JOZUĖS KNYGA

A. KANAANO UŽKARIAVIMAS

Dievo žodis Jozuei

VIEŠPATIES tarnui Mozei mirus, VIEŠPATS kalbėjo Mozės patarnautojui Nuno sūnui Jozuei, tardamas: “Mano tarnas Mozė mirė. Tuojau pasiruošk pereiti Jordaną – tu ir visi šie žmonės – ir įeikite į kraštą, kurį duodu jiems – izraeliečiams! Kiekvieną vietą, į kurią tik įkelsite koją, atiduodu jums, lygiai kaip Mozei pažadėjau. Jūsų žemė bus nuo dykumos bei Libano iki didžiosios upės – Eufrato upės {rytuose}, – visas hetitų kraštas, – ir iki pat Didžiosios jūros, kur leidžiasi saulė. Niekas nepajėgs tau pasipriešinti per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, lygiai taip būsiu su tavimi. Tavęs neapvilsiu ir nepaliksiu! Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu padalysi šiems žmonėms kraštą, kurį jiems duoti esu prisiekęs jų protėviams. Tik būk stiprus ir labai ryžtingas, ištikimai elgdamasis pagal visą Mokymą, kurį mano tarnas Mozė tau davė. Nenutolk nuo jo nei į dešinę, nei į kairę, kad tau sektųsi, kur tik tu eitumei! Neleisi šiai Mokymo knygai pasitraukti nuo savo lūpų, bet kartosi ją dieną ir naktį, kad ištikimai laikytumeisi viso, kas joje parašyta. Tik tada padarysi savo kelią sėkmingą, tik tada tau seksis. Argi ne aš tau įsakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!”

Tada Jozuė įsakė žmonių pareigūnams: “Pereikite per stovyklą ir paliepkite žmonėms: ‘Apsirūpinkite maisto atsargomis, nes po trijų dienų pereisite šį Jordaną, kad įeitumėte paveldėti krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, duoda jums kaip nuosavybę'”.

Transjordanijos giminių pagalba O Reubeno ir Gado giminių žmonėms bei pusės Manaso giminės žmonėms Jozuė kalbėjo: “Atsiminkite, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, tardamas: ‘VIEŠPATS, jūsų Dievas, suteikia jums poilsio vietą ir duoda jums šią žemę’. Jūsų žmonos bei vaikai ir jūsų galvijai pasiliks krašte, kurį Mozė davė jums anapus Jordano. Bet visi jūsų ginkluotieji vyrai turi pereiti upę savo giminaičių priešakyje ir turi jiems padėti, kol VIEŠPATS, jūsų Dievas, nebus suteikęs jūsų giminaičiams poilsio vietos, kaip jūs kad jau turite, ir kol jie nebus paveldėję krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jiems paskyręs. Tada galėsite sugrįžti į savo kraštą ir jį paveldėti, – kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė paskyrė jums į rytus nuo Jordano”.

“Visa, ką mums įsakai, padarysime, – atsakė jie Jozuei, – kur tik mus siųsi, ten eisime. Klausysime tavęs lygiai taip, kaip klausėme Mozės. Tik VIEŠPATS, tavo Dievas, tebūna su tavimi, kaip jis buvo su Moze! Jei kas maištautų prieš tavo įsakymą ar neklausytų tavo žodžių, ką tik jam įsakytum, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir ryžtingas!”

Rahaba išgelbsti žvalgus Tada Nuno sūnus Jozuė išsiuntė iš Šitimų slaptomis du žvalgus, tardamas: “Eikite, išžvalgykite kraštą, o ypač Jerichą”. Atėję į Jerichą, jiedu nuėjo į namus ištvirkėlės, vardu Rahaba, ir ten apsinakvojo. Jericho karaliui buvo duotas žodis: “Štai šiąnakt čia atėjo keletas izraeliečių krašto išžvalgyti!” Tada Jericho karalius paliepė įsakyti Rahabai: “Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įėjusius į tavo namus, nes jie atėjo tik viso krašto išžvalgyti”. Moteris buvo tuos du vyrus priėmusi ir paslėpusi. “Taip, – ji tarė, – tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau! Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur tie vyrai nuėjo, nežinau. Skubėkite juos vytis, nes dar galite juos pasivyti!” O juos ji buvo užvedusi ant stogo ir paslėpusi po linais, kuriuos ji buvo paklojusi ant stogo. Taigi karaliaus vyrai juos vijosi Jordano keliu Jordano brastų link. Vos jiems išėjus vytis, vartai buvo uždaryti.

