A. IZRAELIO NUODĖMĖS
Ištarmė.
VIEŠPATIES žodis Izraeliui per Malachiją.
Dievo meilė Izraeliui
Mylėjau jus, – kalbėjo VIEŠPATS.
Bet jūs klausiate: “Kaip mus mylėjai?”
Argi Esavas ne Jokūbo brolis? –
tai VIEŠPATIES žodis.
O tačiau aš mylėjau Jokūbą,
bet nekenčiau Esavo.
Paverčiau jo kalnus tyrais,
atidaviau jo paveldą dykumos šakalams.
Jei Edomas mano: “Nors mes ir
sutriuškinti,
bet atstatysime griuvėsius”, –
taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS:
“Jie gali statyti,
bet aš nugriausiu.
Jie bus žinomi kaip nedorybės šalis,
kaip tauta, ant kurios VIEŠPATS pyksta
amžinai”.
Tai matysite savo akimis ir sakysite:
“Didis yra VIEŠPATS
net už Izraelio ribų!”
Viešpats peikia kunigus.
Sūnus gerbia savo tėvą
ir tarnas savo šeimininką.
Taigi jei esu tėvas,
tai kur yra man priklausanti garbė?
Ir jei esu šeimininkas,
tai kur yra man priklausanti pagarba, –
taip Galybių VIEŠPATS sakė jums,
kunigai, niekinantys mano vardą.
Klausiate: “Kuo mes paniekinome tavo vardą?”
Atnašaudami suterštą atnašą ant
mano
aukuro!
Klausiate: “Kuo mes ją suteršėme?”
Manydami, kad VIEŠPATIES stalą galima
niekinti!
Kai atnašaujate aklus gyvulius aukai,
ar tai nėra bloga?
Kai atnašaujate raišą ar nesveiką gyvulį,
ar tai nėra bloga?
Pamėgink nunešti tai savo valdytojui,
ar patiksi jam, ar jis bus tau malonus? –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Dabar jūs pamėginkite maldauti Dievą
malonės!
Ar bus jis mums maloningas?
Tai yra jūsų kaltė!
Argi jis galėtų būti malonus kam nors
iš jūsų? –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Oi, kad kas nors iš jūsų
užrakintų [Šventyklos] duris, –
nebekurtumėte ugnies tuščiai ant mano
aukuro!
Nemalonūs jūs man, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –
atnašų iš jūsų rankų nepriimsiu.
Juk nuo saulės patekėjimo lig jos
nusileidimo
mano vardas yra didis tautoms.
Visur smilkalai ir švarios atnašos
aukojamos mano vardui,
nes didis yra mano vardas tautoms, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Bet jūs suteršiate jį,
kai sakote: “Viešpaties stalas yra suterštas,
todėl ir maistas ant jo gali būti niekam tikęs”.
Netgi sukdami nosį nuo manęs,
sakote:
“Oi, koks vargas!” –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, –
ir tai jūs atnešate kaip auką!
Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? –
kalbėjo VIEŠPATS.
Tebūna prakeiktas melagis,
kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį,
bet aukoja Viešpačiui, kas yra niekam tikę,
nes aš esu didis Karalius, –
kalbėjo Galybių VIEŠPATS, –
ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.
O dabar, kunigai, šis įsakymas yra jums. Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad reikia gerbti mano vardą, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – prakeiksiu jus ir pakeisiu visa, kas neša jums palaimą, prakeikimu. Taip jau ir padariau, nes jūs neimate į širdį. Štai grasinsiu jūsų palikuonims, drėbsiu jums į veidą mėšlą, mėšlą jūsų iškilmių atnašų, ir numesiu nuo savęs jus kartu su tuo mėšlu {iš savo Artumo}.
Taigi žinokite, kad siunčiau šį įsakymą dėl to, idant tvertų mano sandora su Leviu, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Mano sandora su juo buvo sandora gyvenimo ir gerovės, kurią aš jam daviau, ir pagarbios baimės, kurią jis man parodė. Jis gyveno jausdamas mano vardui pagarbią baimę. Tikras mokymas ėjo iš jo burnos, nieko neteisaus nebuvo rasta jo lūpose. Dorai ir sąžiningai jis man tarnavo, daugelį atitraukė nuo kaltės. Juk kunigo lūpos turi saugoti žinojimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis yra Galybių VIEŠPATIES pasiuntinys. Bet jūs nuklydote nuo to kelio, suvedžiojote daugelį savo mokymu, sulaužėte Levio sandorą, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Todėl aš savo ruožtu paniekinsiu ir pažeminsiu jus visos tautos akyse dėl to, kad nesilaikėte mano kelių ir šališkai elgėtės mokydami.
Tautos neištikimybė Dievui Argi ne vieną mes visi turime tėvą? Argi ne tas pats vienas Dievas mus sukūrė? Tai kodėl neištikimai elgiamės vienas su kitu, paniekindami mūsų protėvių sandorą? Judas buvo neištikimas, bjaurūs dalykai buvo daromi Izraelyje ir Jeruzalėje. Judas išniekino VIEŠPATIES mylimą šventovę ir paėmė sau žmona svetimo dievo dukterį. Tepašalina VIEŠPATS žmogų, kuris tai daro, iš Jokūbo palapinių – ir liudytoją, ir gynėją, ir atnašaujantį auką Galybių VIEŠPAČIUI!
Ir tai jūs darote: jūs apliejate ašaromis verkdami ir dūsaudami VIEŠPATIES aukurą dėl to, kad jis atsisako pažvelgti į jūsų auką ar ją maloniai priimti iš jūsų rankų. Jūs klausiate: “Dėl ko taip?” Dėl to, kad VIEŠPATS buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji yra tavo draugė ir per sandorą tavo žmona. Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko tas pats vienas Dievas trokšta? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – ir dangstymosi smurtu tarsi drabužiu, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Taigi atkreipkite dėmesį į save ir nebūkite neištikimi.
B. DIEVO TEISMAS IR GAILESTINGUMAS
Savo kalbomis jūs nuvarginote VIEŠPATĮ, tačiau klausiate: “Kuo mes jį nuvarginome?” Ogi sakydami: “Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse, tokie jam patinka” arba klausdami: “Kur yra teisingumo Dievas?”
Sandoros pasiuntinys Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelio. Staiga ateis į savo Šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI. Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus taip malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
Pasirodysiu pas jus teismui ir tuojau liudysiu prieš raganius, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius, prieš tuos, kurie apgauna samdinį dėl algos, skriaudžia našlę ir našlaitį, prieš tuos, kurie atstumia ateivį ir manęs nebijo, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Aš esu VIEŠPATS, – aš nesikeičiu. Todėl jūs, Jokūbo vaikai, nepražuvote. Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo mano įstatų ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet jūs sakote: “Kaip mes sugrįšime?”
Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: “Kuo tave mes apsukame?” Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate – visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima. Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Dievo gailestingumasĮžūliai kalbėjote prieš mane, – tarė VIEŠPATS. Tačiau klausiate: “Ką mes kalbėjome prieš tave?” Jūs sakėte: “Dievui tarnauti neapsimoka. Kokia mums nauda iš to, kad vykdome jo įpareigojimus ar vaikštinėjame kaip raudotojai Galybių VIEŠPATIES akivaizdoje? Nūnai įžūliuosius laikome laimingais, nes nedorėliai ne tik puikiai gyvena, bet ir bausmės išvengia, kai gundo Dievą savo darbais!”
Taip bijantieji VIEŠPATIES kalbėjo vienas kitam. VIEŠPATS atkreipė dėmesį ir išgirdo, – jo akivaizdoje buvo užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu. Jie bus mano, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja. Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančio Dievui ir jam netarnaujančio.
Viešpaties diena artiŠtai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius. Jūs išeisite šokinėdami tarsi veršiukai, išleisti iš gardo. Sutrypsite nedorėlius, nes jie bus pelenai po jūsų kojų padais tą dieną, kai aš veiksiu, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS.
Atsiminkite mano tarno Mozės mokymą – įsakymus ir potvarkius, kuriuos daviau jam prie Horebo, skirtus visam Izraeliui.
Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neužgaučiau viso krašto pražūtimi.
{Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją}