A. JERUZALĖS SKAUSMAS
Pirmoji rauda
Alef O, kokia nūn vieniša stovi
sostinė,
kurioje kadaise knibždėjo
žmonių minios!
Kadaise didinga tarp tautų,
dabar ji yra lyg našlė!
Kadaise šalių valdovė,
dabar ji tapo verge!
Bet Karčiai verkia nakčia,
ašaros vilgo jos skruostus.
Tarp visų jos meilužių nėra,
kas ją paguostų.
Visi jos bičiuliai pasielgė su ja
klastingai
ir tapo jos priešais.
Gimel Judo tauta išėjo į tremtį
vargui ir kietai vergijai.
Gyvendama išblaškyta
tautose,
ji poilsiui vietos neranda.
Visi jos persekiotojai ją
pasivijo
kenčiančią.
Dalet Keliai į Zioną – {Jeruzalę}
liūdi,
nes nėra kam eiti į šventes.
Visi jos vartai išgriauti,
jos kunigai dejuoja.
Visos jos mergaitės
sielvartauja,
karti yra jos dalia.
He Jos engėjai dabar
šeimininkauja,
jos priešai puikiai gyvena,
nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu
už gausius jos nusikaltimus.
Jos mažutėliai išėjo į
nelaisvę
engėjų varomi.
Vau Išėjo iš Ziono dukters
visa jos didybė.
Jos didžiūnai tarsi elniai,
nerandantys sau ganyklos, –
jie vos galėjo paeiti
persekiotojų priešakyje.
Zajin Jeruzalė atsimena visus
brangumynus,
priklausiusius jai senovėje,
savo skausmo ir klajonių
dienomis.
Kai jos žmonės pateko
į engėjo rankas,
nesant nė vieno, kas jai
pagelbėtų,
engėjai piktdžiugiavo, –
tyčiodamiesi iš jos
žlugimo.
H.et Jeruzalė sunkiai nusidėjo,
todėl ji tapo pajuoka.
Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,
nes pamatė jos gėdą.
Net ji pati vaitoja,
negali į save pažiūrėti.
T.et Jos nešvarumai lipo jai prie
sijono,
apie savo ateitį ji nepagalvojo.
Jos žlugimas buvo baisus,
nebuvo, kas ją paguostų.
“VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,
nes priešas puikuojasi!”
Jod Engėjas ištiesė ranką į visa,
kas jai brangu.
Ji net matė į jos šventovę
įeinant pagonis,
kuriems tu uždraudei
įeiti į savo bendriją.
Kaf Visi jos žmonės dejuoja,
ieškodami duonos.
Jie maino savo brangumynus
į valgį
gyvasčiai palaikyti.
“Pažvelk, VIEŠPATIE,
ir pamatyk,
kaip aš esu suniekinta!”
Lamed Jums taip niekad tenebūna!
Visi, kurie einate šiuo keliu,
pažvelkite ir
pamatykite,
ar yra toks skausmas,
kaip tas skausmas,
kuris ištiko mane,
kai VIEŠPATS man kirto
savo degančio pykčio dieną?
Mem Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį
giliai į mano kaulus.
Mano kojoms paspendė
pinkles,
parvertė mane.
Mane paliko apstulbusią,
sielvartaujančią visą laiką.
Nun Mano nusikaltimai buvo
į jungą surišti,
jo ranka jie buvo supinti.
Uždėtas man ant kaklo,
jis išsekina mano jėgas.
Viešpats atidavė mane
į rankas,
kurioms esu bejėgė priešintis.
Samech Visus galiūnus, kuriuos
turėjau,
VIEŠPATS atmetė.
Jis pašaukė prieš mane
kariuomenę
mano jaunų vyrų sunaikinti.
Viešpats traiškė mergelę,
Judo dukrą,
tarsi vynuogių spaudykloje.
Ajin Dėl šių dalykų aš verkiu,
mano akys ašaromis plūsta.
Toli nuo manęs, kas galėtų
paguosti
ir atgaivinti mano dvasią.
Mano vaikai bejėgiai,
nes priešas nugalėjo.
Pe Zionas grąžo rankas,
bet jį paguosti nėra kam.
VIEŠPATS pašaukė Jokūbui
jo kaimynus pasidaryti jam
priešais.
Tarp jų Jeruzalė liko
nešvarus skuduras.
Z.ade VIEŠPATS yra teisus,
nes aš kėliau maištą prieš jo
žodį.
Betgi klausykitės jūs, visos tautos,
pasižiūrėkite į mano skausmą.
Mano jaunuolės ir jaunuoliai
išėjo į nelaisvę.
Qof Šaukiausi savo meilužių,
bet jie mane apvylė.
Mano kunigai ir seniūnai
žuvo mieste,
ieškodami valgyti,
norėdami gyvi išlikti.
Reš Pasižiūrėk, VIEŠPATIE,
kaip man skaudu!
Esu baisiai sukrėsta,
širdis blaškos krūtinėje,
nes aš labai maištavau.
Lauke kalavijas neša mirtį,
viduje – maras.
Šin Kai jie girdėjo mane
vaitojant,
nebuvo kam manęs paguosti.
Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę,
jie džiaugiasi, nes tu tai padarei.
Siųsk tą dieną, kurią kadaise
paskelbei,
tebūna jiems kaip man.
Tav Teiškyla tavo akivaizdon
visas
jų nedorumas!
Pasielk su jais,
kaip pasielgei su manimi
dėl visų mano nusikaltimų,
nes aš dejonėje gyvenu,
serga mano širdis.
B. JERUZALĖS BAUSMĖ
Antroji rauda
Alef O, kaip pažemino Viešpats
Ziono dukterį pagautas
įniršio!
Jis nubloškė iš dangaus
žemėn
Izraelio didybę,
neatsiminė savo įniršio dieną
savo Pakojos.
Bet Viešpats sunaikino
be gailesčio
visas Jokūbo buveines.
Įniršęs sulygino su žeme
Judo dukters tvirtoves.
Parbloškė žemėn sugėdintą
karalystę ir jos didžiūnus.
Gimel Degdamas pykčiu, jis nulaužė
Izraelio ragus.
Atitraukė nuo jų savo dešinę
priešų akivaizdoje.
Niokojo Jokūbą tarsi ugnies
liepsna,
visa visur surydama.
Dalet Savo lanką įtempė
lyg priešas,
pakėlė savo dešinę
kaip engėjas.
Išžudė visus,
kuriais mes didžiavomės
Ziono dukters palapinėje.
Tarsi ugnį išliejo savo pyktį.
He Viešpats elgėsi kaip priešas,
sunaikino Izraelį.
Sunaikino visus jo rūmus,
griuvėsiais pavertė
jo tvirtoves,
padidino Judo dukters
verksmą ir raudą.
Vau Jis išgriovė savo buveinę
kaip sodo pašiūrę,
sunaikino savo Padangtę.
VIEŠPATS panaikino Ziono
iškilmę ir šabą.
Iš pykčio įniršio
atmetė karalių ir kunigą.
Zajin Viešpats paniekino savo
aukurą,
išsižadėjo savo šventovės.
Atidavė į priešų rankas
jos rūmų sienas.
Jie šūkavo VIEŠPATIES
namuose
kaip iškilmių dieną.
H.et VIEŠPATS nutarė paversti
griuvėsiais
Ziono dukters sieną.
Ištempė matavimo virvę,
nesulaikė naikinančios
rankos.
Sieną ir pylimą privertė
raudoti,
riogso abiejų griuvėsiai.
Tet Žemėn įgrimzdo jos vartai, –
jis nuėmė ir sulaužė jos
skląsčius.
Ištremti į kitas tautas jos
karaliai ir didžiūnai,
nebėra kunigų,
kurie
mokytų.
Ir jos pranašai nebegauna
regėjimo iš VIEŠPATIES.
Jod Ziono dukters seniūnai
sėdi tylėdami ant žemės.
Dulkėmis pasibarstė sau
galvą
ir apsijuosė ašutine.
Jeruzalės mergaitės
galvą žemyn nuleido.
Kaf Nuo ašarų aptemo man akys,
esu baisiai sukrėstas.
Širdis man plyšta
dėl mano tautos dukters
sunaikinimo.
Vaikai ir kūdikiai alpsta
miesto aikštėse.
Lamed Savo motinų jie nesiliauja
klausti:
“Kur grūdai ir vynas?” –
kai jie alpsta kaip sužeistieji
miesto gatvėse,
kai iškvepia gyvastį
savo motinų rankose.
Mem Ką galiu tau pasakyti,
su kuo tave palyginti,
dukra Jeruzale?
Su kuo galiu tave lyginti,
kad galėčiau tave paguosti,
mergele Ziono dukra?
Platūs kaip jūra tavo
griuvėsiai:
Kas gali tave išgydyti?
Nun Tavo pranašų tau skelbti
regėjimai
buvo tušti ir apgaulingi.
Jie neatskleidė tavo kaltės,
idant sugrąžintų tau palaimą.
Jie regėjo dėl tavęs ištarmes,
tuščias ir klaidinančias.
SamechKas tik praeina tavo keliu,
matydami tave ploja
rankomis.
Jie švilpia ir kraipo galvas,
žvelgdami į dukterį Jeruzalę.
“Nejau tai miestas, laikytas
gražiausiu,
visos žemės džiugesiu?”
Pe Visi tavo priešai
atveria burnas prieš tave.
Jie švilpia, griežia dantimis,
šaukia: “Mes ją prarijome!
Tai tikrai mūsų lauktoji
diena!
Jos sulaukėme, pamatėme!”
‘Ajin VIEŠPATS padarė, ką buvo
užsimojęs,
ištesėjo savo žodį,
ištartą labai seniai.
Jis sunaikino be gailesčio,
leido tavo priešui džiaugtis
pergale,
išaukštino tavo engėjų galybę.
Z.ade Šaukis širdimi Viešpaties,
dejuok, Ziono dukra!
Liek ašaras upeliais
dieną ir naktį.
Neleisk sau atsikvėpti
nei akims ilsėtis!
Qof Atsikelk, šaukis naktį
kiekvienos sargybos
pradžioje!
Išliek savo širdį kaip vandenį
Viešpaties akivaizdoje!
Pakelk į jį rankas
dėl gyvasties savo vaikų,
{mirštančių iš bado kiekvienos
gatvės kertėj}.
Reš Pažvelk, VIEŠPATIE, ir
pasižiūrėk,
su kuo esi taip pasielgęs?
Nejaugi moterys turi valgyti
savo vaisių,
savo naujagimius kūdikius?
Nejaugi kunigas ir pranašas
turi būti užmušti
Viešpaties šventovėje?
Šin Jauni ir seni guli
gatvėse sukritę.
Mano merginos ir vaikinai
žuvo nuo kalavijo.
Savo įniršio dieną juos
užmušei,
išžudei be gailesčio.
Tav Sukvietei mano priešus iš
visų
pusių
tarsi iškilmėms.
Ir VIEŠPATIES įniršio dieną
nė vienas nepabėgo ir neišliko.
Mano priešas sunaikino tuos,
kuriuos pagimdžiau
ir išauginau.
C. BAUSMĖ IR VILTIS
Trečioji rauda
Alef Aš esu žmogus, matęs
skausmą
nuo Dievo pykčio lazdos.
Jis varė mane giliau ir giliau
į tamsybes be jokios šviesos.
Tik prieš mane jis kelia
ir kelia ranką be perstojo.
Bet Jis sunešiojo mano kūną ir
odą,
sutrupino man kaulus.
Jis apgulė ir apsupo mane
kartėliu ir vargais.
Jis uždarė mane
tamsybėse,
kaip tuos, kurie seniai
numirė.
Gimel Jis aptvėrė mane siena,
negaliu ištrūkti,
prislėgė mane sunkiomis
grandinėmis.
Nors aš šaukiuosi ir maldauju,
jis užgožia mano maldą.
Jis aptvėrė mano kelius
tašytais akmenimis,
iškraipė mano takus.
Dalet Tykojanti meška jis man,
liūtas iš pasalų.
Jis nutempė mane nuo
mano kelio ir sudraskė,
paliko mane priblokštą.
Jis įtempė savo lanką ir
padarė iš manęs
taikinį savo strėlėms.
He Jis paleido strėles iš savo
lanko,
susmigusias giliai į mano
kūną.
Pajuoka tapau visiems
žmonėms,
jie visą dieną dainomis
tyčiojasi iš manęs.
Jis pripildė mane kartybių,
pasotino metėlėmis.
Vau Jis nubrūžino man dantis
žvyru,
privertė mane gūžtis
pelenuose.
Mano gyvenimas neteko
ramybės,
užmiršau, kas yra laimė.
Sau tariau: “Praėjo mano
garbė ir visa,
ko tikėjausi iš VIEŠPATIES”.
Zajin Atsiminti savo skausmą ir
klajones man
yra metėlės ir tulžis!
Aš apie tai nuolat galvoju,
prislėgta yra mano dvasia.
Bet viltis sugrįžta,
atsiminus, kad
H.et ištikimoji VIEŠPATIES
meilė niekad neišsenka,
gailestingumo jam niekad
nestinga.
Kas rytą jie nauji –
didelė tavo ištikimybė!
“VIEŠPATS yra mano dalis, –
sakau sau, –
todėl į jį dėsiu viltį”.
Tet Geras yra VIEŠPATS tiems,
kurie jo laukia,
žmogui, kuris jo ieško.
Gera laukti kantriai,
kol išgelbėjimas ateis iš
VIEŠPATIES.
Gera žmogui jaunystėje
nešti jungą.
Jod Tesėdi jis tyloje vienas,
kai jungas jam sunkus.
Teliečia dulkes burna –
rasi dar yra vilties.
Teatsuka žandą mušančiam,
tesisotina užgaule.
Kaf Nes VIEŠPATS
neatmeta amžinai.
Nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili
dėl savo ištikimos meilės
gausybės.
Nes jis žmogaus tyčia
nei plaka, nei liūdina.
Lamed Kai visi krašto belaisviai
trypiami kojomis,
kai žmogaus teisės mindomos
Aukščiausiojo akivaizdoje,
kai, sprendžiant bylą,
skriaudžiamas žmogus, –
nejau to VIEŠPATS nemato?
Mem Kieno įsakas buvo kada nors
įvykdytas,
jei VIEŠPATS nebuvo
to norėjęs?
Argi ne iš Aukščiausiojo
valios ateina tai,
ką atneša nelaimės ir laimė?
Kodėl tad žmogus, kol gyvas,
skundžiasi dėl bausmės už
savo nuodėmes?
Nun Ištirkime ir patikrinkime
savo kelius,
grįžkime pas VIEŠPATĮ!
Pakelkime savo rankas ir širdis
į Dievą danguje!
Mes nusikaltome ir kėlėme
maištą,
tu neatleidai.
SamechTu užsidegei įniršiu ir
mus persekiojai,
žudei ir nepasigailėjai.
Tu pridengei save debesim,
kad jokia malda
neprasiskverbtų.
Tu padarei mus
atmatomis ir šiukšlėmis
tarp tautų.
Pe Visi mūsų priešai
išsižiojo mūsų praryti.
Klaikas ir duobė mūsų
laukia,
nuniokojimas ir sunaikinimas.
Mano akys plūsta ašarų
upėmis
dėl savo tautos pražūties.
‘Ajin Mano akys plūs ašaromis be
perstojo,
neras paguodos,
kolei VIEŠPATS nepažvelgs
iš dangaus
ir nepamatys.
Mano akys kankina mane
dėl likimo visų dukterų
mano mieste.
Z.ade Mano priešai be jokios
priežasties
pagavo mane kilpa kaip
paukštį.
Jie įstūmė mane gyvą į duobę,
užvertė ant manęs akmenis.
Vandenys tvino man
virš galvos, –
tariau: “Man galas!”
Qof Šaukiausi tavo vardo,
VIEŠPATIE,
iš duobės gelmių.
Tu girdėjai mano šauksmą:
“Tenebūna kurčia tavo ausis
mano pagalbos
šauksmui!”
Tu atėjai man pagalbon, kai
tavęs šaukiausi,
tu tarei: “Nebijok!”
Reš Tu užsistojai už mane,
VIEŠPATIE,
išpirkai mano gyvastį.
Tu, VIEŠPATIE, matei
padarytą neteisybę,
apgink mano teises!
Tu matai visą jų kerštingumą,
visus jų kėslus prieš mane.
Šin Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų
užgaules,
visus jų kėslus prieš mane, –
mano priešų kalbas ir
užmačias
be perstojo prieš mane.
Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar
stovi,
aš esu jų patyčių daina.
Tav Tu, VIEŠPATIE, atmokėk
jiems,
žiūrėdamas jų rankų darbų!
Tejaučia jie širdgėlą, –
Tekrinta ant jų tavo
prakeikimas!
Su įniršiu persekiok juos
ir išnaikink iš VIEŠPATIES
padangės!
D. JERUZALĖS GRIUVĖSIAI
Ketvirtoji rauda
Alef Kaip nublanko auksas,
kaip pakitėjo aukso grynuolis!
Kaip išmėtyti guli šventieji
akmenys
kiekviename gatvės kampe!
Bet Brangieji Ziono vaikai,
kadaise vertingi kaip grynas
auksas,
kaip jie nūn laikomi moliniais
indais,
puodžiaus rankų darbu!
Gimel Net šakalai duoda tešmenį
žįsti savo jaunikliams,
bet dukra mano tautos tapo
žiauri,
panaši į dykumos stručius.
Dalet Kūdikio liežuvis limpa
jam prie gomurio nuo
troškulio;
maži vaikai prašo duonos,
bet niekas nė kąsnelio jiems
neduoda.
He Lepintieji skanėstais
guli išbadėję gatvėse;
išaugintieji purpuro
drabužiuose
laikosi prie šiukšlyno.
Vau Kaltė dukters mano tautos
buvo didesnė
už Sodomos nuodėmę.
O ji buvo sugriauta vienu
akimirksniu,
nepakėlus prieš ją rankos.
Zajin Jos nazirai buvo tyresni už
sniegą,
baltesni už pieną;
jų kūnai rausvesni už koralą,
kaip safyro spalvos.
H.et Nūnai jų veidas juodesnis už
suodžius,
gatvėse jų nebeatpažinsi.
Jų oda, dengianti kaulus,
susiraukšlėjusi,
išdžiūvusi kaip medis.
Tet Geriau žūti nuo kalavijo,
negu nuo bado.
Išsenka jų gyvastis, tarsi
sužeistųjų,
stokojant laukų derliaus.
Jod Geraširdės moterys pačios
išvirė
savo vaikus, –
jie tapo joms maistu,
kai duktė mano tautos buvo
sunaikinta.
Kaf VIEŠPATS išsėmė visą savo
pyktį,
išliejo visą degantį įniršį
ir Zione užkūrė ugnį,
surijusią jo pamatus.
Lamed Niekad netikėjo nei žemės
karaliai,
nei kas nors iš pasaulio
gyventojų,
kad engėjas ar priešas
įsiveržtų
pro Jeruzalės vartus.
Mem Už nuodėmes jos pranašų
ir už kaltes jos kunigų,
išliejusių joje
teisiųjų kraują.
Nun Aklai jie klajojo po gatves,
taip susitepę krauju,
kad žmonės negalėjo paliesti
net jų drabužių.
Samech“Eikit šalin! Nešvarieji! –
jiems
žmonės šaukė. –
Šalin! Šalin! Nelieskite!”
Todėl jie tapo bėgliai ir
klajokliai,
nes tautose buvo sakoma:
“Čia jie daugiau
nebegyvens!”
Pe Pats VIEŠPATS juos išblaškė,
į juos daugiau neatsižvelgs.
Jie nerodė pagarbos kunigams
nei malonės seniūnams.
‘Ajin Akis pražiūrėjome
laukdami pagalbos, bet
tuščiai.
Laukte laukėme tautos,
kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
Z.ade Mūsų žingsnius įkandin
sekiojo,
nebegalėjome net savo
gatvėmis eiti.
Artinosi mūsų galas.
Mūsų dienos buvo suskaitytos,
tikrai buvo atėjęs mums
galas.
Qof Mūsų persekiotojai buvo
greitesni
už padangių arus.
Jie vijosi mus per kalnus,
dykumoje tykojo mūsų.
Reš Mūsų gyvasties alsavimas,
VIEŠPATIES pateptasis,
buvo pagautas jų spąstais,
o mes apie jį sakėme:
“Jo paunksnėje gyvensime
tarp tautų”.
Šin Džiūgauk ir linksminkis,
Edomo dukra,
gyvenanti Uzo šalyje!
Bet ir tau teks taurė, –
pasigersi ir apsinuoginsi.
Tav Tavo kaltė, Ziono dukra,
išpirkta,
tavęs tremtyje jis daugiau
nebelaikys.
Bet už tavo kaltę,
Edomo dukra, jis nubaus,
parodys tavo nuodėmes.
E. MALDA PRAŠANT PASIGAILĖTI
Penktoji rauda
Atsimink, VIEŠPATIE, kas mums
nutiko,
pažvelk ir išvysk mūsų gėdą!
Mūsų paveldas buvo perduotas
svetimiems,
mūsų namai – ateiviams.
Mes tapome našlaičiais, esame be tėvo,
mūsų motinos tarsi našlės.
Vandenį, kurį geriame, turime pirkti,
už savo malkas turime mokėti.
Ant mūsų sprando varovų jungas, –
esame išvargę, neduoda mums pailsėti.
Mes tiesiame ranką Egiptui, Asirijai,
kad gautume pavalgyti duonos.
Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra,
mes turime nešti jų kaltes.
Vergai mus valdo,
ir nėra kam mūsų iš jų išvaduoti.
Duonos sau parsinešame statydami
pavojun gyvybę
nuo dykumos kalavijo.
Mūsų oda kaip krosnis
nuo deginančio bado karščio.
Zione jie prievartauja moteris,
Judo miestuose – mergaites.
Didžiūnus pakaria jie savo rankomis,
nerodo pagarbos seniūnams.
Jaunuoliai priversti sukti girnas,
paaugliai kniumba po malkų nešuliu.
Seniūnai pasitraukė nuo miesto vartų,
jaunuoliai nuo savo muzikos.
Dingo mūsų širdies džiaugsmas,
gedulu pavirto mūsų šokiai.
Vainikas nukrito mums nuo galvos:
vargas mums, nes nusidėjome!
Dėl to mūsų širdys serga,
nuo šių dalykų mūsų akys aptemo,
Ziono kalnas tyso nuniokotas,
šakalai ant jo bastosi.
O tu, VIEŠPATIE, viešpatauji
amžinai,
tavo sostas tveria per visas kartas.
Kodėl mus visiškai užmiršai?
Kodėl mus palikai taip ilgai?
Susigrąžink mus, VIEŠPATIE,
kad galėtume sugrįžti!
Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!
Nebent jau būtumei mus visiškai
atmetęs,
ant mūsų įpykęs be saiko?!