Rahabos ir žvalgų sutartis Žvalgai dar nebuvo užmigę, kai ji užlipo pas juos ant stogo. Ji vyrams kalbėjo: “Žinau, kad VIEŠPATS šį kraštą yra jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba! Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį jums, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte anapus Jordano tiems dviem amoriečių karaliams – Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote. Kai apie tai išgirdome, apmirė mums širdis. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje. Dabar tad prašyčiau prisiekti man VIEŠPAČIU, kad jūs maloniai elgsitės su mano tėvo namais, nes aš su jumis maloniai pasielgiau. Duokite man tikrą ženklą, kad paliksite gyvus mano tėvą ir motiną, mano brolius ir seseris bei visus jų gimines ir išgelbėsite mūsų gyvastį nuo mirties”. – “Mūsų gyvybė už jūsų gyvybę! – atsakė jai vyrai. – Jei tu šio mūsų reikalo neišduosi, mes su tavimi elgsimės maloniai ir ištikimai, kai mums VIEŠPATS atiduos kraštą”.

Tada ji nuleido juos ant žemės virve pro langą, nes jos namai buvo prie išorinio miesto sienos mūro, – ji gyveno pačiame sienos mūre. Ji jiems tarė: “Eikite aukštumų link, kad kartais jūsų neužkluptų tie, kurie jus vejasi. Slapstykitės tenai trejetą dienų, kol sugrįš tie, kurie jus vejasi. Paskui galėsite eiti savo keliu”. O vyrai ją įspėjo: “Mes būsime atleisti nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai, nebent, mums įsiveržus į kraštą, tu pririštum šią tamsiai raudonos spalvos virvelę prie lango, pro kurį mus nuleidai ant žemės, ir surinktum pas save į namus savo tėvą ir motiną, savo brolius ir visą savo tėvo šeimą. O kas išeitų pro tavo namų duris į gatvę, tas pats bus atsakingas už savo mirtį, – mes būsime nekalti. Bet jeigu ranka būtų pakelta prieš ką nors, esantį tavo namuose, mes būtume atsakingi už jo mirtį. O jei išduotum šį mūsų reikalą, tada mes būtume laisvi nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai”. – “Tebūna, kaip sakote!” – ji atsakė ir su jais atsisveikino. Jiems nuėjus, ji pririšo prie lango aną tamsiai raudonos spalvos virvelę.

Jie nuėjo tiesiai į aukštumas ir tenai prabuvo tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos buvo vijęsi. O juos vijusieji, išieškoję visą kelią, jų nerado. Tada tie du vyrai vėl nusileido nuo aukštumų. Perėję upę, sugrįžo pas Jozuę ir papasakojo visa, kas buvo jiems nutikę. Jozuei jie sakė: “Iš tikrųjų VIEŠPATS yra atidavęs šį visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės dėl mūsų”.

Pasiruošimas eiti per Jordaną Kitą rytą anksti Jozuė ir visi izraeliečiai pakilo iš Šitimų ir nužygiavo prie Jordano. Tuojau pat jie nepersikėlė, bet čia apsistojo. Praėjus trims dienoms, pareigūnai perėjo per stovyklą, duodami žmonėms įsakymą: “Kai pamatysite VIEŠPATIES, savo Dievo, levitų kunigų nešamą Sandoros Skrynią, tada pakilkite iš savo vietos. Sekite paskui ją, kad žinotumėte kelią, kuriuo turite žygiuoti, nes šiuo keliu anksčiau jūs nesate ėję. Tačiau tebūna tarpas – maždaug dviejų tūkstančių uolekčių nuotolis – tarp jūsų ir Skrynios. Prie jos arčiau neprieikite”.

Jozuė žmonėms sakė: “Pašventinkite save, nes rytoj VIEŠPATS darys tarp jūsų nuostabius darbus”. O kunigams Jozuė paliepė: “Paimkite Sandoros Skrynią ir paeikite į priekį pirma žmonių”. Jie tad paėmė Sandoros Skrynią ir nuėjo į priekį pirma žmonių.

VIEŠPATS Jozuei tarė: “Šią dieną pirmą kartą išaukštinsiu tave viso Izraelio akyse, idant jie žinotų, kad aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze. O tu savo ruožtu kunigams, nešantiems Sandoros Skrynią, įsakysi: ‘Atėję prie Jordano vandenų pakrantės, stovėsite Jordano upėje'”.

Tada Jozuė tarė izraeliečiams: “Ateikite arčiau ir klausykitės VIEŠPATIES, savo Dievo, žodžių. Iš to, – tęsė Jozuė, – pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad jis tikrai nuvarys jums nuo kelio kanaaniečius, hetitus, hivitus, perizitus, girgašitus, amoriečius ir jebusitus! Štai visos žemės VIEŠPATIES Sandoros Skrynia pereis pirma jūsų per Jordaną. Nūn išrinkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, po vieną vyrą iš kiekvienos giminės. Kai kojos kunigų, nešančių VIEŠPATIES, visos žemės VIEŠPATIES, Skrynią, sustos Jordano vandenyse, Jordano vandenys nustos tekėję. Vandenys, tekantys iš aukštupio, sustos kaip tvirtas pylimas”.

Perėjimas per Jordano upęKai žmonės iš savo stovyklos leidosi į kelionę pereiti Jordaną, kunigai, nešdami Sandoros Skrynią, ėjo pirma žmonių. Paprastai Jordano upė visą pjūties metą liejasi per krantus. Vos tik Skrynios nešėjai pasiekė Jordaną ir Skrynią nešusiųjų kunigų kojos palietė vandenį pakrantėje, vandenys, tekantys nuo aukštupio, sustojo, susitelkdami į tvirtą pylimą iki pat Adamo – miesto, esančio prie Zaretano, – o vandenys, tekantys į žemupį Arabos jūros – Mirties jūros – link, visiškai nuseko. Žmonės perėjo Jordaną priešais Jerichą. Izraeliečiams pereinant upę sausa žeme, kunigai, nešusieji VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, stovėjo ant sausos žemės pačioje Jordano vagoje, kol visa tauta perėjo per Jordaną.

Dvylikos akmenų paminklas Visai tautai perėjus per Jordaną, VIEŠPATS Jozuei tarė: “Išrink iš žmonių dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės, ir paliepk jiems: ‘Paimkite sau iš tos vietos Jordano vagoje, ant kurios stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų. Neškitės juos su savimi ir padėkite toje vietoje, kur šiąnakt nakvosite'”.

Jozuė pasišaukė iš izraeliečių dvylika vyrų, kuriuos jis buvo paskyręs, po vieną iš kiekvienos giminės. Jiems Jozuė tarė: “Prieikite prie VIEŠPATIES, savo Dievo, Skrynios Jordano vagos viduryje ir užsidėkite kiekvienas sau ant peties po akmenį, pagal izraeliečių giminių skaičių. Jie bus jūsų ženklas. Kai jūsų vaikai ateityje klaus: ‘Ką reiškia jums tie akmenys?’ – tada jūs papasakosite jiems: ‘Jordano vandenys sustojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Jai pereinant Jordaną, sustojo Jordano vandenys’. Taigi šie akmenys bus amžinas paminklas izraeliečiams”.

Izraeliečiai padarė taip, kaip Jozuė įsakė. Paėmę dvylika akmenų iš Jordano vagos pagal izraeliečių giminių skaičių, – kaip VIEŠPATS buvo Jozuei paliepęs, – jie nešėsi juos lig nakvynės vietos ir ten juos sudėjo.

Jozuė įsakė sudėti ir kitus dvylika akmenų Jordano vagos viduryje – toje vietoje, kur buvo stovėjusios Sandoros Skrynią nešančių kunigų kojos. Tenai jie tebėra iki šios dienos.

Kunigai, nešantys Skrynią, išstovėjo Jordano vagoje, kol buvo įvykdyta visa, ką VIEŠPATS buvo įsakęs Jozuei perduoti žmonėms, lygiai kaip Mozė buvo įsakęs Jozuei. Žmonės skubiai perėjo upę. Kai visi žmonės buvo perėję, tada VIEŠPATIES Skrynia ir kunigai nuėjo į savo vietą žmonių priešakyje. Reubeno ir Gado giminių žmonės ir pusė Manaso giminės žmonių perėjo upę ginkluoti pirma izraeliečių, kaip Mozė buvo jiems paliepęs. Apie keturiasdešimt tūkstančių ginkluotų vyrų perėjo upę prieš VIEŠPATĮ į Jericho lygumas.

