26,31-35; Mk 14,27-31; Jn 13,36- 38] 31″Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. 32Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!” 33Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” 34Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs”.

Lemiamos valandos 35Jis paklausė juos: “Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?” Jie atsakė “Nieko netrūko”. 36Tada jis tęsė: “Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. 37Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą”. 38Apaštalai tarė: “Viešpatie, štai čia pora kalavijų”. Jis atsakė: “Gana!”

Alyvų kalne [Mt 26,30. 36-46; Mk 14,26. 32-42; Jn 18,1-2] 39Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai. 40Atėjus į vietą, jis įspėjo: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!”

41Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: 42″Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!” 43Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. 44Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

45Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. 46Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!”

Jėzaus suėmimas [Mt 26,47-56; Mk 14,43-50; Jn 18,3-11] 47Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. 48Jėzus jam tarė; “Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?” 49Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal kirsti kalaviju?” 50Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. 51Bet Jėzus sudraudė: “Liaukitės! Gana!” Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį.

52Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: “Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?! 53Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas”.

Petras išsigina [Mt 26,69-75; Mk 14,66-72; Jn 18,15-18. 25- 27] 54Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo. 55Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

56Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: “Ir šitas buvo kartu su juo”. 57Bet jis išsigynė: “Moterie, nepažįstu jo!” 58Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: “Ir tu esi iš jų”. Petras atkirto: “Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!” 59Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: “Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!” 60Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. 61Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: “Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi”. 62Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

Jėzų išjuokia [Mt 26,67-68; Mk 14,65] 63Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė. 64Uždengę jam akis, jie klausinėjo: “Pranašauk, kas tave užgavo!” 65Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

Prieš aukščiausiąjį teismą [Mt 26,57-66; Mk 14,53-64] 66Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą 67ir reikalavo: “Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!” Jėzus atsiliepė: “Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, 68o jei paklausiu, man neatsakysite. 69Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje”. 70Tada jie visi sujudo klausti: “Tai tu esi Dievo Sūnus?” O jis atsakė: “Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!”71Tuomet jie tarė: “Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!”

23Jėzus pas Pilotą [Mt 27,1-2,11-14; Mk 5,1-5; Jn 18,29-38] 1Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą. 2Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: “Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius”. 3Tada Pilotas paklausė: “Ar tu esi žydų karalius?” Jėzus jam atsakė: “Taip yra, kaip sakai”. 4Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: “Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės”. 5Bet jie vis atkakliau tvirtino: “Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia”. 6Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. 7Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.

Pas Erodą 8Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. 9Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. 10Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. 11Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. 12Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

Vėl pas Pilotą [Mt 27,15-26; Mk 15,6-15; Jn 18,38-19,16] 13Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, 14pareiškė: “Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; 15taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. 16Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu”. (17) 18Tuomet jie visi ėmė šaukti: “Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!” 19O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. 20Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos, 21bet jie nesiliovė šaukę: “Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!” 22Tada jis trečią kartą klausė: “O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu”. 23Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

24Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. 25Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

Kryžiaus kelias [Mt 27,31-34; Mk 15,20-23; Jn 19,17] 26Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. 27Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. 28Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: “Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! 29Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ 30Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! 31Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?”

32Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

Nukryžiavimas ir patyčios [Mt 27,35-43; Mk 15,24-32; Jn 19,17- 24] 33Atėję į vietą, kuri vadinasi “Kįukolė”, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. 34Jėzus meldėsi: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

35Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: “Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!” 36Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno 37ir sakydami: “Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!” 38Viršum jo buvo užrašas: “Šitas yra žydų karalius”.

Gerasis nusikaltėlis [Mt 27,44; Mk 15,32] 39Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: “Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!” 40Antrasis sudraudė jį: “Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! 41Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs”. 42Ir jis tarė: “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!” 43Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”.

Jėzaus mirtis [Mt 27,45-56; Mk 15,33-41; Jn 19,25-37] 44Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, 45saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. 46O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė.

47Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: “Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!” 48Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.

49Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

Laidotuvės [Mt 27,57-61; Mk 15,42-47; Jn 19,38-42] 50Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus, 51kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės. 52Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 53Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. 54Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.

55Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.

56Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.

ĮVYKIAI PO PRISIKĖLIMO

24Tuščias kapas [Mt 28,1-8; Mk 16,1-8; Jn 20,1-10] 1Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. 2Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, 3o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. 4Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. 5Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? 6Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 7’Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'” 8Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. 9Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. 10Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. 11Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

12Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Mokiniai iš Emauso [Mk 16,12-13] 13Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 16Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. 17O Jėzus paklausė: “Apie ką kalbate eidami keliu?” Tie nuliūdę sustojo.

18Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: “Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!” 19Jėzus paklausė: “O kas gi?” Jie tarė jam: “Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. 21O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. 24Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė”.

25Jėzus jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!” 27Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

28Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. 29Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: “Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…” Tuomet jis užsuko pas juos. 30Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. 31Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. 32O jie kalbėjo: “Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?”

33Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, 34kurie sakė: “Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui”. 35O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Jėzus pasirodo apaštalams [Jn 20,19-23] 36Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: “Ramybė jums!” 37Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. 38O jis paklausė: “Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? 39Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”. 40Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. 41Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: “Ar neturite čia ko nors valgyti?” 42Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. 43Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Nurodymai apaštalams [Mt 28,16-20; Mk 16,15-18] 44Paskui Jėzus tarė jiems: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse”. 45Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, 46ir pasakė: “Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių 47ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. 48Jūs esate šių dalykų liudytojai.

49Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”.

Įžengimas į dangų [Mk 16,19-20; Apd 1,9-14] 50Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. 51Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. 52Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. 53Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą.