A. BAUSMĖ IZRAELIUI UŽ NUODĖMES
Dievo teismas
VIEŠPATIES žodis, atėjęs Michėjui iš Morešeto, pranašavusiam apie Samariją ir Jeruzalę Judo karalių Jotamo, Ahazo ir Hezekijo dienomis.
Klausykitės, visos tautos,
išgirskite, visi gyvenantieji žemėje!
Tebūna Viešpats DIEVAS liudytojas prieš jus,
Viešpats iš savo šventosios buveinės!
Štai! Viešpats palieka savo buveinę, –
nužengs ir eis žemės aukštumomis.
Po juo kalnai sutirps
ir nutekės žemyn į slėnius
kaip vaškas arti ugnies,
kaip vandenys, pilami ant stataus šlaito.
Visa tai už Jokūbo nusikaltimą
ir už Izraelio namų nuodėmes.
Koks gi Jokūbo nusikaltimas?
Argi ne Samarija?
Kokia gi Judo aukštumų vieta?
Argi ne Jeruzalė?
Todėl paversiu Samariją
griuvėsiais tuščiame lauke,
vieta vynuogynams veisti.
Sumesiu į slėnį jos akmenis,
atidengsiu jos pamatus.
Bus sudaužyti visi jos drožiniai,
sudegintas ugnyje visas jos kekšavimo
atlygis
ir sunaikinti visi jos stabai.
Juk kaip kekšės atlygį ji juos sutelkė,
todėl kekšės atlygiu jie vėl taps.
Dėl to raudosiu ir vaitosiu;
vaikščiosiu basas ir nuogas,
raudosiu liūdnai kaip šakalai,
liūdėsiu kaip stručiai.
Jos žaizda neišgydoma,
nes apėmė Judą,
pasiekė net mano tautos vartus,
pačią Jeruzalę.
Gate to neskelbkite,
nuo ašarų susilaikykite,
Bet-Leafroje dulkėse raitykitės.
Eikite sau,
Šafiro gyventojai,
nuogi ir susigėdę;
neišeina Zaanano gyventojai;
Bet-Ezelis vaitoja,
atims jums savo paramą.
Nors Maroto gyventojai tikėjosi
palaimos,
tačiau atėjo iš VIEŠPATIES nelaimė
prie Jeruzalės vartų.
Kinkykite žirgus į kovos vežimus,
Lachišo gyventojai!
Lachišai, buvai nuodėmės pradžia
Ziono dukrai,
nes Izraelio nusikaltimai turi
pradžią tavyje!
Todėl duosi atsisveikinimo dovanas
Morešet-Gatui;
Achzibo namai bus apgaulė
Izraelio karaliams.
Vėl atvesiu jums užkariautoją,
Marešos gyventojai;
Izraelio šlovė ateis
į Adulamą.
Nusiskusk galvą, rauk plaukus
dėl savo išpaikintų vaikų,
pasidaryk plika kaip erelis,
nes jie išėjo iš tavęs į tremtį.
Visuomeninės ydos
Deja žadantiems daryti nedorus
darbus
ir sumanantiems pikta savo guoliuose!
Rytui prašvitus, jau jie tai vykdo,
nes jėga jų rankose.
Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia,
užsimano namų ir atima;
išguja savininką iš jo namų
ir žmones iš jų paveldo.
Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS:
“Tikėk manimi, siųsiu nelaimę šiai giminei, –
iš jos negalėsite ištraukti savo kaklų.
Eidami galvos išdidžiai nekelkite,
nes tai bus blogas metas”.
Tą dieną bus tau skiriama
patyčių daina,
aimanuojama karti rauda ir bus sakoma:
“Esame visiškai nuniokoti!
VIEŠPATS perduoda kitiems
mano tautos paveldą, –
jis atima jį iš manęs!
Užgrobikams mūsų laukus išdalija”.
Todėl nebus tau
kas mestų burtu virvę
VIEŠPATIES bendrijoje.