Tą dieną VIEŠPATS išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse. Jie gerbė jį per visą jo gyvenimą, kaip buvo gerbę Mozę.

VIEŠPATS Jozuei tarė: “Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros Skrynią, išlipti iš Jordano”. Jozuė tada įsakė kunigams: “Išlipkite iš Jordano”. Kunigams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, vos išlipus iš Jordano vagos ir jų kojoms pasiekus sausumą, Jordano vandenys sugrįžo į savo vietą, tekėdami kaip anksčiau visa vaga.

Žmonės išlipo iš Jordano pirmojo mėnesio dešimtą dieną ir apsistojo prie Gilgalo, rytiniame Jericho šone. Anuos dvylika akmenų, kuriuos jie buvo paėmę iš Jordano, Jozuė sudėjo Gilgale. Jis kalbėjo izraeliečiams: “Kai jūsų vaikai ateityje savo tėvus klaus: ‘Ką reiškia šie akmenys?’ – paaiškinsite savo vaikams: ‘Izraeliečiai čia perėjo Jordaną sausuma!’ Nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, nusausino jums Jordano vandenis, kol jūs perėjote per upę, lygiai kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, kad padarė su Nendrių jūra, kurią jis nusausino mums, kol mes perėjome, idant visos žemės tautos žinotų, kad VIEŠPATIES ranka yra galinga, o jūs VIEŠPATIES, savo Dievo, visuomet pagarbiai bijotumėte”.

Apeigos prie Gilgalo Kai visi amoriečių karaliai vakarinėje Jordano pusėje ir visi kanaaniečių karaliai prie Jūros išgirdo, kaip VIEŠPATS izraeliečiams pereiti buvo nusausinęs Jordano vandenis, apmirė jų širdis. Jie neteko drąsos izraeliečiams priešintis.

Apipjaustymo atnaujinimas Tuo metu VIEŠPATS kalbėjo Jozuei: “Pasidaryk peilių iš titnago ir apipjaustyk dar kartą izraeliečius”. Jozuė tad pasidarė titnaginių peilių ir apipjaustė izraeliečius prie Gibeat-haAralotų. O priežastis, dėl kurios Jozuė juos apipjaustė, buvo ši: visi iš Egipto išėjusieji žmonės, visi karinės tarnybos amžiaus vyriškiai, buvo išmirę kelionėje per dykumą po išėjimo iš Egipto. Žinoma, visi išėjusieji iš Egipto žmonės buvo apipjaustyti, o visi gimusieji keliaujant per dykumą po išėjimo iš Egipto nebuvo apipjaustyti. Iš tikrųjų izraeliečiai buvo klajoję keturiasdešimt metų dykumoje, kol visa tauta, – karinės tarnybos amžiaus vyrai, išėjusieji iš Egipto, – išmirė už tai, kad neklausė VIEŠPATIES balso. Jiems VIEŠPATS prisiekė, kad neleis jiems niekad pamatyti krašto, kurį buvo jų protėviams prisiekęs duoti mums, – krašto, tekančio pienu ir medumi. Taigi jų vaikus, kuriuos vietoje jų jis išaugino, Jozuė apipjaustė, kadangi jie buvo neapipjaustyti. Kelionėje jie nebuvo buvę apipjaustyti.

Kai visos tautos apipjaustymas buvo atliktas, jie pasiliko ilsėdamiesi stovykloje, kolei išgijo. VIEŠPATS tarė Jozuei: “Šiandien nuritinau nuo jūsų Egipto gėdą”. Ta vieta tad yra vadinama Gilgalu iki šios dienos.

Atnašaujama Perėjimo aukaBūdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraeliečiai atnašavo Perėjimo auką keturioliktos mėnesio dienos vakarą. Rytojaus dieną po Perėjimo aukos, kaip tik tą dieną, jie valgė iš krašto derliaus neraugintus papločius ir pagruzdintus grūdus. Tą pačią dieną, kai jie valgė iš krašto derliaus, izraeliečiai manos daugiau nebegavo. Jie valgė tų metų Kanaano krašto derlių.

Jericho apgula Atsitiko, kad Jozuė, būdamas arti Jericho, pakėlė akis ir pamatė priešais save stovintį vyrą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jozuė priėjo prie jo ir jam tarė: “Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?” Jis atsakė: “Nei vienas, nei kitas. Esu VIEŠPATIES kariuomenės galva. Dabar aš atėjau!” Jozuė parpuolė kniūbsčia ir, išreikšdamas pagarbą, jam tarė: “Ką mano VIEŠPATS įsako savo tarnui?” VIEŠPATIES kariuomenės galva Jozuei atsakė: “Nusiauk sandalus nuo kojų, nes vieta, kurioje stovi, šventa”. Jozuė taip ir padarė.

Jericho vartai buvo uždaryti ir saugomi nuo izraeliečių. Niekas negalėjo išeiti ar įeiti. VIEŠPATS Jozuei tarė: “Štai atiduosiu į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir užgrūdintus vyrus. Težygiuoja aplink miestą visi jūsų kariškiai, apeidami aplinkui miestą vieną kartą. Taip darykite per šešias dienas. Septyni kunigai, eidami pirma Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus. O septintą dieną, kunigams pučiant ragus, apeisite aplink miestą septynis kartus. Nuaidėjus ilgam rago garsui, – kai tik išgirsite tą rago balsą, – visi žmonės suriks galingu šauksmu. Tada miesto sienų mūrai staiga sugrius, žmonės veršis pirmyn, kiekvienas iš savo vietos”.

Nuno sūnus Jozuė pasišaukė kunigus ir jiems paliepė: “Imkite Sandoros Skrynią! Septyni kunigai, eidami pirma VIEŠPATIES Skrynios, teneša septynis avino rago trimitus”. O žmonėms jis tarė: “Pajudėkite! Žygiuokite aplink miestą! Priekinė sauga težygiuoja pirma VIEŠPATIES Skrynios!”

Jozuei pabaigus duoti žmonėms nurodymus, septyni kunigai, septynis avino rago trimitus nešdamiesi, pasijudino pirma VIEŠPATIES, pūsdami savo avino ragus, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia ėjo jiems iš paskos. Priešakinė sauga žygiavo pirma ragus pučiančių kunigų, o užpakalinė sauga ėjo paskui Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant. Bet žmonėms Jozuė buvo davęs tokį įsakymą: “Nešūkaukite! Tenesigirdi net jūsų balso, nė žodžio netarkite iki tos dienos, kol nepasakysiu: ‘Sušukite!’ Tada jūs šauksite”. Taip jis pasiuntė VIEŠPATIES Skrynią apeiti aplink miestą. Ji apėjo vieną kartą. Tada jie sugrįžo į stovyklą ir pernakvojo stovykloje.

Kitą rytą Jozuė atsikėlė anksti. Kunigai paėmė VIEŠPATIES Skrynią. Septyni kunigai, septynis avino rago trimitus nešdamiesi, pasijudino pirma VIEŠPATIES Skrynios, pūsdami visą laiką avino ragus. Priešakinė sauga žygiavo pirma jų, o užpakalinė sauga ėjo paskui VIEŠPATIES Skrynią, ragams visą laiką gaudžiant. Antrąją dieną jie apėjo aplink miestą vieną kartą. Tada sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė per šešias dienas.

Septintą dieną jie atsikėlė auštant ir apėjo aplink miestą tokia pat tvarka septynis kartus. Septintą kartą, kunigams pučiant ragus, Jozuė žmonėms įsakė: “Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą! Miestas ir visa, kas jame, bus paskirta VIEŠPAČIUI sunaikinant. Tik ištvirkėlė Rahaba ir visi, esantieji jos namuose, telieka gyvi, nes ji paslėpė mūsų siųstus pasiuntinius. Nelieskite sunaikinti paskirtų daiktų, kad patys nebūtumėte paskirti sunaikinti. Paimdami bet ką iš to, kas paskirta sunaikinti, padarysite Izraelio stovyklą sunaikinti skirtu daiktu, užtrauksite ant jos nelaimę. Bet visas sidabras ir auksas, daiktai iš vario ir geležies yra šventi VIEŠPAČIUI. Jie bus padėti į VIEŠPATIES iždą”.

Izraeliečiai paima JerichąTaigi žmonės sušuko, ragams sugaudus. Žmonės, vos išgirdę ragų gausmą, suriko galingu šauksmu, ir siena sugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir jį užėmė. Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste, vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus.

O dviem vyrams, išžvalgiusiems kraštą, Jozuė paliepė: “Nueikite į ištvirkėlės namus, išveskite iš jų moterį ir visus jos gimines, kaip esate jai prisiekę”. Tad jaunieji žvalgai įėjo ir išvedė Rahabą drauge su jos tėvu, motina, broliais ir visais jos giminėmis. Jie išvedė visą jos giminę ir apgyvendino šalia Izraelio stovyklos.

Miestą ir visa, kas jame buvo, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies jie padėjo į VIEŠPATIES Namų iždą. Tik ištvirkėlę Rahabą ir jos tėvo šeimą bei visus jos gimines Jozuė paliko gyvus. Jos šeima lig šiol tebegyvena Izraelyje, nes ji paslėpė Jozuės pasiuntinius siųstus Jericho išžvalgyti.

Ta proga Jozuė ištarė tokią
priesaiką:
“Tebūna prakeiktas VIEŠPATIES
akivaizdoje žmogus,
kuris bandytų atstatyti
šį Jericho miestą!
Savo pirmagimio kaina
jis padės jo pamatus
ir savo jauniausiojo sūnaus
kaina jis pastatys vartus”.

VIEŠPATS buvo su Jozue, ir jo garsas pasklido po visą kraštą.

Achano nuodėmė Bet izraeliečiai sulaužė įsakymą dėl sunaikinti skirtų daiktų. Zeraho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas, iš Judo giminės, pasiėmė kai ką iš sunaikinti skirtų daiktų. Užtat VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant izraeliečių.

Jozuė pasiuntė keletą vyrų iš Jericho į Ai, esantį prie Bet-Aveno, į rytus nuo Bet-Elio. Jiems tarė: “Nukilkite į aukštumas ir išžvalgykite kraštą”. Vyrai nukilo į aukštumas ir išžvalgė Ai. Jie sugrįžo pas Jozuę ir jam pasakė: “Nėra reikalo visiems žmonėms kilti į aukštumas. Tenukyla du ar trys tūkstančiai vyrų ir teužpuola Ai. Priešų ten nedaug, visų žmonių nevargink tenai kilti”. Taigi nuėjo ten apie tris tūkstančius žmonių, bet Ai vyrai privertė juos bėgti. Ai vyrai iš jų trisdešimt šešis užmušė, vydamiesi juos nuo vartų iki pat Šebarimų ir paguldydami šlaite. Širdis žmonėms nukrito į kulnis.

Tada Jozuė perplėšė savo drabužius. Jis ir Izraelio seniūnai gulėjo kniūbsti žemėje, apsibarstydami dulkėmis galvas, lig vakaro prieš VIEŠPATIES Skrynią. “Ai, Viešpatie DIEVE! – Jozuė meldėsi, – kodėl iš viso turėjai pervesti šią tautą per Jordaną? Atiduoti mus amoriečiams į rankas? Mus sunaikinti? O, verčiau mes būtume pasitenkinę apsigyvendami anapus Jordano! O Viešpatie, ką aš galiu sakyti tada, kai Izraelis parodė nugarą priešų akivaizdoje! Išgirs apie tai kanaaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą nuo žemės. Ką tu darysi tuomet savo didžiam vardui?”

Jozuei VIEŠPATS atsakė: “Stokis! Ko guli žemėje kniūbsčias? Izraelis nusidėjo! Sulaužė sandorą, kurią jiems daviau! Jie pasiėmė iš daiktų, skirtų sunaikinti, ir apsivogė, ir pamelavo, ir įsidėjo juos tarp savo daiktų. Užtat izraeliečiai nepajėgs priešintis, bet atsuks nugarą savo priešams, nes jie patys yra tapę daiktu, skirtu sunaikinti. Aš nebebūsiu daugiau su jumis, jeigu jūs nesunaikinsite pasiimtų sunaikinti skirtų daiktų. Eik apvalyti žmonių! Įsakyk jiems: apsivalykite rytdienai, nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Tu turi, Izraeli, sunaikinti skirtų daiktų! Nepajėgsi priešintis priešams, kol nepašalinsi iš savo tarpo sunaikinti skirtų daiktų’. Taigi rytoj rytą būsite šaukiami giminėmis. Giminė, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį klanais; klanas, kurį VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį šeimynomis; šeimyna, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį pavieniui vyras po vyro. Žmogus, nurodytas pasiėmęs sunaikinti skirtų daiktų, turi būti sudegintas – jis ir visa, kas jam priklauso, nes jis sulaužė VIEŠPATIES sandorą ir padarė gėdingą nusikaltimą Izraelyje”.

Achano bausmėKitą rytą anksti Jozuė pašaukė Izraelį giminėmis. Judo giminė buvo nurodyta. Jis paliepė išeiti į priekį Judo giminės klanams. Zeraho klanas buvo nurodytas. Jis paliepė išeiti į priekį Zeraho klano šeimynoms. Zabdžio šeimyna buvo nurodyta. Jozuė paliepė išeiti į priekį jo šeimynai vyrui po vyro. Galop Zeraho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas, iš Judo giminės, buvo nurodytas. Tada Jozuė Achanui tarė: “Mano sūnau, duok garbę VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, ir jam duok šlovę! Pasakyk man, ką padarei. Nuo manęs nieko neslėpk”. Achanas Jozuei atsakė: “Taip, aš nusidėjau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. Štai ką padariau. Pamatęs tarp grobio gražią skraistę iš Šinaro, du šimtus sidabrinių šekelių ir penkiasdešimt šekelių sveriantį aukso luitą, užsigeidžiau juos turėti ir pasiėmiau. Dabar jie užkasti žemėje mano palapinėje su sidabru po skraiste”.

Jozuės pasiuntiniai nuskubėjo į Achano palapinę. Tikrai visa buvo užkasta palapinėje su sidabru po skraiste. Paėmę iš palapinės, jie atnešė juos pas Jozuę ir visus izraeliečius ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Jozuė ir visas Izraelis su juo paėmė Zeraho sūnų Achaną, sidabrą, skraistę ir auksą, jo sūnus ir dukteris, jo jaučius, asilus ir avis, jo palapinę bei visa, ką jis turėjo, ir nuvedė juos į Achoro slėnį. “Kokią nelaimę mums užtraukei! – tarė Jozuė. – Šiandien VIEŠPATS užtraukia nelaimę tau!”

Ir visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Jie sudegino juos ir, mesdami ant jų akmenis, sukrovė ant jo didelę akmenų krūvą, kuri tebėra iki šios dienos. Tada atsileido VIEŠPATIES pyktis.

Todėl toji vieta ir iki šios dienos vadinama Achoro slėniu.

Ai paėmimas Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: “Nebijok ir nenuogąstauk! Pasiimk su savimi visus kariškius ir nukilk vėl į Ai. Štai, atiduosiu tau į rankas Ai karalių, jo žmones ir miestą bei visą jo kraštą. Su Ai miestu ir jo karaliumi turi pasielgti taip, kaip pasielgei su Jerichu ir jo karaliumi. Tačiau grobį ir galvijus galite pasidalyti kaip karo laimikį. Surenk pasalas miesto užnugaryje”.

Taigi Jozuė ir visi kariškiai pasiruošė žygiuoti prieš Ai. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių vyrų, narsių kareivių, išsiuntė juos pirma nakčia. “Dėmesio! Jūs būsite pasala miesto užnugaryje, – davė jiems įsakymą, – nenutolkite per daug nuo miesto ir visi būkite pasirengę. Su manimi esantys vyrai ir aš artinsimės prie miesto. Kai jie išeis mums pasipriešinti, kaip jie pirmąkart kad padarė, mes nuo jų bėgsime. Jie mus vysis iš paskos, kol nuviliosime juos nuo miesto, nes jie manys: ‘Bėga nuo mūsų kaip anąkart!’ Mums nuo jų bėgant, jūs pakilsite iš pasalų ir paimsite miestą. VIEŠPATS, jūsų Dievas, atiduos jums jį į rankas. Paėmę miestą, uždekite jį. Darykite, kaip VIEŠPATS yra įsakęs. Dėmesio! Aš jums įsakiau!” Tada Jozuė juos išsiuntė. Jie nuėjo į pasalų vietą ir išsidėstė tarp Bet-Elio ir Ai – į vakarus nuo Ai, o Jozuė praleido tą naktį su likusiais vyrais.

