A. ĮŽANGA: IŠMINTIES VERTĖ
Saliamono patarlių tikslas
Saliamono, Dovydo sūnaus, Izraelio karaliaus, patarlės.
Kad žmonės brangintų išmintį ir
pamokymą,
suvoktų prasmingus posakius,
pratintųsi išmintingai elgtis
būdami teisūs, teisingi ir dori;
kad neišmanėliai būtų
pamokyti sumanumo,
jauni žmonės žinojimo ir
apdairumo.
Išmintingas žmogus, jų
klausydamasis, mokysis,
o protingas žmogus išmoks
gebėjimo
suprasti patarlę ir palyginimą,
išminčių posakius ir mįsles.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
žinojimo pradžia;
kvailieji niekina išmintį ir
pamokymą.
Nedorų žmonių kelias: gobšumas ir smurtas
Mano vaike, klausyk savo tėvo
pamokymo,
neatmesk savo motinos žodžių.
Jie bus tavo galvai grakštus
vainikas,
karoliai tavo kaklui.
Mano vaike, jei tave nusidėjėliai
viliotų,
neklausyk.
Jei sakytų: “Eikš su mumis,
surenkime kruvinas pasalas,
spęskime juokais spąstus
nekaltiems!
Prarykime juos gyvus, kaip
daro Šeolas,
žydint gyvenimui,
tarsi
žengiančius į duobę.
Pasiimsime visokių brangių daiktų,
prisikrausime savo namus grobio.
Susiek savo likimą su mumis,
visi turėsime vieną bendrą
piniginę!”
Mano vaike, nesileisk į kelią su jais,
nekelk kojos į jų takus,
nes jų kojos bėga į pikta,
jie skuba kraujo išlieti.
Juk veltui skleistum tinklą,
kai paukštis tai mato,
tačiau jie rengia sau kruvinas
pasalas,
spendžia spąstus savo gyvasčiai!
Toksai likimas visų gobšų,
pasigviešusių neteisingos naudos;
ji atima gyvastį žmogaus,
kuris
ją ima.
Išmintis įspėja
Išmintis garsiai šaukia gatvėje,
aikštėse kelia balsą.
Prie judriausių gatvės kampų ji
šaukia,
prie įėjimo vartų ir mieste ji kalba:
“Kaip ilgai, neišmanėliai,
būsite tokie nemokšos?
Kaip ilgai šaipūnai mėgausis
pašaipomis
ir kvailieji nekęs žinojimo?
Būkite atidūs mano
įspėjimui!
Štai išliesiu jums savo dvasią,
atversiu jums savo žodžius.
Kadangi jūs mane atmetėte,
kai
šaukiau,
nekreipėte dėmesio, kai tiesiau
ranką;
kadangi paniekinote bet
kokį
mano patarimą,
nepaisėte jokio mano įspėjimo,
aš savo ruožtu juoksiuos,
kai
ištiks jus nelaimė,
tyčiosiuos, kai užklups jus baimė.
Kai baimė užklups jus kaip audra
ir nelaimė ištiks jus kaip viesulas.
Tada jie šauksis manęs,
bet
aš neatsiliepsiu;
uoliai manęs ieškos, bet manęs
nesuras.
Kadangi jie nekentė žinojimo
ir neįsigijo pagarbios VIEŠPATIES
baimės,
nenorėjo jokio mano patarimo
ir nekentė mano įspėjimų,
užtat jie valgys savo kelio vaisius
ir bus savo kėslų pasotinti.
Juk užgaidos pražudo neišmanėlius
ir pasitenkinimas savimi
sunaikina kvailius.
Bet manęs klausantieji saugiai
gyvens,
nevargins jų nelaimės baimė.
Išminties palaima
Mano vaike, jei priimsi mano
žodžius
ir branginsi širdyje mano įsakymus,
jei palenksi ausį klausytis išminties
ir atversi širdį norėdamas suprasti,
jei iš tikrųjų šauksiesi įžvalgos
ir pakelsi balsą norėdamas suprasti,
jei sieksi supratimo,
kaip
žmonės ieško sidabro,
ir ieškosi jo tarsi paslėptų lobių,
tada suprasi pagarbią VIEŠPATIES
baimę
ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą.
Juk VIEŠPATS duoda išminties,
iš jo lūpų ateina žinojimas ir
supratimas.
Jis turi paruošęs sveikos
išminties doriesiems,
jis yra skydas tiems,
kurie
elgiasi be priekaišto,
jis saugo teisingumo takus
ir gina savo ištikimųjų kelią.
Tada suprasi, kas teisu ir
kas
teisinga, –
kievieną gerą taką, – kas dora,
nes išmintis ateis į tavo širdį
ir žinojimas džiugins tave.
Apdairumas tave auklės,
o supratimas gins.
Jis gelbės tave nuo nedorų
žmonių kelio,
nuo klastingai kalbančiųjų,
kurie išklysta iš dorumo kelio,
eina tamsybėmis,
kurie džiūgauja darydami pikta
ir gėrisi klasta pikta darančių
nedorų žmonių,
kurių takai vigiuoti
ir gyvenimo būdas suktas.
Būsi išgelbėtas ir nuo palaidūnės,
nuo vilionių svetimautojos,
kuri pameta savo jaunystės bendrą
ir užmiršta savo šventąją sandorą.
Iš tikrųjų jos namai yra ant
mirties šlaito
ir jos takai veda į šešėlių buveinę.
Kas pas ją įeina, nebegali
nei
sugrįžti,
nei gyvenimo takų pasiekti.
Eik tad gerųjų keliu,
laikykis teisių žmonių takų.
Juk dorieji gyvens žemėje,
klastingieji bus iš jos išrauti.
Kaip įgyti išminties
Mano vaike, neužmiršk mano
mokymo,
tebrangina tavo širdis įsakymus
mano,
nes jie tau suteiks
daug dienų bei gyvenimo
metų
ir gerovės.
Nuolat su tavimi tebūna
gerumas ir ištikimybė, –
užsirišk juos sau ant kaklo,
įsirašyk savo širdies lentelėje.
Taip rasi malonę ir gerą vardą
Dievo ir žmonių akyse.
Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU
ir nesiremk vien tik įžvalga savo.
Pripažink jį visur, ką tik darai,
jis ištiesins tavo kelius.
Nebūk išmintingas tik sau;
pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir venk
pikto.
Tai teiks sveikatą tavo kūnui
ir atgaivą tavo kaulams.
Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi,
ir visomis savo derliaus
pirmienomis;
tuomet tavo svirnai bus pilni grūdų
ir jaunas vynas liesis per
statinių kraštus.
Mano vaike, neatmesk
VIEŠPATIES drausmės,
nesipiktink, kai jis tave pataiso,
nes ką myli, tą VIEŠPATS pataiso
kaip tėvas sūnų, kuriuo gėrisi.
Išminties dovanos
Laimingas žmogus,
kuris
išmintį randa,
kuris supratimo įgyja!
Juk jos nauda didesnė už
naudą sidabro
ir jos atlygis didesnis už
atlygį
auksu.
Ji vertesnė už brangakmenius,
visi tavo turtai negali jai prilygti.
Jos dešinėje ilgas gyvenimas,
jos kairėje turtai ir garbė.
Jos keliai yra malonūs,
o visi jos takai – ramūs.
Ji yra gyvybės medis ją
suvokiantiems;
laimingu vadinamas, kas
jos
laikosi.
Dieviška išminties kilmė
Išmintimi VIEŠPATS padėjo
žemės pamatus;
supratimu dangų padarė;
jo žinojimu prasiveržė vandenų
gelmės
ir debesys lašina rasą.
Mano vaike, tų dalykų neišleisk
iš
akių,
laikykis sveikos išminties
ir
apdairumo.
Jie bus tavo dvasios gyvenimas
ir papuošalas tau ant kaklo.
Tuomet saugiai eisi savo keliu,
ir tavo koja niekad nesuklups.
Kai gulsiesi miego, nereikės bijoti,
kai ilsėsies, miegas tau bus saldus.
Nebijok ūmaus klaiko
nei nelaimės, kuri užklumpa
nedorėlius,
nes VIEŠPATS bus tavo pasitikėjimas
ir sulaikys tavo koją nuo spąstų.
Laikysena su savo artimu
Neatsisakyk padėti žmogui,
kuriam reikia pagalbos,
kai turi jėgų jam tai padaryti.
Nesakyk savo artimui:
“Ateik vėliau”
arba: “Rytoj šitai gausi”, –
kai gali jam tai duoti tuojau.
Nesikėsink daryti žalos savo
kaimynui,
gyvenančiam patikliai
šalia tavęs.
Nesiginčyk su niekuo be reikalo,
kai nebuvo tau žalos padaryta.
Nepavydėk smurtą mėgstančiam
žmogui,
nesek nė vienu jo poelgiu.
Juk suktu žmogumi bjaurisi
VIEŠPATS,
o dorieji yra VIEŠPATIES draugėje.
Nedorėlio namus VIEŠPATS
prakeikia,
o teisiojo buveinę laimina.
Pašaipūnams jis yra pašaipus,
bet kukliesiems rodo malonę.
Išmintingieji garbę paveldės,
užsispyrę kvailiai – gėdą.
Išmintis – svarbiausias žmogaus vadovas
Vaikai, klausykitės tėvo pamokymo,
būkite atidūs, kad suprastumėte,
nes jums duodu gerą patarimą:
neužmeskite mano mokymo.
Kadaise aš buvau tėvo sūnus,
gležnas ir motinos numylėtinis,
jis mane mokė ir man sakė:
“Tebrangina tavo širdis,
ką aš
sakau;
laikykis mano įsakymų, ir gyvensi.
Įsigyk išminties, įsigyk supratimo!
Neužmiršk ir nenukrypk nuo
mano burnos žodžių.
Nepamesk jos, ir ji tave laikys,
mylėk ją, ir ji tave saugos.
Išminties pradžia yra tokia:
įsigyk išminties,
įsigyk supratimo, nors tai
kainuotų visa, ką turi.
Brangink ją labai,
ir ji
tave išaukštins,
tave ji pagerbs, jei tu ją apkabinsi.
Tau ant galvos ji uždės
grakštų vainiką,
apvainikuos tave garbinga karūna”.
Gerasis ir blogasis kelias
Mano vaike, klausyk ir dėkis į
širdį mano žodžius,
kad ilgai gyventum.
Mokau tave išminties kelio,
vedu tave dorais takais,
kur nereikės tau žingsnių lėtinti
ir, net jei bėgtum jais, nesuklupsi.
Laikykis mano pamokymo,
neužmiršk jo,
brangink jį, nes jis tavo gyvybė.
Nekelk kojos ant nedorų
žmonių tako,
neik nedorėlių keliu.
Venk jo! Neženk juo,
sukis nuo jo, savo keliu eik.
Juk jie užmigti negali ko pikto
nepadarę;
jie neužmiega, jei nėra kam
kojos pakišę.
Juk nedorumas yra jų
valgoma
duona,
o smurtas – jų geriamas vynas.
Bet teisiųjų takas yra tarsi
aušros šviesa,
vis labiau švintanti iki skaisčios
dienos.
Nedorų žmonių kelias yra
visiškai tamsus,
jie nežino, ant ko suklumpa.
Apie savitvardą
Mano vaike, klausyk mano žodžių,
palenk ausį mano posakiams.
Neišleisk jų iš akių,
laikyk juos giliai savo širdyje.
Juk juos turintiems jie yra
gyvenimas
ir sveikata jų kūno.
Atsidėjęs saugok savo širdį,
nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.
Venk kalbėti apgaulingai,
suktas kalbas mesk šalin.
Težiūri tavo akys į priekį,
tiesus tebūna tavo žvilgsnis.
Žiūrėk, kur eini,
ir visi tavo keliai bus tikri.
Nesuk nei į dešinę, nei į kairę;
nukreipk savo koją nuo pikto.
Įspėjimas apie svetimavimą
Mano vaike, klausyk mano
išminties,
palenk savo ausį mano supratimui,
kad brangintumei apdairumą
ir tavo lūpos saugotų žinojimą.
Juk palaidūnės lūpos medumi
varva,
ir jos burna slidesnė už aliejų.
Bet iš tikrųjų ji karti kaip metėlė,
tampa aštri kaip dviašmenis kalavijas.
Jos kojos žengia į mirtį,
o žingsniai veda taku į Šeolą.
Gyvenimo tako ji nepaiso,
jos keliai kreivi, ir ji to nežino.
Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs
ir nenuklyskite nuo mano
burnos žodžių.
Laikykis kuo toliau nuo jos,
neik arti jos namų durų,
kad neatiduotumei savo garbės
kitiems
ir savo metų negailestingajam,
kad svetimieji nesurytų tavo turto
ir triūsas tavo neitų į svetimus
namus,
kad gyvenimo gale neapverktum
likimo,
kai būsi sunaikinęs savo jėgas bei
kūną,
ir nesakytum: “O, kaip priešinausi
pamokomas,
kaip nekentė mano širdis įspėjimų!
Nei savo auklėtojų balso klausiau,
nei lenkiau ausį savo mokytojams,
nūn tad esu arti visiškos žūties
viešame bendrijos sambūry”.
Sakoma: “Gerk vandenį iš savo
talpyklos”, –
tyrą vandenį iš savo šaltinio.
Nejau tavo šaltiniai turėtų
lietis
visur,
vandens srovės – į gatves?
Tebūna jie tau vienam,
o ne dalyboms su svetimaisiais.
Būk dėkingas už savo šaltinį,
rask džiaugsmo su savo
jaunystės žmona,
žavia gazele, grakščia kalnų ožkute!
Jos meilumas tenugirdo tave
visais laikais,
būk nuolat apsvaigęs jos meile.
Kam gi turėtumei alpti dėl
palaidūnės, mano vaike,
ir glamonėti svetimautojos krūtinę!
Juk kur žmonės eina, VIEŠPATS
aiškiai mato,
jis stebi visus jų kelius.
Nedorą žmogų pasivys jo kaltės,
jis bus savo nuodėmės pinklių
pagautas.
Turės mirti, nes nepaiso
drausmės, –
per savo kvailą galvą pražus.
Įvairios patarlės
Mano vaike, jei žiravai
savo kaimynui,
jei kitam padavei ranką už jį,
esi įpainiotas savo lūpų pareiškimu,
esi pagautas savo burnos žodžių.
Daryk tad ką nors, mano vaike, ir
išsinarpliok,
nes esi patekęs į savo kaimyno
rankas:
eik keliais ir kaulyk iš savo kaimyno.
Neužmik,
neužmerk akių,
kol neišsigelbėsi kaip gazelė
nuo medžiotojo,
kaip paukštis nuo gaudytojo rankos.
Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni,
patyrinėk jos kelius ir pasimokyk
išminties.
Neturėdama jokio vado
ar pareigūno, ar valdovo,
ji pripildo savo sandėlius vasarą
ir surenka sau peną per pjūtį.
Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni?
Kada kelsiesi iš miego?
“Truputį pamiegoti,
truputį pasnausti,
šiek tiek rankas susidėjus pailsėti”, –
ir skurdas užklups tave
kaip
plėšikas,
bei nepriteklius – kaip kareivis
su
ginklu.
Sukčius, nedoras žmogus
gyvena suktai kalbėdamas,
mirksi akimis, nenustovi vietoje,
rodo pirštais,
sukta širdimi rengia pikta,
nuolat sėdamas vaidus.
Žūtis tokį žmogų ištiks staiga –
akimoju, be vilties atsitiesti.
Šeši yra dalykai,
kurių
VIEŠPATS nekenčia,
septyni, kurie jam yra
pasibjaurėtini:
išpuikusios akys, melagingas
liežuvis,
rankos, liejančios nekaltą kraują,
širdis, rezganti nedoras pinkles,
kojos, skubančios pikta daryti,
melagingas liudytojas,
liudijantis neteisingai,
ir žmogus, sėjantis vaidus šeimoje.
Mano vaike, laikykis savo tėvo
įsakymo
ir nepaniekink savo motinos
mokymo.
Laikyk juos nuolat pririštus arti
širdies,
pasikabink juos ant kaklo.
Ką tik darysi, jie tau padės,
kai gulsies miego, jie tave saugos,
kai atsibusi, su tavimi jie bendraus.
Juk įsakymas yra žiburys
ir mokymas – šviesa,
o drausmės pamokymai yra
gyvenimo kelias,
kad apsaugotų tave nuo
palaidos moters,
nuo svetimautojos vilionių.
Negeisk jos grožio savo širdyje,
nesileisk užburiamas jos žvilgsnių,
nes kekšės užmokestis yra tik
duonos kepalas,
o svetima žmona yra spąstai
žmogaus gyvasčiai.
Argi gali žmogus užsikurti
ugnį
skreite
nesudegindamas savo drabužių?
Argi gali vaikščioti ant žarijų
nenusvildamas kojų?
Taip yra žmogui, kuris miega su
savo kaimyno žmona;
kas ją paliečia, neliks nenubaustas.
Žmonės neniekina vagies,
kuris
vagia būdamas alkanas,
kad numalšintų alkį.
Tačiau pagautas jis turi
septyneriopai atmokėti;
turi atiduoti visą savo namų turtą.
Bet žmogus, kuris svetimauja,
sveiko proto neturi;
tai darydamas, pražudo patį save.
Susilauks antausių ir gėdos,
nebus ištrintos patyčios.
Juk pavyduliavimas sukelia
vyro įtūžį,
keršto pagautas jis nesivaldo.
Išpirkos jis nepriims,
kyšio, net didžiausio, atsisakys.
Mano vaike, laikykis mano žodžių ir brangink įsakymus mano.
Laikykis mano įsakymų, kad
gyvenimą rastumei;
saugok mano mokymą, lyg jis būtų
tavo akies lėliukė.
Užsirišk juos sau ant pirštų,
įsirašyk juos savo širdies lentelėje.
Sakyk Išminčiai: “Tu mano sesuo”, –
vadink supratimą artimu draugu,
kad apsaugotų tave nuo palaidūnės,
nuo svetimautojos vilionių.
Juk prie savo namų lango
žvalgiausi pro pinučius
ir pamačiau tarp neišmanėlių
bernioką be sveikos nuovokos.
Jis ėjo per gatvę netoli jos kampo,
žengdamas keliu jos namų link,
prieblandoje, dienai blėstant,
sutemose, nakčiai temstant.
Žiūriu, moteris eina prie jo,
išsipuošusi kaip kekšė, sukta širdimi.
Ji veržli ir įžūli,
namie jos kojos nenustovi.
Tai gatvėje, tai aikštėse
ir prie kiekvieno gatvės
kampo ji tykoja.
Pačiupusi bučiuoja jį
ir akiplėšišku žvilgsniu jam sako:
“Turėjau atnašauti bendravimo
auką,
šiandien įvykdžiau savo įžadus.
Todėl išėjau tavęs pasitikti,
tavęs ieškoti ir tave suradau!
Išpuošiau savo guolį užvalkalais,
spalvotomis egiptiečių lino
lovatiesėmis;
iškvėpinau savo lovą mira,
alaviju ir cinamonu.
Eime, pasinerkime į meilę iki ryto,
pasimėgaukim glamonėmis.
Juk mano vyro nėra namie –
jis išvykęs į tolimą kelionę.
Maišelį pinigų jis pasiėmė,
namo lig pilnaties negrįš”.
Savo gundymais jį paveikia,
savo viliojančia šneka jį įtikina.
Tučtuojau jis seka paskui ją,
eina kaip veršis,
vedamas skersti, šuoliuoja kaip
elnias
į spąstus,
kol strėlė perveria jam vidurius.
Jis yra tarsi paukštis, skubantis į
kilpą
ir nežinantis, kad tai jam gyvastį
kainuos.
Nūn tad, vaikai, klausykitės manęs
ir dėkitės į širdį mano burnos
žodžius.
Neleiskite savo širdžiai sukti į jos
pusę,
nenuklyskite į jos takus,
nes ji daugelį pražudė,
aukų jos užtektinai.
Jos namai yra kelias į Šeolą,
vedantis žemyn į mirties kambarius.
Išminties kalba
Argi nešaukia Išmintis,
ar nekelia supratimas savo balso?
Ant kalvų, palei kelią,
kryžkelėse atsistoja;
priešais miesto vartus,
prie įėjimo į vartus šaukia:
“Žmonės, aš jus šaukiu,
mano kvietimas yra visai žmonijai.
Neišmanėliai, mokykitės apdairumo,
bukapročiai, imkitės proto.
Klausykitės, nes kalbėsiu apie
kilnius dalykus,
iš mano lūpų ateis, kas teisinga,
mano burna tars tiesą.
Nedorumas yra pasibjaurėjimas mano
lūpoms.
Visi mano burnos žodžiai yra
teisūs;
juose nėra nieko sukto ar iškraipyto.
Visi jie aiškūs žmogui,
kuris
supranta,
teisingi išprususiam žmogui.
Imkite mano pamokymą, užuot
ėmę sidabrą,
ir žinojimą, užuot ėmę gryną
auksą.
Juk išmintis yra vertingesnė
už brangakmenius;
jokie rinktiniai turtai negali su
ja
lygintis.
Aš, Išmintis, gyvenu kartu su
protingumu
ir įgyju sveiko proto išmanymą.
Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES yra
nekęsti to, kas pikta.
Puikybės, įžūlumo, blogo elgesio
ir suktos kalbos nekenčiu.
Turiu gero patarimo ir sveikos
nuovokos,
turiu supratimo, turiu jėgų.
Per mane karaliai viešpatauja
ir valdovai leidžia teisius įstatymus;
per mane didžiūnai valdo ir
kilmingieji –
visi teisūs valdytojai.
Aš myliu mane mylinčius,
manęs stropiai ieškantys mane
suranda.
Aš turiu turtus ir garbę,
išliekantį lobį ir gerovę.
Mano vaisius geresnis už auksą –
net
gryniausią,
o pelnas, kurį duodu, vertesnis už
rinktinį sidabrą.
Aš einu teisumo keliu,
teisingumo takais,
suteikti turtų mane mylintiems
ir pripildyti jų iždų”.
Išmintis – Kūrėjo patikėtinė
“VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių
pradžioje,
pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų.
Prieš amžius buvau sukurta,
pačioje pradžioje, prieš žemės
pradžią.
Kai dar nebuvo gelmių,
buvau pagimdyta,
kai dar nebuvo tekančių šaltinių.
Prieš padedant kalnų pamatus,
prieš kalvas – aš gimiau.
Žemės ir laukų jis dar nebuvo
padaręs
nei pirmųjų pasaulio molio
grumstų.
Aš ten buvau, kada jis dėjo
dangaus skliautą į vietą,
kai jis nubrėžė ratą ant
bedugnės paviršiaus;
kada jis tvirtino aukštai
dangaus skliautą,
kai jis įrengė bedugnės šaltinius;
kada jis paskyrė jūrai ribas,
kad jos vandenys niekad
neperžengtų jo įsakymo,
kai jis nustatė žemės pamatus.
Tuomet aš buvau su juo kaip jo
Patikėtinė.
Kasdien buvau jo džiaugsmas,
visad prieš jį džiūgaudama,
džiūgaudama jo gyvenamame
pasaulyje,
rasdama džiaugsmo žmonijoje.
Dabar tad, mano vaikai,
klausykite manęs;
laimingi yra tie, kurie laikosi
mano
kelių.
Klausykitės pamokymo ir
būkite išmintingi;
jo neatmeskite!
Laimingas žmogus,
kuris
manęs klauso,
ateidamas kasdien anksti prie mano
vartų,
budėdamas prie mano durų.
Juk kas randa mane,
randa
gyvenimą
ir gauna malonę iš VIEŠPATIES.
Bet kas prasilenkia su manimi, daro
sau žalą.
Visi, kurie manęs nekenčia,
myli
mirtį”.
Šeimininkė Dama Išmintis
Išmintis pasistatė namus,
išsikirto septynis šulus.
Ji prirengė vaišes,
supilstė vyną, padengė net stalą.
Ji išsiuntė savo tarnaites paskelbti
miesto aukštumose:
“Teateina čionai neišmanėliai!”
Neturintiems sveikos nuovokos ji
sako:
“Ateikite, valgykite mano duonos,
gerkite vyną, kurio pripilsčiau.
Atsisakykite nesubrendimo,
kad gyventumėte
ir eitumėte suvokimo keliu.
Kas pašaipūną sudraudžia,
būna
išplūstamas,
kas nedorą žmogų išbara, nukenčia.
Nebark pašaipūno,
nes
jis tavęs nekęs;
pabark išmintingą žmogų,
ir jis
tave mylės.
Šviesk išmintingą žmogų,
kad
taptų išmintingesnis,
mokyk teisųjį, kad daugiau
išmoktų.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
išminties pradžia
ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.
Taip, per mane tavo dienos bus
padaugintos
ir metų metai prie tavo
gyvenimo pridėti.
Ar esi išmintingas?
Esi
išmintingas savo naudai.
Ar esi pašaipūnas?
Naštą
tik tu neši”.
Kvailoji moteris yra nepastovi,
ji nemokša ir nieko neišmano.
Sėdi savo namų tarpduryje
ar ant krėslo miesto aukštumose,
šaukdama praeivius,
einančius tiesiai savo keliu:
“Neišmanėliai, užsukite čionai!”
Neturintiems sveikos nuovokos ji
sako:
“Vogtas vanduo yra saldus,
o duona, valgoma vogčiomis, skani”.
Bet kvailasis nežino,
kad
ten nutįsę šešėliai, –
jos svečiai jau Šeolo gelmėse.
B. PIRMASIS SALIAMONO PATARLIŲ RINKINYS
Saliamono patarlės.
Išmintingas vaikas neša tėvui
džiaugsmą,
o paikas vaikas motinai
tik
skausmas.
Nedorai įgyti turtai neneša naudos,
o teisumas gelbsti nuo mirties.
VIEŠPATS neleis teisiajam badauti,
o nedorėliams neduos, ko trokšta.
Tingi ranka neša skurdą,
o darbščiųjų rankos turtą.
Vaikas, kuris vasarą pripildo
aruodus, yra protingas,
o vaikas, miegantis per pjūtį, neša
gėdą.
{VIEŠPATIES} palaiminimai yra
teisiojo galvai,
o nedorėlių burnoje slypi smurtas.
Teisiojo vardas bus laiminamas,
o nedorėlių vardas sutrūnys.
Išmintingos širdies žmogus
rūpestingai laikysis įstatymų,
o kvailai kalbantis įkliūva į bėdą.
Kas elgiasi dorai, tas saugiai gyvena,
o kas eina suktu keliu,
tam
blogai išeis.
Kas pro pirštus žiūri į kaltę,
padaro skausmo,
o žmogus, kuris atvirai išbara,
skleidžia ramybę.
Teisiojo burna yra gyvenimo
versmė,
o nedorėlių burnoje slypi smurtas.
Neapykanta sukelia vaidus,
o meilė uždengia visas kaltes.
Protingo žmogaus lūpose
glūdi
išmintis,
o bukapročio nugarai lieka tik lazda.
Išmintingieji brangina savo
žinojimą,
o kvailojo plepėjimas priartina
pavojų.
Turtingajam turtai yra jo tvirtovė,
o skurdžiui neturtas – jo pražūtis.
Teisiojo uždarbis veda į gyvenimą,
o nedorėlio pelnas – į nuodėmę.
Kas paiso pamokymo, eina
gyvenimo taku,
o kas atmeta įspėjimą, paklysta.
Melagio lūpos slepia neapykantą,
o kas apkalbas leidžia, yra kvailys.
Kur daug kalbama,
ten
kaltės netrūksta,
o protingo žmogaus kalba yra
santūri.
Teisiojo liežuvis yra rinktinis
sidabras;
nedorėlių širdis – nieko verta.
Teisiojo lūpos maitina daugelį,
o kvailieji miršta neturėdami
sveikos nuovokos.
VIEŠPATIES palaiminimas
praturtina,
triūsas negali jo padidinti.
Kaip kvailajam daryti pikta –
pramoga kvailajam,
taip išmintis – supratingam žmogui.
Ko nedorėlis bijo, tas jį užklumpa,
o ko teisieji ilgisi, tai bus jiems
suteikta.
Audrai praėjus, nedorėlio nebelieka,
o teisusis tveria amžinai.
Kaip actas dantims ir dūmai akims,
taip tingus žmogus siunčiantiems
jį su
užduotim.
Pagarbi Dievo baimė prailgina
gyvenimą,
bet nedorėlių metai bus sutrumpinti.
Teisiųjų viltis neša jiems
džiaugsmą,
o nedorėlių lūkesčiai niekais
nueina.
Dorajam VIEŠPATIES kelias
yra tvirtovė,
o piktadariams – pražūtis,
Teisusis niekad nesvyruos,
o nedorėliai neišliks krašte.
Iš teisiojo burnos plaukia išmintis,
o klastingas liežuvis bus išpjautas.
Teisiojo lūpos žino, kas gera,
nedorėlių burna – kas apgaulinga.
Neteisingos svarstyklės yra pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI,
o sąžiningas svarstis jam
malonumas.
Puikybę lydi gėda,
o išmintis eina su kukliaisiais.
Dorųjų sąžiningumas juos veda,
o klastinguosius suktumas pražudo.
Atpildo dieną turtai
nepadės,
o teisumas gelbės nuo mirties.
Doro žmogaus teisumas išlygina jo
kelią,
o nedorėlis pargriūva per savo
nedorumą.
Sąžiningųjų teisumas juos gelbsti,
o klastinguosius jų kėslai pagauna.
Nedoro žmogaus viltys su mirtim
pražūva;
į turtus sudėta viltis niekais nueina.
Teisus žmogus ištraukiamas iš vargo,
o nedorėlis užima jo vietą.
Savo burna bedievis žmogus
kaimynui prapultis,
o teisieji išgelbstimi sumanumu.
Dėl teisiųjų sėkmės džiūgauja
miestas,
o nedorėliams žuvus, šaukiama iš
džiaugsmo.
Dorųjų laiminimu miestas
yra
statomas,
o nedorėlių burna – griaunamas.
Kas niekina savo kaimyną,
tam
trūksta širdies,
o protingas žmogus tyli.
Liežuvautojas vaikštinėja,
išplepėdamas paslaptis,
o ištikimas asmuo paslaptį laiko.
Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva;
saugumą laiduoja patarėjų
gausumas.
Svetimam žiruoti neša žalą,
o kas atsisako tai daryti,
neturės rūpesčių.
Maloninga moteris – pelno
pagarbą,
{o tą, kuri nekenčia dorybės,
apgaubia gėda.
Drovus žmogus tampa
skurdžiumi},
o aršieji įsigyja turtų.
Žmogaus gerumas daro jam
pačiam gera,
o negailestingas žmogus
daro
sau žalą.
Nedoras žmogus užsidirba
apgaulingą užmokestį,
o sėjantys teisumą gauna
tikrąjį atlygį.
Teisumas yra gyvenimo ramstis,
o pikto ieškojimas veda į mirtį.
VIEŠPATS bjaurisi suktos širdies
žmogumi,
o tie, kurių elgesys be priekaišto,
jam
patinka.
Būk tikras – nedoras žmogus
neliks nenubaustas,
o teisiųjų palikuonys išsigelbės.
Kaip auksinis žiedas, įvertas
kiaulei į snukį,
tokia yra graži moteris, neturinti
sveikos nuovokos.
Ko teisūs žmonės trokšta,
gali
būti tik gera;
ko nedorėliai viliasi, sukelia pyktį.
Vieni dalija dosniai, tačiau turtėja.
o kiti šykštauja daryti, kas teisu,
ir
skursta.
Dosnus žmogus praturtinamas,
o kas pagirdo kitus, bus pats
pagirdytas.
Kas kaupia grūdų atsargas,
tą žmonės keiks,
o palaiminimas galvai to,
kuris
juos dalija.
Kas stengiasi daryti gera,
užsitarnaus malonės,
o kas ieško pikta, ištiks jį pikta.
Žmogus, kuris pasitiki savo turtais,
nuvys,
o teisieji vešės kaip žali lapai.
Kas kamuoja savo šeimą tas
paveldi vėją;
kvailys yra išmintingųjų vergas.
Teisus elgesys yra gyvenimo medis,
o smurtas atima gyvenimą.
Jeigu teisus žmogus žemėje gauna
savo atpildą,
juo labiau gaus jį nedorėlis ir
nusidėjėlis!
Kas mielai priima pamokymą, tas mėgsta žinojimą,
bet kas niekina pamokymą, tas yra tamsuolis.
Geras žmogus užsitarnauja
VIEŠPATIES malonę,
o klastūnas – jo
pasmerkimą.
Nedorumas žmogaus nesaugo,
o teisiųjų šaknys nebus išrautos.
Sumani žmona yra savo vyro
vainikas,
o apsileidusi žmona –
kaip kaulų
puvinys.
Teisiųjų užmojai yra teisingi;
nedorėlių užmačios yra klastingos.
Nedorėlių žodžiai yra kruvinos
pasalos,
o dorųjų kalba juos išgelbsti.
Parblokšk nedorėlius, –
nieko
iš jų nelieka,
o teisių žmonių namai tvirtai stovi.
Už protingumą žmogus laimi
pagyrimą,
o sukto proto žmogus tik paniekos
susilaukia.
Geriau būti paprastu žmogumi,
turinčiu darbą,
negu išdidžiai laikytis ir
neturėt ką valgyti.
Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais,
o nedorų žmonių širdis yra žiauri.
Kas dirba savo žemę, turės
duonos iki soties,
o kas vaikosi vėjų,
neturi sveikos nuovokos.
Nedorų žmonių tvirtovė bus
nugriauta,
o teisiųjų šaknis yra išliekanti.
Blogas žmogus patenka į
pinkles per savo liežuvį,
o teisus žmogus išsivaduoja iš vargo.
Žmogus sotinasi gėrybėmis iš savo
lūpų vaisiaus,
ir rankų darbas yra atlyginamas.
Kvailo žmogaus kelias jam
pačiam atrodo teisingas,
o išmintingas žmogus klauso
patarimo.
Kvailas žmogus tuojau parodo pyktį,
o gudrus užgaulę nutyli.
Kas kalba tiesą, sąžiningai liudija,
o melagingas liudytojas kalba
apgaulingai.
Neapgalvoti žodžiai yra kaip
kalavijo smūgiai,
o išmintingųjų liežuvis gydo.
Teisingos lūpos išlieka amžinai,
o melagingas liežuvis tik akimirką.
Apgaulė yra širdyse tų, kurie
rengia pikta,
o duodantiems taikingą
patarimą – džiaugsmas.
Teisaus žmogaus neištinka
jokia
žala,
o nedorėliai yra nelaimių priblokšti.
Melagingos lūpos yra
pasibjaurėjimas VIEŠPAČIUI,
o kas ištikimai elgiasi, jam patinka.
Gudrus žmogus slepia savo
išmanymą,
o kvailojo širdis skelbia savo
kvailumą.
Darbščioji ranka valdo,
o tingiąją reikia versti dirbti.
Nerimas apsunkina žmogaus širdį,
o geras žodis ją pralinksmina.
Teisusis duoda gerą patarimą savo
artimui,
o nedorėlių kelias klaidina.
Tingus žmogus niekad nekepa
sumedžiotos mėsos,
o darbštus žmogus turi brangių turtų.
Ant teisumo tako yra gyvenimas;
žengiant jo taku nėra mirties.
Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą,
o pašaipūnas nesiklauso,
kai
yra baramas.
Iš savo žodžių vaisių žmogus valgo
gerą valgį,
o apgaulingas žmogus alksta
darydamas niekšybes.
Kas saugo savo liežuvį,
apsaugo savo gyvastį,
o plepus žmogus prieina liepto galą.
Dykaduonis alksta ir nieko neturi,
o darbštus žmogus vaišinsis prie
turtingo stalo.
Teisus žmogus nekenčia melo,
o nedoras melu ir gyvena.
Teisumas saugo žmogų, kuris
eina doru keliu,
o nuodėmė pražudo nedorėlį.
Vieni dedasi turtingais,
bet
nieko neturi,
kiti dedasi vargšais, bet turi
didelius turtus.
Turtingas žmogus turi turtų
savo gyvasčiai išpirkti,
o vargšas niekad negirdi grasinimo.
Teisiųjų šviesa džiūgauja,
o nedorėlių lempa gęsta.
Kvailas žmogus įžūlumu sėja
vaidus,
o išmintis tenka priimantiems
patarimą.
Iš karto įsigyti turtai sunyks,
o kas po truputį kaupia, juos didina.
Atidėta viltis susargdina širdį,
o įgyvendintas troškimas
yra
gyvybės medis.
Kas paniekina žodį,
užsitraukia
pražūtį,
o kas gerbia įsakymą, bus
jam atlyginta.
Išminčiaus mokymas yra gyvenimo
šaltinis,
leidžiantis išvengti mirtinų pinklių.
Sveika nuovoka laimi palankumą,
o sukčių kelias veda į pražūtį.
Gudrus žmogus visur elgiasi
protingai,
o kvailas parodo savo kvailumą.
Nedoras pasiuntinys padaro vargo,
o patikimas atstovas atneša ramybę.
Neturtas ir gėda tam, kuris
nepaiso pamokymo,
o kas klauso įspėjimo, yra
gerbiamas.
Įgyvendintas troškimas –
malonus širdžiai,
o gręžtis nuo pikta –
pasibjaurėjimas kvailiems.
Bendrauk su išmintingu,
ir
tapsi išmintingas,
o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.
Nusidėjėliams iš paskos seka
nelaimė,
o teisiuosius pasiveja gerovė.
Geras žmogus palieka paveldą savo
vaikaičiams,
o nusidėjėlio turtas paskiriamas
teisiajam.
Bylinėjimasis suryja įdirbtą
vargšo lauką
ir neteisybė nušluoja jo buveinę.
Kas gailisi rykštės, nekenčia
savo vaiko,
o kas jį myli, rykšte pataiso.
Teisusis valgo sočiai iki valios,
nedorėlių pilvas tuščias.
Išmintinga moteris statosi namus,
o kvailoji savuosius nugriauna savo
rankomis.
Kas dorai elgiasi, garbina VIEŠPATĮ,
o kas eina suktais keliais, jį niekina.
Kvailojo burnoje yra lazda jo
nugarai,
o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo.
Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios;
gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis.
Sąžiningas liudytojas nemeluoja,
o melagingas melais alsuoja.
Pašaipūnas mėgina būti sumanus,
bet negali,
o žmogus, kuris turi nuovoką,
žinojimą lengvai įgyja.
Laikykis atokiai nuo kvailo
žmogaus,
nes ten neišmoksi išmintingai
kalbėti.
Gudraus žmogaus išmintis
padeda jam protingai elgtis,
o bukapročio kvailumas jį
suklaidina.
Kvailiai tyčiojasi iš aukos už
nuodėmę,
o dori žmonės patiria Dievo
malonę.
Vien širdis pažįsta savo kartumą,
ir joks pašalietis jos džiaugsmu
negali dalytis.
Nedorėlių namai sunaikinami,
o teisiųjų palapinė klesti.
Žmogui jo kelias gali atrodyti
teisingas,
bet galų gale jis nuveda į mirtį.
Net kai žmogus juokiasi, jam širdį
gali skaudėti,
o džiaugsmas gali baigtis širdgėla.
Suktos širdies žmogus gauna, ką
elgesiu užsitarnauja,
o dosnus žmogus pjauna savo gerus
darbus.
Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi,
o gudrus žmogus apsvarsto savo
žingsnius.
Išmintingas žmogus yra atsargus
ir
vengia pikta,
o kvailas negali susilaikyti
ir yra
neatsargus.
Kas yra ūmus, kvailai pasielgia,
o sukčius yra nekenčiamas.
Neišmanėlių papuošalas yra
kvailumas,
o gudrieji apsivainikuoja žinojimu.
Blogi žmonės turi nusilenkti
geriesiems,
o nedorėliai – prie teisiųjų vartų.
Beturčio nemėgsta net jo artimieji,
o turtuolis turi daug bičiulių.
Kas niekina savo artimą, nusideda,
o gera darantis vargšui
yra
laiminamas.
Argi neklysta darantys pikta?
Gerumo ir ištikimybės įgyja
darantys gera.
Kiekvienas triūsas duoda naudos,
o vien plepėjimas veda į skurdą.
Išmintingųjų vainikas –
jų
sumanumas,
o kvailųjų girlianda – kvailumas.
Teisingas liudytojas išgelbsti
gyvastį,
o kas liudija melus, skleidžia
apgaulę.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė
yra
tvirtovė,
žmogaus vaikams ji bus prieglauda.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
gyvenimo šaltinis,
kad žmogus galėtų išvengti
mirtinų pinklių.
Karaliaus didybė – gausi tauta;
be tautos valdovas yra niekas.
Kas lėtai supyksta, turi daug
supratimo,
o kas yra ūmaus būdo, išaukština
kvailumą.
Ramus protas duoda kūnui gyvastį,
o pavydas pūdo kaulus.
Kas skriaudžia vargšą, įžeidžia
jo
Kūrėją,
o kas pasigaili beturčio,
teikia
jam garbę.
Nedoras žmogus pražūva per savo
nedorumą,
o teisusis yra saugus dėl savo
dorumo.
Išmintis ilsisi protingo
žmogaus širdyje,
bet kvailieji jos nepažįsta.
Teisumas išaukština tautą,
o nuodėmė ją žemina.
Sumaniam tarnui suteikiama
karaliaus malonė,
niekam tikęs jo pyktį užsitraukia.
Švelnus atsakymas nuramina pyktį,
o šiurkštus žodis sukelia įniršį.
Išmintingųjų liežuvis dalija
žinojimą,
o kvailųjų burna išlieja kvailumą.
Dievo akys yra visur,
jos stebi blogus ir gerus žmones.
Švelnus liežuvis yra gyvybės medis,
o suktas – versmė beprotybės.
Kvailasis niekina tėvo pamokymą,
o kreipiąs dėmesį į pataisą
yra
protingas.
Gero žmogaus namai pilni išteklių,
o nedoro žmogaus uždarbis
kupinas rūpesčių.
Teisiųjų lūpos sėja žinojimą,
o kvailųjų širdis – netiesą.
Nedorėlių auka VIEŠPATS bjaurisi,
o teisiųjų malda džiaugiasi.
Nedoro žmogaus elgesiu
VIEŠPATS bjaurisi,
o žmogų, kuris laikosi teisumo
reikalavimų, myli.
Sunki bausmė laukia žmogaus, kuris
atmeta kelią,
o kas paniekina pataisą, miršta.
Šeolas ir Prapulties vieta atviri
VIEŠPAČIUI,
juo labiau – žmonių širdys!
Pašaipūnas nemėgsta būti
pataisomas;
užtat į išmintinguosius nesikreips.
Laiminga širdis pralinksmina veidą,
o kenčianti – dvasią palaužia.
Protingo žmogaus širdis ieško
žinojimo,
o kvailųjų burna maitinasi
kvailumu.
Visos vargšo dienos yra sunkios,
o linksmaširdžiui gyvenimas – visad
šventė.
Geriau mažai turėti su pagarbia
VIEŠPATIES baime,
negu būti turtingam ir gyventi be
ramybės.
Geriau daržovių pietūs su meile,
negu riebi jautiena su neapykanta.
Karšto būdo žmogus vaidus sukelia,
o kantrusis ginčus nuramina.
Tinginio kelias apaugęs
erškėčiais,
o darbštuolio takas – lygus
vieškelis.
Išmintingas vaikas padaro tėvą
laimingą,
o kvailas žemina savąją motiną.
Kvailai elgtis smagu
tuščiagalviam žmogui,
o protingasis eina tiesiu keliu.
Užmojai be pasitarimo
niekais nueina,
o pasitarus su daugeliu,
jie
būna sėkmingi.
Žmogui malonu duoti deramą
atsakymą;
o kaip smagu girdėti tinkamą žodį!
Protingą žmogų gyvenimo takas veda
aukštyn,
kad išvengtų Šeolo gelmių.
VIEŠPATS nugriauna išpuikėlių
namus,
o našlės nuosavybės ribas išlaiko.
Nedoro žmogaus mintimis
VIEŠPATS bjaurisi,
o padoriųjų žodžiai jam patinka.
Kas iš gobšumo ieško neteisėtos
naudos, kenkia savo šeimai,
o kas nepriima kyšių, ilgai gyvens.
Teisus žmogus apmąsto, kaip
atsakyti,
o nedorėlių burna išpila pikta.
VIEŠPATS yra toli nuo nedorėlių,
o maldas teisiųjų išklauso.
Linksmas žvilgsnis pradžiugina
širdį,
o gera žinia duoda stiprumo
kaulams.
Žmogus, kurio ausis klauso
sveiko pamokymo,
bus namie tarp išmintingųjų.
Kas nepaiso įspėjimo, savęs
nekenčia,
o kas klauso sveiko pamokymo, įgyja
supratimo.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
išminties lavybos;
pirma – nusižeminimas,
paskui – garbė.
Žmogus savo širdyje gali daug užsimoti,
bet ką liežuvis ištaria,
tai
yra iš VIEŠPATIES.
Visi žmogaus keliai gali būti jo
akyse
tyri,
o VIEŠPATS pasveria širdį.
Pavesk savo darbą VIEŠPAČIUI,
ir tavo užmojai bus sėkmingi.
VIEŠPATS padarė visa su tikslu,
net nedorėlį nelaimės dienai.
VIEŠPATS bjaurisi kiekviena
širdies puikybe;
žinok, tai nebus dovanota.
Gerumu ir ištikimybe
atsilyginama už kaltę,
o pagarbia VIEŠPATIES baime
išvengiama pikta.
Kai VIEŠPATS yra patenkintas
žmogaus elgesiu,
jis sutaiko su juo net jo priešus.
Geriau turėti mažai,
įsigyta sąžiningai,
negu dideles neteisėtas pajamas.
Žmogus širdyje sumano, ką jis
darys,
bet jo žingsnius valdo VIEŠPATS.
Nenuginčijama tiesa karaliaus
lūpose;
jo burna nenusideda, kai
nusprendžia.
Tikros svarstyklės ir svarstyklių
lėkštės yra VIEŠPATIES,
visi svarsčiai maišelyje jam priklauso.
Karaliai bjaurisi nusikaltimais,
nes sostas tvirtėja teisumu.
Sąžiningos lūpos yra
malonios
karaliui, –
žmogų, kuris sako tiesą, jis myli.
Karaliaus pyktis yra tarsi mirties
pasiuntinys,
o išmintingas žmogus gali jį
numalšinti.
Karaliaus šypsulys reiškia gyvenimą;
jo malonė yra kaip lietaus debesis
pavasarį.
Nepalyginamai geriau yra įsigyti
išminties, negu aukso!
Verčiau rinktis įsigyti įžvalgos,
negu
gauti sidabro.
Dorų žmonių kelias vengia pikta;
kas atsargiai žengia savo keliu,
išsaugo gyvastį.
Puikybė apima prieš žūtį,
įžūlumas veda į nesėkmę.
Geriau būti kukliam tarp vargšų,
negu dalytis grobiu su išdidžiais.
Kas supranta dalyką, kurio mokosi,
puikiai gyvens,
o kas pasitiki VIEŠPAČIU,
bus
laimingas.
Kas yra išmintingos širdies,
laikomas protingu žmogumi,
o patraukli kalba yra papildomas
laimėjimas.
Išmintis ją turinčiam yra
gyvenimo šaltinis,
o kvailieji išmoksta gyventi tik
kvailumu.
Išmintingo žmogaus širdis teikia
jo
kalbai lakumą
ir stiprina jo žodžių patrauklumą.
Taiklūs žodžiai yra kaip medaus
korys,
saldumas gomuriui ir sveikata
kūnui.
Kartais kelias gali atrodyti
žmogui tiesus,
bet galų gale jis nuveda į mirtį.
Triūsiančio noras už jį triūsia,
nes jo alkis jį verčia.
Niekšas ieško, kaip padaryti
žalos kitiems,
o jo kalba yra kaip svilinanti ugnis.
Piktas žmogus sukelia vaidus,
o liežuvautojas išskiria
artimus draugus.
Piktos valios žmogus suvilioja savo
kaimyną
ir nuveda jį negeru keliu.
Kas primerkia akį, tikriausiai
slapta rezga niekšybę;
kas sučiaupia lūpas, yra sumanęs
pikta.
Žili plaukai yra garbės vainikas,
laimėtas doru gyvenimu.
Geriau būti kantriu žmogumi, negu
galiūnu;
apvaldyti save yra geriau,
negu
užkariauti miestą.
Burtai metami į skraitą,
bet nuosprendis priklauso nuo
VIEŠPATIES.
Geriau sausa pluta su ramybe, negu namai, kupini vaišių su
vaidais.
Sumanus tarnas valdys nemokšą sūnų
ir dalysis paveldu kaip vienas jo
brolių.
Tiglis – sidabrui, krosnis – auksui,
o širdį išbando VIEŠPATS.
Nedorėlis klauso nedorų lūpų,
o melagis pikto liežuvio.
Kas tyčiojasi iš vargšo, įžeidžia jo
Kūrėją;
kas juokiasi iš nelaimės,
neišvengs bausmės.
Vaikaičiai yra senųjų vainikas,
o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai.
Kilnūs žodžiai netinka kvailajam,
dar mažiau – melas kilmingajam!
Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai:
kur tik jis pasisuka, jam sekasi.
Kas atleidžia nuoskaudą,
puoselėja draugystę,
o kas vis primena ginčą,
atstumia draugą.
Protingą žmogų papeikimo
žodis
labiau paveikia,
negu šimtas smūgių kvailį.
Vien maištauti yra linkęs
piktas žmogus;
jam bus atsiųstas negailestingas
pasiuntinys.
Geriau susidurti su jauniklių
netekusia meška,
negu susitikti su kvailiu dėl
nesąmonių.
Kas už gera piktu atsilygina,
nelaimės iš savo namų niekad
neišvarys.
Kivirčo pradžia yra kaip užtvankos
atidarymas;
užtat ginčą užgniaužk dar jam
neprasidėjus.
Kas pateisina nedorėlį ir kas
pasmerkia teisųjį,
jais abiem lygiai bjaurisi VIEŠPATS.
Kokia nauda iš pinigų kvailo
žmogaus rankoje
išminčiai pirkti, jei jis proto neturi?
Bičiulis visados yra bičiulis,
o brolis – gimęs vargu dalytis.
Neprotingai elgiasi,
kas
rankas sumuša laiduoti,
kas tampa užstatu savo kaimynui.
Žmogus, mėgstantis nusikaltimą,
kelia
kivirčus;
kas deda namuose aukštą slenkstį,
užsitraukia nelaimę.
Suktos širdies žmogui nesiseka,
o kuris melagingai kalba,
įpuola į bėdą.
Kas pagimdo kvailį, turi vargo;
avigalvio tėvui nėra džiaugsmo.
Linksma širdis yra geras vaistas,
o niūri dvasia džiovina kaulus.
Nedoras žmogus traukia kyšį iš
skraito,
kad iškreiptų teisingumo taką.
Protingas žmogus žiūri į išmintį,
o kvailio akys žvalgosi po žemės
pakraščius.
Kvailas vaikas yra apmaudas savo
tėvui,
ir širdgėla moteriai, kuri jį
pagimdė.
Uždėti baudą nekaltam žmogui tikrai
neteisinga
ar nuplakti kilmingą žmogų už jo
dorumą.
Kas yra taupios kalbos,
tas
tikrai išmintingas,
o sveiko proto žmogus yra
santūrus.
Net kvailys yra laikomas
išmintingu, jei tyli;
protingu, jeigu laiku užsičiaupia.
Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais,
niekina kiekvieną sveikos
nuovokos žmogų.
Kvailas žmogus netrokšta suprasti,
o tetrokšta pareikšti savo nuomonę.
Atėjus nedorumui,
ateina ir panieka,
o su negarbe ateina ir nemalonė.
Žodžiai iš žmogaus burnos yra gilus
vanduo,
o išminties šaltinis – tekanti srovė.
Negera būti šališkam nedoro
žmogaus atžvilgiu
ir teisme nuskriausti nekaltą
žmogų.
Kvailio žodžiai veda į ginčą,
o jo kalba rykštės prašosi.
Kvailio burna yra jo pražūtis,
o jo lūpos spąstai jo gyvasčiai.
Liežuvautojo žodžiai yra tarsi
skanėstai, –
jie giliai nueina.
Žmogus, suglebęs savo darbe,
yra tikras brolis kenkėjo.
VIEŠPATIES vardas yra tvirtas bokštas;
teisusis gali bėgti į jį ir būti
jame
saugus.
Turtuolio lobis yra jo įtvirtintas
miestas;
jis tėra tarsi aukšta siena jo
vaizduotėje.
Žmogaus širdis puikuojasi
prieš
žūtį,
o prieš garbę eina nusižeminimas.
Duoti atsakymą žmogui jo
neišklausius
yra ir kvaila, ir užgaulu.
Gaji dvasia palaiko žmogų ligos
patale,
o kai dvasia suserga,
kas
gali ją pagydyti?
Protinga širdis įgyja žinojimo,
o išmintingųjų ausis jo budriai
ieško.
Žmogaus dovana atidaro duris
ir praskina jam kelią pas didžiūnus.
Tas atrodo teisus, kas pirmasis
kreipiasi į teismą,
kol ateina jo priešininkas ir
būna
apklaustas.
Burtų metimas išsprendžia bylas
ir nulemia ginčą tarp galingųjų.
Įžeistą brolį yra sunkiau laimėti,
negu stiprų miestą,
ir jo priešiškumas – kaip tvirtovės
užkardas.
Žmogaus pilvas pasotinamas jo
burnos vaisiais;
jis turi būti patenkintas savo lūpų
derliumi.
Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio
galioje,
ir kas su juo sutaria,
valgys jo
vaisius.
Žmogus, kuris randa gerą žmoną,
randa laimę,
ir gauna iš VIEŠPATIES malonę.
Vargdienis turi kalbėti kaip
maldautojas,
o turtuolis atsako šiurkščiai.
Žmogus turi bičiulių laikui
praleisti,
o tikras draugas yra jam už brolį
artimesnis.
Geriau vargšas, kuris dorai gyvena,
negu kvailas, kuris suktai kalba.
Be žinojimo net uolumas nėra geras
dalykas,
nes žmogus, kuris skuba, suklumpa.
Paties žmogaus kvailumas veda į
pražūtį,
tačiau jo širdis niršta ant
VIEŠPATIES.
Turtai sutelkia daug bičiulių,
o beturtis lieka be draugo.
Melagingas liudytojas neliks
nepasmerktas,
o kas sumeluoja, neišsigelbės.
Daugelis pataikauja kilmingam
žmogui,
o duodančiam dovaną kiekvienas yra
draugas.
Visi vargšo artimieji jį niekina,
o dar labiau jo vengia draugai.
Kai jų šaukiasi, jų nėra.
Kas įgyja išminties,
tampa sau geriausiu draugu;
kas brangina supratimą, tam seksis.
Melagingas liudytojas neliks
nepasmerktas,
o kas liudija melagingai, pražus.
Nedera, kad kvailys gyventų
prabangiai,
o dar labiau, kad vergas valdytų
didžiūnus.
Sumanus žmogus yra lėtas pykti,
atleisti įžeidimą jam garbė.
Karaliaus pyktis yra kaip liūto
riaumojimas, o jo malonė tarsi rasa ant žolės.
Kvailas vaikas yra neviltis tėvui,
o niurnanti žmona – nuolat
lašantis vanduo.
Namai ir turtas yra iš tėvų paveldas,
o sumani žmona ateina iš
VIEŠPATIES.
Tingumas panardina žmogų
giliai
į miegą;
apsileidėlis turi kentėti alkį.
Kas gerbia savo gyvastį, laikosi
įsakymo;
nesirūpinti savo elgesiu yra
mirtina klaida.
Kas yra dosnus vargšui,
skolina VIEŠPAČIUI, –
VIEŠPATS atmokės jam už jo gerą
darbą.
Savo vaiką griežtai pamokyk, nes
tai neša viltį,
bet netrokšk jo mirties.
Smurtingo būdo žmogus
užsitraukia bausmę;
jeigu bandytum jį gelbėti,
dalyką pablogintum.
Klausyk patarimo ir priimk
pamokymą,
kad ilgainiui taptum išmintingas.
Žmogaus širdis pilna visokių norų,
bet išsipildys tik
VIEŠPATIES užmojis.
Žmogiška trokšti naudos,
bet geriau būti vargšu,
negu
melagiu.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė veda į
gyvenimą,
žmogus valgo ir ilsisi,
nebijodamas pikta.
Tinginys kiša ranką į dubenį;
bet jos net prie savo burnos
jis nepakels.
Apmuši pašaipūną, neišmanėlis gaus
pamoką;
pamokysi protingą žmogų,
jis
įgis žinojimo.
Kas blogai elgiasi su savo tėvu
ar
išvaro motiną,
yra gėdingas vaikas ir negarbė.
Mano vaike, jeigu nebeklausysi
pamokymo,
greitai nuklysi ir nuo to,
ką
jau esi išmokęs.
Niekšiškas liudytojas tyčiojasi
iš
teisingumo,
o nedorėlių burna ryja nedorybę.
Lazda yra parengta pašaipūnams
ir rykštės kvailių nugarai.
Vynas yra užgaulus, svaigusis gėrimas mušeika,
kas girtas nuo jų svirduliuoja,
nėra
išmintingas.
Karaliaus sukeltas klaikas yra kaip
liūto riaumojimas;
kas jį supykdo, savo gyvastį stato
į pavojų.
Garbinga žmogui vengti ginčų,
o kiekvienas kvailys leidžiasi į
kivirčus.
Sėjos metu tinginys nearia;
pjūčiai atėjus, jis ieško,
bet
nieko neranda.
Žmogaus širdies užmojai
yra
gilūs vandenys,
o protingas žmogus gali jų semtis.
Daugelis laiko save geros
valios
žmonėmis,
bet kas gali rasti žmogų,
kuriuo galėtum pasitikėti?
Teisus žmogus dorai elgiasi, –
laimingi jo vaikai,
gavę
tokį paveldą!
Kai karalius atsisėda į teismo sostą,
jis gali išsijoti visa pikta savo
akimis.
Kas gali sakyti: “Nuvaliau savo
širdį.
Esu švarus, be nuodėmės”?
Dvejopais svarsčiais ir dvejopais
saikais,
abejais bjaurisi VIEŠPATS.
Savo veiksmais net jaunuolis parodo,
ar jo elgesys sąžiningas ir doras.
Ir ausį girdinčią, ir akį reginčią –
Abi jas VIEŠPATS padarė.
Nepamėk miego, kad netaptum
skurdžiumi;
laikyk plačiai atvertas akis,
ir
turėsi ko valgyti.
“Niekam verta, niekam verta”, –
sako
pirkdamas,
o nueidamas didžiuojasi.
Yra aukso ir brangakmenių gausybė,
bet išmintingos lūpos –
brangiausias papuošalas.
Paimk drabužį žmogaus, žiravusio
už atėjūną;
pasilaikyk užstatą, duotą kaip laidą
už svetimšalius!
Duona, gauta per apgaulę, yra saldi,
bet vėliau burna taps pilna žvyro.
Užmojai subręsta pasitarimais,.
kariauk protingai apsvarstydamas.
Kas nuolat išduoda paslaptis, yra
liežuvautojas;
užtat nebendrauk su tuščiu plepiu.
Kas keikia savo tėvą ir motiną,
jo lempa užges visiškoje tamsoje.
Nuosavybė, greitai įsigyta pradžioje,
galų gale nebus palaiminta.
Nesakyk: “Aš atlyginsiu už pikta!”
Pasitikėk VIEŠPAČIU, ir
jis tau
padės.
Skirtingais svarsčiais VIEŠPATS
bjaurisi,
nesąžiningos svarstyklės yra
negeros.
VIEŠPATS lemia žmogaus žingsnius;
kaip tad gali žmogus suvokti savo
kelią?
Spąstai žmogui neapgalvotai sakyti:
“Pašventinta!”
ir paskui imti gailėtis padarius
tokį
įžadą.
Išmintingas karalius išsijoja
nedorėlius
ir kulia juos kuliamuoju ratu.
Žmogaus gyvybės alsavimas yra
VIEŠPATIES lempa,
apreiškianti visas jo būties gelmes.
Gerumas ir ištikimybė apsaugo
karalių,
o jo sostas yra teisumo palaikomas.
Jaunuoliais didžiuojamasi už jų
jėgas,
o senieji gerbiami už jų žilą galvą.
Mėlynės ir žaizdos yra užmokestis
už pikta,
smūgiai, siekiantys žmogaus gelmes.
Karaliaus širdis yra vandens srovė VIEŠPATIES rankoje;
jis nukreipia ją, kur tik nori.
Ką žmogus daro, yra teisinga jo
paties akyse,
o VIEŠPATS pasveria širdį.
Vykdomas teisumas ir teisingumas
VIEŠPAČIUI labiau patinka
negu
auka.
Išpuikusios akys ir išdidi širdis –
nedorėlių lempa – yra nuodėmė.
Darbščiojo užmojai tikrai rodo
perteklių,
bet kas per daug skuba –
turi
nuostolį.
Turtai, įsigyti apgaulingu liežuviu,
yra praeinantis rūkas ir mirties
spąstai.
Nedorėlių plėšikavimas juos pražudo,
nes jie atsisako daryti tai,
kas
teisinga.
Nusikaltėlio kelias yra kreivas,
o nekaltojo elgesys doras.
Geriau gyventi kampe ant stogo,
negu erdviuose namuose su
priekabinga žmona.
Nedoro žmogaus širdis trokšta
daryti pikta,
kaimynas jo akyse malonės
neranda.
Kai pašaipūnas nubaudžiamas,
neišmanėlis pasimoko;
kai protingas žmogus pamokomas,
jis įgyja įžvalgos.
{Dievas} – Teisusis – stebi
nedorėlio namus, –
nubloškia nedorėlius į pražūtį.
Kas užsikemša ausis vargšo
šauksmui,
tas pats šauksis ir nebus išgirstas.
Slapta dovana sušvelnina pyktį,
o vogčiomis duotas kyšis –
stiprų įniršį.
Daryti, kas teisinga, teisiam
žmogui džiaugsmas,
o nedorėliams – pražūtis.
Žmogus, nuklydęs nuo sveikos
nuovokos kelio,
ilsėsis šešėlių sueigoje.
Kas mėgsta malonumus,
kentės skurdą;
kas mėgsta vyną ir kvepalus,
nepralobs.
Nedoras žmogus tampa išpirka už
teisųjį,
o apgavikas už dorąjį.
Geriau gyventi dykumos šalyje,
negu su irzlia ir priekabinga
žmona.
Išmintingas žmogus palieka
brangaus lobio ir aliejaus,
bet kvailys netrunka juos išeikvoti.
Kuris stengiasi daryti, kas teisu
ir
gera,
ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą.
Vienas išmintingas žmogus
užpuola galiūnų miestą
ir sugriauna tvirtovę,
kuria jie
pasitiki.
Kas užsičiaupia burną ir
prikanda liežuvį,
apsaugo save nuo daug bėdų.
Išdidus įžūlus žmogus,
vadinamas “Pašaipūnu”,
elgiasi su akiplėšiška puikybe.
Tinginio alkis jį nužudo,
nes jo rankos atsisako dirbti.
Per visą dieną nedorėlis geidžia,
o teisusis duoda nešykštėdamas.
Nedorėlių atnašaujama auka yra
pasibjaurėjimas;
dar labiau, kai atnašaujama
gėdingu tikslu.
Melagingas liudytojas bus
sutrikdytas,
bet kas tikrai žino, paliudys
sėkmingai.
Nedoras žmogus yra įžūlus,
o doras kreipia dėmesį į savo kelią.
Nėra nei išminties, nei supratimo,
nėra nei patarimo prieš VIEŠPATĮ.
Žirgas yra balnojamas mūšio dienai,
bet pergalė priklauso nuo
VIEŠPATIES.
Geriau turėti gerą vardą, negu didelius turtus,
ir malonė yra verčiau, negu
sidabras ar auksas.
Turtuolis ir vargšas turi bendrą
ryšį:
jų abiejų Kūrėjas yra VIEŠPATS.
Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir jo
vengia,
o neišmanėliai eina priekin ir
nukenčia.
Nusižeminimo ir pagarbios
VIEŠPATIES baimės atlygis
yra turtai, pagarba ir gyvenimas.
Erškėčiai ir spąstai auga ant sukto
žmogaus kelio;
atokiai nuo jo laikysis,
kas
vertina savo gyvastį.
Mokyk jaunuolį, kuriuo keliu
jis turėtų eiti,
jis nenukryps nuo jo, net kai
pasens.
Turtuolis valdo vargšus,
o kas skolinasi, tampa skolintojo
vergu.
Kas sėja pikta, pjaus nelaimę,
ir bausmė, kurią užsitrauks,
jį pribaigs.
Dosnus žmogus bus laiminamas,
nes jis dalijasi savo duona su
beturčiu.
Išvaryk pašaipūną, išeis nesantaika;
liausis kivirčai ir užgaulės.
VIEŠPATS myli tyros širdies žmogų;
patraukliai kalbantis žmogus
bičiuliu turės karalių.
VIEŠPATIES akys apsaugo tiesą,
bet paneigia apgaviko žodžius.
Tinginys: “Liūtas lauke!
Jeigu išeisiu į gatvę,
būsiu
sudraskytas!”
Palaidūnės burna yra gili duobė;
tas, ant kurio VIEŠPATS supyksta,
į ją įpuola.
Jei kvailumas įsikeroja
jaunuolio širdyje,
tik pamokymo rykštė jį išvarys.
Skriaudimas vargšų
norint praturtėti
ir davimas turtuoliui baigiasi neturtu.
C. IŠMINČIŲ POSAKIAI
Pratarmė
Išminčių žodžiai.
Palenk ausį ir klausykis mano
žodžių,
dėkis į širdį mano mokymą,
nes gera branginti juos širdyje
ir turėti juos nuolat ant savo lūpų.
Kad tu pasitikėtum VIEŠPAČIU,
aš paaiškinsiu juos šiandien tau –
taip, tau.
Argi neparašiau tau trisdešimties
įsakų
apie išmintingą patarimą ir
žinojimą,
kad pamokyčiau tave, kas
teisinga ir tikra,
ir tu galėtumei duoti tikrą
atsakymą tave siuntusiam?
Trisdešimt išminčių įsakų
Neskriausk vargšo,
nes
jis yra vargšas,
ir nestumdyk elgetos miesto
vartuose,
nes VIEŠPATS gina jų bylą
ir atima gyvastį tų,
kurie
juos skriaudžia.
Nesibičiuliauk su piktu žmogumi,
nebendrauk su karštakošiais,
kad kartais neišmoktumei jų elgesio
ir neįpultum į spąstus.
Nebūk žmogumi, neapgalvotai
sumušančiu rankomis,
vienu iš tų, kurie tampa užstatu
už
skolas.
Jeigu neturi kuo užmokėti,
bus paimta tavo lova.
Neperkelk ežią ženklinančio
senojo akmens,
kurį padėjo tavo protėviai.
Matai žmogų, turintį savo
darbo
įgūdžių?
Jis tarnaus karaliui;
paprastiems žmonėms jis netarnaus.
Kai atsisėdi pietauti su valdovu, rūpestingai stebėk,
kas yra prieš tave.
Jeigu labai nori valgyti,
dėk peilį sau prie gerklės!
Nebūk godus valdovo skanėstų,
nes tai apgaulingas maistas.
Nenuvargink savęs norėdamas
pralobti;
turėk sveikos nuovokos liautis.
Vos spėji užmesti akį į turtus, –
jų
nebėra!
Juk ūmai jie bus įgavę sparnus
ir tarsi erelis nuskridę į padanges.
Nevalgyk šykštuolio maisto,
netrokšk jo skanėstų.
Juk kaip plaukas gerklėje, taip ir jis!
“Valgyk ir gerk!” – jis tau sako,
nors jo širdis nėra su tavimi.
Suvalgytą kąsnį išvemsi
ir burną tuščiai aušinsi mandagiais
žodžiais.
Nekalbėk su bukapročiu,
nes jis iš tavo protingų žodžių
tik
pasityčios.
Neperkelk ežią ženklinančio
senojo akmens
ir nė nesikėsink į našlaičių laukus,
nes jų Atpirkėjas yra galingas, –
jis apgins jų bylą prieš tave.
Palenk savo širdį pamokymui,
o ausis išmintingiems posakiams.
Nedvejok bausti vaiko –
nes nuo plakimo rykšte jis nemirs.
Iš tikrųjų tu turi jį plakti rykšte,
kad išgelbėtum jo gyvastį nuo Šeolo.
Mano vaike, jeigu tavo širdis
yra išmintinga,
ir mano širdis džiaugsis.
Džiūgausiu visa širdimi,
kai tavo lūpos dorai kalbės.
Nepavydėk savo širdyje
nusidėjėliams,
verčiau būk uolus kasdien
pagarbia VIEŠPATIES baime.
Iš tikrųjų tada turėsi ateitį,
ir tavo viltys nenueis niekais.
Klausykis tad, mano vaike,
būk
išmintingas
ir vesk savo širdį tikru keliu.
Nesusidėk su tais,
kurie
godžiai geria vyną,
nė su tais, kurie persivalgo mėsos.
Juk girtuoklis ir rijūnas taps
skurdžiais,
o dykaduoniavimas aprengia
žmogų skarmalais.
Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei,
ir neniekink motinos, kai ji pasens.
Pirkis tiesos, neparduok jos;
pirkis išminties, pamokymo
ir supratimo.
Doro žmogaus tėvas yra
kupinas džiaugsmo;
laimingas bus tas, kuriam gimė
išmintingas sūnus.
Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina;
tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė.
Mano vaike, duok man savo širdį,
tesilaiko tavo akys mano kelių.
Juk kekšė yra gili duobė,
o svetimautoja – ankštas šulinys.
Be to, ji tyko iš pasalų savo grobio
ir daugina neištikimųjų skaičių.
Kas dūsauja: “Deja!”? Kas šaukia:
“Vargas man!”?
Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi?
Kas žaizdotas be priežasties?
Kieno miglotos akys?
Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno,
tų, kurie eina tuštinti maišytų
vynų.
Nežvilgčiok į tą raudoną vyną,
kai jis švyti taurėje!
Kaip švelniai žemyn jis teka!
Betgi galų gale jis kanda
kaip
gyvatė
ir gelia kaip angis.
Tavo akys matys keistus vaizdus
ir tavo širdis kalbės kvailus niekus.
Tu jausiesi kaip žmogus,
miegantis plačioje jūroje,
tarsi žmogus, užmigęs burių
stiebo viršūnėje.
“Buvau paveiktas, – sakysi, – bet
man
neskaudėjo;
buvau sumuštas, bet to nejaučiau!
Kai tik pabusiu, ir vėl vyno
prašysiu!”
Blogiems žmonėms nei pavydėk,
nei su jais bendrauti norėk,
nes jų širdis mąsto apie smurtą,
jų lūpos kalba apie žalą.
Namai yra statomi išmintimi,
sutvirtinami supratimu,
o žinojimu jų kambariai pripildomi
visokiausių brangių ir gražių
daiktų.
Būti išmintingam yra geriau, negu
būti stipriam;
žinojimas yra svarbesnis už jėgą.
Juk tik išmintingai vadovaujant
gali
kariauti,
o pergalė priklauso nuo daug
patarėjų.
Išminties posakiai yra per
gilūs
kvailiui;
prie miesto vartų jis neišsižioja.
Kas yra įnikęs nuolat daryti pikta,
bus pramintas sukčiumi.
Sukčiaus kėslas yra nuodėmė,
o pašaipūnu žmonės bjaurisi.
Jeigu, susidūręs su sunkumais,
netenki drąsos,
nes trūksta jėgų;
jeigu susilaikai gelbėti
pasmerktuosius mirti
ir apginti vedamus į žūtį;
jeigu sakai: “Žiūrėk, mes nieko
apie
tai nežinojome!” –
argi tas, kuris sveria širdis,
to
nepastebi?
Tas, kuris saugo tavo gyvastį, žinos
ir atlygins kiekvienam pagal
jo darbus.
Mano vaike, valgyk medaus,
nes jis geras,
ir medaus lašai iš korio saldūs
tavo
gomuriui.
Tokia, žinok, yra išmintis
tavo
gyvasčiai.
Jeigu ją įgysi, turėsi ateitį,
ir tavo troškimai nenueis niekais.
Nerenk pasalų kaip plėšikas
teisiojo buveinei,
nenuniokok pirkios,
kur
teisusis gyvena.
Juk nors teisusis septynis
kartus puola,
jis vėl atsikelia,
o nedorėlį užklumpa nelaimė.
Nesidžiauk, kai krinta tavo
priešas,
tenedžiūgauja tavo širdis,
kai
jis parpuola,
kad VIEŠPATS, tai matydamas,
nebūtų nepatenkintas tavimi
ir neatitrauktų savo pykčio nuo
tavo
priešo.
Nesikarščiuok dėl piktadarių,
nepavydėk nedorėliams,
nes nedoras žmogus neturi ateities;
nedorėlių lempa užgęsta.
Mano vaike, bijok VIEŠPATIES ir
gerbk karalių;
nesusidėk su tais, kurie prieš
juos maištauja,
nes nelaimė iš jų ateina ūmai,
ir kas gali žinoti, ar ta pražūtis
iš
vieno, ar iš kito?
D. KITI IŠMINČIŲ POSAKIAI
Ir šie yra išminčių posakiai:
rodyti šališkumą teisme negera.
Kas sako kaltam: “Tu esi nekaltas”, –
tą žmonės keiks, tautos juo bjaurėsis;
o kas pasmerkia kaltą, tą sups
pagarba,
ant jo nužengs palaiminimas ir
gerovė.
Kas sąžiningai atsako,
tas bučiuoja į lūpas.
Atlik savo darbus lauke,
parenk, kas reikalinga, dirvoje,
tada statykis namus.
Neliudyk prieš savo artimą
be
rimto reikalo
ir neapgauk jo savo lūpomis.
Nesakyk: “Jam darysiu, ką jis
man darė.
Atmokėsiu tam žmogui už jo
darbus!”
Praėjau pro tinginio lauką,
pro vynuogyną žmogaus, kuris
buvo kvailas.
Žiūriu, jo laukas apaugęs erškėčiais,
jo žemė pilna dilgėlių
ir akmeninė tvora išgriauta.
Stebėjau ir dėjaus į širdį;
žvalgiausi ir pasimokiau.
“Truputį pamiegoti,
truputį pasnausti,
truputį rankas sudėjus pailsėti” –
ir neturtas užpuls tave kaip plėšikas
bei skurdas – kaip ginkluotas
karys.
E. ANTRASIS SALIAMONO PATARLIŲ RINKINYS
Ir šios yra Saliamono patarlės.
Jas surinko Judo karaliaus
Hezekijo vyrai.
Paslėpti dalykus yra Dievo garbė,
o ištyrinėti dalykus yra karalių garbė.
Kaip dangaus aukštybės,
kaip
žemės gelmės,
taip karalių širdis yra neištiriama.
Pašalinęs nuodegas nuo sidabro,
sidabrakalys turi medžiagos indui.
Pašalinus nedorėlį nuo karaliaus,
jo sostas bus pagrįstas teisumu.
Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje
ir neužimk didžiūnų vietos.
Juk geriau, kad būtų tau sakoma:
“Slinkis aukščiau!” –
negu būti pažemintam
kilmingųjų akivaizdoje.
Ką tavo akys yra mačiusios,
neskubėk nešti į teismą, bet pagalvok,
ką vėliau darysi, kai tavo artimas
tave sugėdins.
Svarstyk savo atvejį su artimu,
bet kito žmogaus paslapties
neatskleisk,
kad jis, tai nugirdęs,
tavęs
nesugėdintų
ir tu neįgytum blogo vardo amžinai.
Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta,
yra kaip sidabru inkrustuoti
auksiniai obuoliai.
Kaip auksinis žiedas ar auksinė
puošmena
yra išminčiaus papeikimas
paklusniai ausiai.
Kaip sniego vėsumas pjūties
meto kaitroje
yra patikimas pasiuntinys jį
siuntusiam.
Jis pakelia šeimininko dvasią.
Kaip debesys ir vėjas, kurie
neatneša lietaus,
toks yra žmogus, kuris pažada
dovaną, bet jos neduoda.
Kantrumu teisėjas gali būti palenktas,
o lipšnus liežuvis gali perlaužt
kaulą.
Kai užtinki medaus, valgyki
tik tiek, kiek tau gana,
nes kitaip, juo persisotinus,
reikės jį išvemti.
Į savo kaimyno namus kojos
dažnai nekelk,
kad jam neįgristum ir neimtų tavęs
nekęsti.
Kaip vėzdas ar kalavijas,
ar
aštri strėlė
yra žmogus, melagingai liudijantis
prieš artimą.
Kaip klibąs dantis ar raiša koja
yra pasitikėjimas apgaviku
nelaimėje.
Kaip actas ant žaizdos
yra žmogus, dainuojantis dainas
kenčiančiai širdžiai.
Kaip kandis drabužį ar
kirmėlė medį,
taip skausmas graužia
žmogaus širdį.
Jei tavo priešas yra alkanas,
pavalgydink jį duona;
jei jis yra ištroškęs,
pagirdyk jį vandeniu;
nes taip krausi jam žarijų ant
galvos,
ir VIEŠPATS tau atlygins.
Šiaurys supučia lietų,
o apkalbantis liežuvis –
piktus žvilgsnius.
Geriau gyventi kampe ant stogo,
negu erdviuose namuose su
priekabinga žmona.
Kaip šaltas vanduo išdžiūvusiai
gerklei,
taip yra gera žinia iš tolimo krašto.
Doras žmogus, krūpčiojantis
prieš nedorėlį,
yra kaip sudrumsta versmė ar
užterštas šaltinis.
Negera valgyti per daug medaus
nei ieškoti vis didesnės garbės.
Kaip atviras miestas, be apsaugos,
toks yra žmogus, kuriam trūksta
savitvardos.
Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu,
taip nevietoje yra garbė kvailiui.
Kaip žvirblis turi lakioti,
o
kregždė skraidyti,
taip nepelnytas prakeikimas
nenutupia.
Botagas arkliui, kamanos asilui,
o lazda kvailių nugarai!
Neatsakyk kvailiui pagal jo
kvailumą,
kad netaptumei į jį panašus.
Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad jis taptų išmintingas
savo
akyse.
Žmogus, kuris siunčia žinią
per
kvailį,
pjauna savo koją ir daro sau
nuostolį.
Patarlė kvailio burnoje
klebetuoja kaip luošo žmogaus kojos.
Duoti kvailiui garbės vietą
tolygu,
kaip tvirtai įrišti
akmenuką į mėtyklę.
Patarlė kvailio burnoje
panaši į erškėčio šaką,
mojuojamą kvailio ranka.
Samdyti kvailį ar girtuoklį
tas pat kaip kalaviju sužeisti
praeivius.
Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo,
taip kvailys kartoja savo kvailystę.
Ar esi matęs žmogų, kuris
tariasi esąs išmintingas?
Daugiau vilties kvailiui, negu jam!
“Ant kelio liūtukas! – sako
dykaduonis, –
lauke gatvėse liūtas!”
Durys vartosi ant savo vyrių,
o tinginys savo lovoje.
Tinginys kiša ranką į dubenį,
bet yra per daug pavargęs, kad
pakeltų ją sau iki burnos.
Tinginys tariasi esąs išmintingesnis
už septynis žmones, duodančius gerą
patarimą.
Praeivis, kuris kišasi į svetimą
ginčą,
yra panašus į žmogų,
griebiantį
šunį už ausų.
Kaip pamišėlis,
kuris leidžia mirtinus
nuodėgulius ir strėles,
taip elgiasi žmogus,
kuris
apgauna artimą
ir paskui sako: “Aš tik pajuokavau!”
Nepridedant malkų, užgęsta ugnis,
o nesant liežuvautojo, nutyla ginčas.
Anglys žarijoms, malkos ugniai,
o priekabingas žmogus
kivirčui užkurti.
Liežuvautojo žodžiai yra tarsi
skanėstai, –
jie giliai nueina.
Kaip glazūra, dengianti molinį indą,
tokios yra lipšnios nedoros
širdies lūpos.
Žmogus, kupinas neapykantos, jos
žodžiais nerodo,
bet širdyje jis slepia apgaulę.
Kai jo kalba yra pataikaujanti,
juo
nepasitikėk,
nes jo širdyje glūdi septynios
baisenybės;
nors jo neapykanta yra gudriai
paslėpta,
bet nedorumas atsivers sueigoje.
Kas kasa duobę {kitam},
į ją
{pats} įkris;
akmuo užrieda ant to, kuris
jį parita.
Melagingas liežuvis nekenčia savo
aukų,
o pataikaujanti burna veda į
pražūtį.
Nesididžiuok rytdiena, nes nežinai, ką rytojus gali
atnešti.
Tegu kitas giria, o ne tavo
paties burna, –
kas nors kitas, o ne tavo paties
lūpos.
Akmuo turi svorį,
smėlis yra sunkus;
o už abu sunkesnis – kvailio
apmaudas.
Pyktis yra nuožmus, įtūžis
nenugalimas,
bet kas gali pavydui atsispirti?
Geriau atviras papeikimas,
negu slepiama meilė.
Draugo smūgiai siekia gero,
o priešo bučiniai yra kaip peiliai.
Sotus žmogus niekina medų,
o alkanam žmogui net kartus
dalykas atrodo saldus.
Kaip paukštis, skraidantis toli nuo
savo lizdo,
toks yra žmogus, klajojantis toli
nuo
savo namų.
Kaip kvepalai ir smilkalai
džiugina širdį,
taip draugo nuoširdumas stiprina
žmogaus dvasią.
Neužmiršk savo draugo ar
tėvo
bičiulio;
ištikus nelaimei, neik į savo brolio
namus:
“Geriau artimas kaimynas,
negu
tolimas brolis”.
Mano vaike, įgyk išminties ir
pradžiugink mano širdį,
kad turėčiau ką atsakyti tam, kuris
iš manęs šaiposi.
Gudrus žmogus mato pavojų ir jo
vengia,
o neišmanėlis žengia į pavojų ir
nukenčia.
Paimk drabužį žmogaus,
žiravusio už atėjūną;
pasilaikyk užstatą, duotą
kaip
laidą už svetimšalius!
Kas keldamasis anksti rytą sveikina
garsiai savo kaimyną,
bus laikomas panašiu į žmogų, kuris
keikiasi.
Nuolatinis lašėjimas lietingą dieną
ir priekabinga žmona yra panašūs;
nutildyti ją yra kaip nutildyti vėją
ar dešine ranka pačiupti aliejų.
Kaip geležis paaštrina geležį,
taip žmogus paaštrina savo
artimo nuovoką.
Kas prižiūri figos medį,
valgo
jo vaisius,
o kas rūpinasi savo šeimininku,
susilauks pagarbos.
Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis
atspindi kitą.
Šeolas ir Prapulties vieta yra
nepasotinami,
nė žmogaus akys niekad nepasisotina.
Kaip krosnis išbando sidabrą, o
liejykla auksą,
taip žmogus išbandomas gyrimu.
Nors grūstuvėje sutrintumei kvailį
grūstuvu drauge su grūdais,
kvailumo iš jo neišvarysi.
Rūpinkis savo kaimenėmis,
gerai prižiūrėk savo bandas;
nes turtai nėra amžini,
net vainikas neišlieka per
visas
kartas.
Kai žolė nušienauta,
atolas
pasirodo
ir pašaras – suneštas nuo kalvų
šlaitų,
avys parūpins tau drabužių,
o pinigų laukui pirkti – ožiai.
Bus pakankamai ožkų pieno
maitintis tau, –
maitinti savo šeimą
ir išlaikyti savo tarnaites.
Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja,
o teisusis yra drąsus kaip liūtas.
Kai kraštas maištauja, jame
yra daug valdovų;
tik su protingu ir patyrusiu
žmogumi bus saugu.
Nedoras žmogus,
engiantis beturčius,
yra kaip siaubingas lietus,
naikinantis derlių.
Kas laužo įstatymą, nedorėlį giria,
o kas laikosi įstatymo, nedorėliui
priešinasi.
Blogi žmonės nesupranta,
ką
reiškia teisingumas,
o tie, kurie ieško VIEŠPATIES, viską
supranta.
Geriau vargšas žmogus, kuris
dorai gyvena,
negu nesąžiningas turtuolis.
Protingas vaikas laikosi įstatymo,
o bendraująs su lėbautojais
daro
gėdą savo tėvui.
Kas krauna turtus lupikaudamas ir
plėšdamas palūkanas,
sukaupia juos vargšų globėjo
naudai.
Kai žmogus atsuka kurčią ausį
įstatymui,
net jo maldos tampa
pasibjaurėtinos {Dievui}.
Žmogus, kuris veda dorus
žmones į blogą kelią,
pats įpuls į savo duobę,
o nekaltieji gaus didelį paveldą.
Turtuolis yra gudrus savo akyse,
bet įžvalgus beturtis jį
kiaurai permato.
Kai vyrauja dori žmonės,
viskas yra puiku,
kai nedorėliai paima viršų,
žmonės bėga slėptis.
Kas slepia savo kaltes,
nesusilauks sėkmės,
o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, ras
gailestingumo.
Laimingas žmogus, kuris visad
pagarbiai bijo {Dievo},
o kas sukietina {jam} savo širdį,
pakliūva į nelaimę.
Kaip riaumojantis liūtas ir
ir raji
meška,
toks yra vargingos tautos valdovas.
Valdovas, kuriam trūksta supratimo,
nuožmiai engia,
o tas, kuris bjaurisi neteisinga
nauda, ilgai gyvens.
Žmogus, vejamas dėl kraujo kaltės,
bėgs iki kapo;
tenepadeda jam niekas.
Kas dorai elgiasi, yra saugus,
o kas eina kreivais keliais,
įpuola į Duobę.
Kas dirba savo žemę, turės duonos
iki soties,
o kas dykinėja, kęs neišbrendamą
skurdą.
Patikimą žmogų lydi gausi palaima,
o kas skuba pralobti,
neišliks be
kaltės.
Negera būti šališkam,
tačiau net už duonos riekę
žmogus nusikalsta.
Šykštuolis skuba pralobti
ir nežino, kada skurdas jį užklups.
Kas pataiso žmogų, galop susilauks
daugiau padėkos,
negu tas, kuris jam liežuviu
meilikauja.
Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir
sako:
“Tai ne nuodėmė!” –
tas yra plėšikų sėbras.
Šykštuolis sukelia ginčus,
o kas pasitiki VIEŠPAČIU,
tam
seksis.
Kas pasitiki savo protu, yra kvailys,
o kas gyvena pagal išmintį,
tas
saugus.
Kas duoda vargšui,
pats
nieko nestokos,
o kas užmerkia akis, bus labai
apkeiktas.
Kai nedorėliai paima viršų,
žmonės bėga slėptis,
kai jie pragaišta, teisieji vėl klesti.
Tas, kuris dažnai įspėtas įsižeidžia ir užsispiria,
bus staiga galutinai palaužtas.
Kai teisieji vyrauja, tauta džiaugiasi,
o kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja.
Žmogus, mėgstantis išmintį,
neša savo tėvui laimę,
o kas bendrauja su kekšėmis,
išeikvoja savo turtą.
Karalius teisingumu padaro
savo
kraštą saugų,
o tas, kuris užkrauna didelius
mokesčius, jį pražudo.
Žmogus, kuris pataikauja savo
artimui,
spendžia pinkles jo kojoms.
Nedorėlis nusižengimais
patenka į spąstus,
o teisusis dainuoja ir džiaugiasi.
Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis,
o nedorėlis negali tokio
rūpinimosi suprasti.
Pašaipūnai sukelia mieste sąmyšį,
o išmintingieji numalšina žmonių
įniršį.
Jei išmintingas žmogus eina su
kvailiu į teismą,
kvailys tik niršta ir juokiasi
be saiko.
Kraugeriai nekenčia
doro
žmogaus,
o dorieji rūpinasi jo gyvastimi.
Kvailys išlieja visą savo įniršį,
o išmintingas žmogus santūriai
susilaiko.
Jei valdovas klausosi melo,
visi jo pareigūnai taps nedori.
Vargšas ir jo engėjas turi bendrą
ryšį:
abiejų akims VIEŠPATS duoda
šviesos.
Jei karalius teisia beturčius
sąžiningai,
jo sostas bus tvirtas amžinai.
Rykštė ir pabarimas duoda
išminties,
bet vaikas, sau paliktas,
yra
motinos gėda.
Kai nedori žmonės paima viršų,
padaugėja nusikaltimų,
bet teisieji matys jų žlugimą.
Mokyk {rykšte} savo vaiką,
jis
tave paguos
ir tavo širdžiai duos džiaugsmo.
Kai nėra svajonės,
tauta
praranda savitvardą,
o tie, kurie laikosi įstatymo,
yra laimingi.
Tarno vien žodžiais neišprusinsi, –
nors jis ir suprastų, ką sakai,
bet nekreipia dėmesio.
Ar matei žmogų, skubantį
neapgalvotai kalbėti?
Daugiau galima tikėtis iš kvailio,
negu
iš jo!
Vergas, lepintas nuo mažens,
galų gale taps neklaužada.
Pikto būdo žmogus kursto ginčą,
o karštakošis padaro daug
nusikaltimų.
Žmogaus puikybė jį pažemins,
o nuolankios dvasios žmogus bus
pagerbtas.
Nekenčia savo gyvasties,
kas
sėbrauja su vagimi,
girdi nuskriaustojo keiksmą,
bet nutyli.
Bijoti žmonių yra spąstai,
o kas pasitiki VIEŠPAČIU,
yra
apsaugomas.
Daugelis ieško malonės pas valdovą,
bet tik iš VIEŠPATIES žmogus
gauna teises.
Nedoru žmogumi bjaurisi teisieji,
o doro kelio žmogumi bjaurisi
nedorėlis.
F. AGUR{O} ŽODŽIAI
Žodžiai Aguro, Jakės Masiečio sūnaus.
Ištarmė mirtingo žmogaus:
“Ne Dievas aš,
ne Dievas esu, kad pajėgčiau.
Juk esu per kvailas būti žmogumi;
net žmogiško supratimo man
trūksta.
Nei aš mokiausi išminties,
nei turiu Šventojo pažinimo.
Kas užžengė į dangų ir vėl
nužengė?
Kas pagavo vėją savo sauja?
Kas susėmė vandenis savo
drabužiu?
Kas sužymėjo žemės ribas?
Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus?
Iš tikro tu žinai!
Kiekvienas Dievo žodis yra
ugnimi išmėgintas!
Jis yra skydas juo pasitikintiems.
Nieko prie jo žodžių nepridėk,
kad jis tavęs nepapeiktų ir
nelaikytų melagiu”.
G. SKAITMENINĖS PATARLĖS
Dviejų dalykų iš tavęs prašau,
neatsisakyk suteikti juos man dar
prieš mirtį:
atitolink nuo manęs vylių ir melą,
neduok man nei skurdo, nei turtų,
tik suteik man kasdienės duonos,
kad, būdamas sotus,
neišsiginčiau tavęs
ir nesakyčiau: “Kas yra tas
VIEŠPATS?” –
arba, būdamas skurde, nevogčiau
ir nepaniekinčiau savo Dievo vardo.
Neskųsk tarno jo šeimininkui,
kad tarnas tavęs nekeiktų ir tu
nenukentėtum.
Yra tokių, kurie keikia savo tėvus
ir neneša palaimos savo motinoms.
Yra tokių, kurie tariasi esą švarūs,
tačiau savo purvų nėra apsivalę.
Yra tokių žmonių – kokios
išpuikusios jų akys,
koks valdingas jų žvilgsnis!
Yra tokių žmonių,
kurių
dantys kalavijai,
kurių nasrai peiliai
šalies beturčiams, žmonijos
vargšams suryti.
Siurbėlė turi dvi dukteris:
“Duok!” ir “Duok!”
Trys niekad nėra sotūs,
o ketvirtas niekad nesako: “Gana”.
Šeolas, bevaisės įsčios,
nuolat vandens trokštanti žemė
ir niekad “Gana” nesakanti ugnis.
Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo
ir niekina savo seną motiną,
bus slėnio kranklių iškapota
ir erelio jauniklių sulesta.
Trys dalykai yra man perdėm
nuostabūs,
keturių iš tikrųjų negaliu suprasti:
kaip erelis skrenda padangėmis,
kaip žaltys šliaužia statmena uola,
kaip laivas plaukia plačia jūra
ir kaip vaikinas randa kelią su
mergina.
Toks yra svetimautojos elgesys:
ji pavalgo, nusišluosto burną ir
sako:
“Nieko pikto nepadariau!”
Trys dalykai sudrebina žemę,
keturių ji jau nebegali pakelti:
vergo, kai jis tampa karaliumi,
nepagydomo kvailio, kai
jis yra
sotus,
bjaurios moters, kai ji išteka,
ir vergės, kai ji užima
šeimininkės vietą.
Keturi gyviai žemėje yra maži,
bet nepaprastai išmintingi:
skruzdės yra bejėgė tauta,
bet apsirūpina maistu vasarą;
barsukai nėra galinga padermė,
tačiau statosi sau namus uolose;
skėriai neturi karaliaus,
bet jie leidžiasi į žygį pulkais;
driežą galima pagauti rankomis,
tačiau jis randa kelią į
karalių rūmus.
Trys gyvūnai yra didingi savo eisena,
keturi didingi savo žingsniu:
liūtas, žvėrių galiūnas,
niekam nenuolaidus,
gaidys, išdidžiai žingsniuojantis,
ožys
ir karalius, kai nėra kas jam
priešintųsi.
Jeigu buvai toks kvailas,
kad
įžūliai elgeisi,
ar esi buvęs pinklių spendėjas,
stabtelk ir pagalvok!
Juk kaip grietinę mušant
susisuka sviestas
ir kaip duodant į nosį
išsilieja
kraujas,
taip žadinant pyktį kyla vaidas.
H. LEMUEL{IO} ŽODŽIAI
Masos karaliaus Lemuelio žodžiai.
Pamokymas, kurį
jam davė jo motina:
“Ne, mano sūnau! Ne,
mano įsčių
sūnau!
Ne, sūnau mano įžadų!
Nedalyk savo stiprybės moterims
nei savo jėgų karalių naikintojoms.
Vynas ne karaliams, Lemueli!
Ne karaliams gerti vyną
ar valdovams mėgautis svaigiuoju
gėrimu,
kad gerdami nepamirštų,
ką
įstatas liepia,
ir nepažeistų visų vargo
žmonių teisių.
Verčiau duok svaigųjį gėrimą
žūstančiam,
o vyną žmogui, kuriam
gyvenimas apkarto.
Tegul jie geria, teužmiršta savo
skurdą
ir tenebegalvoja apie savo nelaimę.
Kalbėk už tą, kuris pats už save
negali kalbėti,
ir už skurdžių teises.
Atverk burną! Tark teisų
nuosprendį,
gink vargšus ir beturčius!”
I. IDEALI ŽMONA
{‘a} Koks retas radinys sumani žmona,
brangesnė už perlus yra jos vertė!
{b} Savo širdį jai patiki jos vyras,
ir turi tikrą lobį.
{g} Ji gerumu atsilygina, o ne piktumu,
per visas savo gyvenimo dienas.
{d} Ji pasirūpina vilnų bei linų
ir pluša įgudusiomis rankomis.
{h} Kaip pirklio laivai,
ji pargabena iš toli maisto atsargas.
{v} Ji keliasi, kai dar tamsu,
paskiria maistą namams
ir dienos nurodymus tarnaitėms.
{z} Ji apžiūri ūkį ir jį nuperka;
iš savo rankų uždarbio įveisia vynuogyną.
{h.} Ji yra apsijuosusi jėga;
stiprios yra jos rankos.
{t} Ji mato, kad jos verslas klesti;
naktį jos lempa niekad neprigęsta.
{j} Ji ima į rankas ratelį,
o jos pirštai stveriasi verpstės.
{k} Ji dosniai duoda vargšui
ir ištiesia ranką elgetai.
{l} Jai nereikia rūpintis savo šeima, kai sninga,
nes visi jos namiškiai yra šiltai aprengti.
{m} Ji pati išsiaudžia antklodžių;
plona drobė ir purpuras yra jos drabužiai.
{n} Jos vyras yra įžymus miesto vartuose,
kur jis sėdi tarp šalies seniūnų.
{s} Ji siuva lininius drabužius ir juos parduoda;
pirkliams tiekia juostas.
{‘a} Stiprybė ir orumas yra jos drabužis;
su šypsniu ji žiūri į ateitį.
{p} Kai atveria burną, ji kalba išmintingai,
o ant jos liežuvio malonus pamokymas.
{z.} Ji atidžiai prižiūri savo šeimos elgesį,
niekad nevalgo dykaduonio duonos.
{q} Pakilę jos vaikai ją giria;
jos vyras – ir jis liaupsina ją:
{r} “Daug yra sumanių moterų,
bet tu viršiji jas visas!”
{š} Žavumas – apgaulingas,
o grožis – rūkas;
moteris turi būti giriama
už jos pagarbią VIEŠPATIES baimę.
{t.} Duokite jai atlygį už jos triūsą, –
teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!