“Liaukitės pranašavę, – jie taip
skelbia, –
tokių dalykų neturite pranašauti!
Gėda mūsų neužklups”.
Ar turėtų taip būti sakoma,
o
Izraelio namai?
Ar VIEŠPATIES kantrybė išseko?
Ar tai jo darbai?
Ar mano žodžiai nepadeda tam,
kas elgiasi teisingai?
Bet jūs pakilote kaip mano
tautos priešas, –
nuvelkate skraistę nuo taikiųjų,
patikliai einančių pro šalį,
be jokios minties apie karą.
Mano tautos moteris išvarote
iš jų jaukių namų,
iš jų vaikų atimate
mano jiems amžinai duotą garbę.
Kelkitės ir eikite,
nes ši vieta ne poilsiui.
Kadangi ji buvo užteršta,
ją ištiks sunaikinimas –
nuožmus sunaikinimas.
Jei kas nors vaikštinėtų,
pūsdamas miglą į akis bei skelbdamas
melagystes,
ir sakytų: “Pranašausiu jums
apie vyną ir svaigų gėrimą”, –
tokiu pranašu džiaugtųsi ši tauta.
Tikrai surinksiu tave visą, Jokūbai,
tikrai subursiu Izraelio likutį.
Suvarysiu juos į krūvą
lyg avis į avidę,
lyg kaimenę į ganyklą.
Ji skardės žmonių klegesiu.
Tas, kuris pralaužia spragą,
eis jų priekyje.
Jie prasilauš ir išeis pro vartus.
Jų karalius žygiuos pirmutinis, –
VIEŠPATS jų priešakyje.
Pranašas pasmerkia tautos vadus
Aš tariau:
– Klausykitės jūs, Jokūbo vadai,
jūs, Izraelio namų valdovai!
Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga!
Bet jūs nekenčiate, kas gera,
ir mylite, kas pikta,
jūs lupate nuo mano žmonių odą
ir raumenis nuo jų kaulų.
Jūs ėdate mano tautos kūną, –
plėšiate jų odą,
laužote jų kaulus,
kapojate juos kaip puode,
lyg mėsą katile.
Kada nors jie šauksis VIEŠPATIES,
bet jis neatsilieps, –
paslėps nuo jų savo veidą tuo metu,
nes jie nedorai elgiasi.
Taip kalbėjo VIEŠPATS apie
pranašus,
klaidinančius mano tautą,
šaukiančius: “Taika”, –
kai turi ką nors pavalgyti,
bet skelbiančius karą tiems,
kurie nieko nekiša jiems į burnas.
Todėl bus jums naktis, –
negalėsite regėti,
ir bus jums tamsu, –
negalėsite burti.
Pranašams nusileis saulė,
aptems jiems diena.
Regėtojai bus sugėdinti,
žyniai apstulbinti, –
sumišę užsidengs lūpas,
nes iš Dievo nesulauks atsakymo.
Ogi aš –
aš esu pertekęs jėgų,
VIEŠPATIES dvasios, teisingumo ir drąsos
skelbti Jokūbui jo nusikaltimą
ir Izraeliui jo nuodėmę.
Klausykitės to, Jokūbo namų
valdovai,
ir Izraelio namų vadai!
Jūs neapkenčiate teisingumo
ir iškraipote visa, kas tiesu!
Jūs statote Zioną krauju
ir Jeruzalę neteisingumu!
Jos valdovai teisia už kyšį,
jos kunigai moko už užmokestį,
jos pranašai buria už pinigą,
betgi jie šaukiasi VIEŠPATIES
ir sako: “Tikrai VIEŠPATS yra su mumis!
Nepasieks mūsų jokia nelaimė”.
Todėl per jūsų kaltę
Zionas taps ariamas laukas,
Jeruzalė virs griuvėsių krūva
ir Šventyklos kalnas – mišku apaugusia
aukštuma.
B. NAUJASIS IZRAELIS
Dievo karalystė Zione
Ateityje įvyks:
VIEŠPATIES Namų kalnas
stovės tvirtai iškilęs virš kalvų
ir už kalnus bus aukštesnis.
Tautos plūs jo linkui,
daug tautų ateis ir sakys:
“Ateikite, kopkime į VIEŠPATIES kalną,
į Jokūbo Dievo namus,
kad jis pamokytų savo kelių,
kad mes eitume jo takais”.
Nes iš Ziono ateis mokymas
ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės.
Jis išspręs ginčus tarp daugelio
tautų,
išspręs bylas galingų, nors ir tolimų,
tautų.
Jos perkals savo kalavijus į arklus,
o ietis – į geneklius medžiams genėti.
Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą,
nebebus mokomasi kariauti.
Tuomet visi sėdės
po savo vynmedžiais,
po savo figmedžiais,
ir nebus kam jų gąsdinti.
Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!
Nors visos tautos ir žengia,
kiekviena žengia dėl savo dievų,
o mes žengsime dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo,
per amžių amžius.
Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, –
sutelksiu šlubuosius,
surinksiu išblaškytuosius
ir tuos, kuriuos nuliūdinau.
Šlubuosius padarysiu Likučiu,
išblaškytuosius galinga tauta.
VIEŠPATS jiems viešpataus
Ziono kalne nuo dabar amžinai.
O tu, Migdal-Edere,
tu, Ziono kalvos dukra!
Pas tave ji pareis:
ankstyvoji valdžia,
dukros Jeruzalės karalystė.
Kodėl taip dabar aimanuoji?
Ar nebeturi karaliaus?
Ar žuvo tavo patarėjas,
kad tave suėmė gimdyvės skausmas?
Raitykis ir vaitok kaip gimdyvė,
Ziono
dukra,
nes dabar turi išeiti iš miesto
ir būti po plynu dangumi, –
nueisi į Babiloną.
Ten būsi išgelbėta,
ten VIEŠPATS atpirks tave
iš tavo priešų rankų.
Tikrai daug tautų susirinko
prieš
tave,
sakydamos: “Tebūna ji išniekinta,
Ziono griuvėsiuose tesigano mūsų akys!”
Bet jos nežino VIEŠPATIES minčių,
nesuvokia jo užmojo,
nes jis surinko jas kaip pėdus į
klojimą.
Pakilk ir kulk, Ziono dukra,
nes duosiu tau geležinius ragus
ir parūpinsiu tau vario kanopas.
Tu sutrypsi daug tautų,
paskirsi jų grobį VIEŠPAČIUI,
jų turtus visos žemės Viešpačiui.
Atkūrimas per Mesiją
Dabar apsisaugok mūrais,
Bat-
Gadera!
“Esame apsiausti!”
Lazda jie smogia į žandą
Izraelio valdovui.
O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų,
iš tavęs man kils tas,
kuris valdys Izraelį;
jo kilmė siekia senų senovę,
seniai praėjusius laikus.
{Todėl jis paliks juos lig laiko,
kai įsčiose nešiojanti kūdikį bus pagimdžiusi;
tuomet jo giminių likučiai sugrįš
pas Izraelio vaikus.}
Jis tvirtai laikysis
ir ganys savo kaimenę VIEŠPATIES
jėga,
VIEŠPATIES, savo Dievo, galingu vardu.
Jie gyvens saugiai,
nes dabar jo didybė pasieks žemės
pakraščius.
Jis pats bus taika!
Jei Asirija užims mūsų kraštą
ir ims mindžioti mūsų žemę,
išrikiuosime prieš ją septynis ganytojus,
aštuonis karališkus vadus.
Jie valdys Asirijos kraštą kalaviju,
Nimrodo šalį nuogu kardu.
Išvaduos mus nuo asirų,
jei jie užims mūsų kraštą
ir mindžios mūsų šalies ribas.
Jokūbo likutis tuomet bus
tarp daugelio tautų
kaip VIEŠPATIES siunčiama rasa
ir tarsi žolę palaistantis lietus,
nelaukiantis nieko iš žmogaus
ir nededantis vilčių į mariuosius.
Tarp tautų Jokūbo likutis –
tarp daugelio tautų –
bus kaip liūtas tarp miško žvėrių
ir tarsi jaunas liūtas avių kaimenėse.
Kur tik jis pereis, mindžios ir draskys, –
nebus, kas išgelbėtų.
Tavo ranka pergalingai įveiks
priešus, –
bus nugalėti visi tavo priešininkai!
Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, –
atimsiu iš tavęs tavo žirgus
ir sunaikinsiu tavo karo vežimus;
nuniokosiu tavo krašto miestus
ir sugriausiu visas tavo tvirtoves;
atimsiu iš tavo rankų apžavus,
ir nebeturėsi daugiau žiniuonių;
atimsiu iš tavęs tavo stabus
ir šventuosius akmenis, –
nebesilenksi daugiau savo rankų darbams;
išrausiu iš tavęs tavo šventuosius
stulpus
ir sunaikinsiu tavo miestus.
Įpykęs atkeršysiu tautoms,
kurios nepakluso.
C. PAMOKYMAS
Ko Dievas nori iš savo tautos?
Klausykitės, ką VIEŠPATS sako:
– Pakilk, paskelbk savo bylą kalnų
akivaizdoje,
tegirdi kalvos tavo balsą!
Klausykitės jūs, kalnai, apie
VIEŠPATIES bylą
ir jūs, patvarieji žemės pamatai,
nes VIEŠPATS kelia bylą savo tautai,
skelbia ieškinį Izraeliui.
“Mano tauta, ką aš tau padariau?
Kuo gi tave nuvarginau?
Atsakyk man!
Juk išvedžiau tave iš Egipto žemės,
išpirkau tave iš vergijos namų
ir tave vesti pasiunčiau
Mozę, Aaroną ir Mirjamą.
Mano tauta, atsimink,
ką buvo sumanęs Moabo karalius Balakas,
ką jam atsakė Beoro sūnus Baalamas
ir kas nutiko nuo Šitimų iki Gilgalo,
kad žinotumei VIEŠPATIES teisumo
darbus”.
“Kuo nešinas ateisiu į
VIEŠPATIES Artumą
ir nusilenksiu aukštybių Dievui?
Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis,
su mituliais veršiais?
Argi VIEŠPATS bus patenkintas
tūkstančiais avinų,
plūstančia srove aliejaus?
Ar atiduosiu savo pirmagimį
už savo nusikaltimą,
savo kūno vaisių
už savo nuodėmę?”
Marusis, jis tau pasakė,
kas yra gera
ir ko iš tavęs VIEŠPATS reikalauja:
tik daryti, kas teisinga,
mylėti ištikima meile
ir nuolankiai eiti su savo Dievu.
VIEŠPATIES balsas šaukia miestui
{gili išmintis pagarbiai bijoti tavo
vardo}:
Klausykitės, gimine ir miesto taryba!
Ar aš galiu nematyti nedorai
įsigytų turtų
nedorėlių namuose
ir keikiamos sumažintos efos?
Ar aš galiu pakęsti nesąžiningas
svarstykles
ir neteisingų svarsčių maišą?
Tavo turtuoliai smurtauja;
tavo gyventojai meluoja
dvilinkais liežuviais.
Todėl aš tave ir parbloškiau,
nuniokodamas už tavo nuodėmes.
Tu valgysi, bet sotus nebūsi, –
amžinai kankins tave alkis;
tu įsigysi, bet neišsaugosi, –
jei ką ir išsaugotum,
perduosiu kalavijui.
Tu sėsi, bet nepjausi,
spausi alyvas, bet aliejumi nesitepsi;
traiškysi vynuoges, bet vyno negersi.
Laikeisi Omrio įstatų,
visų Ahabo namų darbų
ir sekei jų užmojus.
Todėl padarysiu tave tyrlaukiais,
o tavo gyventojus pajuoka, –
turėsi pakelti mano tautos panieką.
Pasmerkimas ir ateities viltis
Vargas man! Esu kaip žmogus,
kuris tada,
kai vasaros derlius buvo suvalytas,
kai vynuogės buvo nurinktos,
neberanda valgyti jokios vynuogių kekės
nei savo mėgstamų ankstyvųjų figų.
Pradingo krašto ištikimieji,
nebeliko nė vieno doro žmogaus.
Visi tyko kraujo,
gaudo kits kitą pinklėmis.
Jų rankos įgudusios piktam:
didžiūnas kelia reikalavimus,
teisėjas prašo kyšio,
o turtuolis įsako pagal savo norą.
Taip jie iškraipo teisingumą!
Geriausias tarp jų kaip erškėtis,
teisingiausias tarp jų – erškėčių tvora.
Tavo sargybinių skelbtoji diena,
tavo bausmė atėjo, –
dabar čia pat jų sumaišties metas.
Netikėkite draugu,
nepasitikėkite bičiuliu!
Nuo miegančios tavo glėbyje
saugok savo burnos duris!
Juk sūnus niekina tėvą,
duktė šiaušiasi prieš savo motiną,
marti prieš savo anytą.
Žmogaus priešai – jo namiškiai!
O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ,
dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, –
išklausys mane mano Dievas!
Mano prieše, nedžiūgauk
dėl
mano nelaimės,
nors ir parpuoliau,
vėl atsikelsiu,
nors ir sėdžiu tamsybėje,
VIEŠPATS mano šviesa.
Kadangi jam nusidėjau,
todėl turiu pakelti VIEŠPATIES įniršimą,
kol jis apgins mano bylą
ir grąžins man teisingumą.
Jis išves mane į šviesą, –
regėsiu jo teisumą.
Kai regės tai mano priešas,
iš gėdos paraus,
nes sakė man:
“Kur yra jis,
VIEŠPATS, tavo Dievas?”
Mano akys regės jo žlugimą;
nūn jis bus sutryptas
kaip purvas gatvėse.
Diena atstatyti tavo sienoms!
Tą dieną
tavo ribos išsiplės;
tą dieną kiti eis pas tave
net iš Asirijos ir iš Egipto miestų,
iš Egipto ir nuo Upės {Eufrato},
net nuo jūros iki jūros,
nuo kalno iki kalno.
Bet kraštas bus tyrlaukiai
jo gyventojams
už jų nedorus darbus.
Malda
Savo lazda ganyk savo tautą,
tavojo paveldo kaimenę,
gyvenančią atskirai miške,
sodų krašto viduje.
Tesigano Bašane ir Gileade
kaip senovės dienomis.
Kaip išėjimo iš Egipto žemės
dienomis,
dabar parodyk jam nuostabius darbus.
Tautos regės ir gėdysis,
nepaisydamos visos savo galybės;
ranka užsidengs sau burnas,
apkurs jų ausys.
Jos laižys dulkes kaip žaltys,
lyg žemės ropliai;
jos išeis baimingai iš savo tvirtovių,
nuo klaiko gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
ir patirs tavo baimę.
Kur yra Dievas, kaip tu,
kuris atleidžia kaltę
ir dovanoja nusižengimą
savo paveldo likučiui?
Jo pyktis netveria amžinai,
nes jam malonu būti gailestingam.
Jis vėl mūsų pasigailės,
kojomis sutryps mūsų kaltes, –
įmesi į gelmes
visas mūsų nuodėmes.
Parodysi atsidavimą Jokūbui,
ištikimą meilę Abraomui,
kaip esi prisiekęs
mūsų protėviams senovės dienomis.