Anksti rytą Jozuė apžiūrėjo žmones. Paskui jis išžygiavo vyrų priešakyje Ai link drauge su Izraelio seniūnais. Visi su juo buvę kariškiai nuėjo kartu ir, priėję miestą, įsirengė stovyklą į šiaurę nuo Ai. Tarp jų ir Ai buvo siaura dauba. Jis buvo pasiėmęs apie penkis tūkstančius vyrų ir išdėstęs juos kaip pasalas tarp Bet-Elio ir Ai – į vakarus nuo miesto. Taigi pagrindinė stovykla išsidėstė į šiaurę nuo miesto, o jos užpakalinė sauga į vakarus nuo miesto. Jozuė tą naktį praleido slėnyje. Tai pastebėjęs Ai karalius, – jis ir visi jo kareiviai, miesto gyventojai, – nuskubėjo anksti rytą prie šlaito priešais Arabą pradėti mūšio su Izraeliu, bet jis nežinojo, kad už miesto jam buvo parengtos pasalos. O Jozuė ir visas Izraelis dėjosi esą jų sumušti ir leidosi bėgti dykumos link. Visi mieste buvę žmonės buvo pašaukti jų vytis. Vydamiesi Jozuę, jie nutolo nuo miesto. Nei Ai mieste, nei Bet-Elyje neliko žmogaus, neišėjusio vytis Izraelio. Jie paliko miestą be jokios gynybos ir vijosi Izraelį.

Tada VIEŠPATS Jozuei tarė: “Ištiesk ietį, kurią laikai rankoje, Ai link, nes aš atiduosiu jį tau į rankas”. Jozuė ištiesė ietį, kurią laikė rankoje, miesto link. Vos jam ištiesus ranką, pasalų vyrai skubiai pakilo iš savo vietų ir metėsi pirmyn. Jie įėjo į miestą, paėmė jį ir nedelsdami padegė. Kai Ai vyrai pažvelgė atgal, miesto dūmai jau kilo lig padangių! Jiems stigo jėgų net kur nors pabėgti, kai dykumos link bėgę žmonės atsisuko jų pulti. Jozuė ir visas Izraelis, matydami miestą esant pasalų vyrų paimtą ir iš miesto kylančius dūmus, atsisuko ir užpuolė Ai vyrus. O kiti izraeliečiai išėjo prieš juos iš miesto. Taigi jie buvo izraeliečių apsupti iš abiejų šonų ir išžudyti, – nė vienas jų neišliko, nė vienas nepabėgo, – išskyrus Ai karalių, kurį jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę.

Kai izraeliečiai buvo pabaigę žudyti visus Ai gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, – kai jie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, – tada visi izraeliečiai sugrįžo į Ai ir išžudė ten likusius gyventojus. Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ai miesto gyventojų, skaičius buvo dvylika tūkstančių.

Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol sunaikinimui skirti Ai miesto gyventojai nebuvo sunaikinti. Tik galvijus ir to miesto grobį izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį pagal VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo davęs Jozuei.

Tada Jozuė Ai miestą sudegino ir pavertė jį amžinu piliakalniu – nuniokota vieta tebėra iki pat šios dienos. O Ai karalių jis paliko pakartą ant medžio lig vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuleisti jo lavoną nuo medžio ir numesti prie miesto vartų įėjimo. Ant jo buvo sumesta didžiulė akmenų krūva, kuri ten tebėra iki šios dienos.

Aukuras ant Ebalo kalnoTuomet Jozuė pastatė ant Ebalo kalno VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, aukurą, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo įsakęs izraeliečiams, – kaip yra parašyta Mozės įstatymo knygoje: “Aukurą netašytų akmenų, nepaliestų geležiniu įrankiu”, – ir atnašavo ant jo deginamąsias aukas bei aukojo bendravimo atnašas. Ten, izraeliečių akivaizdoje, Jozuė užrašė ant akmenų nuorašą įstatymo, kurį Mozė buvo izraeliečiams parašęs.

Mozės įstatymo skaitymasVisas Izraelis, – ateiviai ir čionykščiai – drauge su savo seniūnais, pareigūnais, teisėjais stovėjo abiejuose Skrynios šonuose priešais kunigus iš Levio giminės, nešančius VIEŠPATIES Sandoros Skrynią. Pusė jų stovėjo atsigręžę į Gerizimo kalną ir pusė jų stovėjo atsigręžę į Ebalo kalną, kaip VIEŠPATIES tarnas Mozė buvo kadaise įsakęs, Izraelio tautai palaiminti. Tada Jozuė perskaitė visus įstatymo žodžius – palaiminimus ir prakeikimus – lygiai taip, kaip yra parašyta įstatymo knygoje. Nebuvo nė vieno žodžio iš visų, ką Mozė buvo įsakęs, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs visos Izraelio bendrijos akivaizdoje, įskaitant moteris, vaikus ir tarp jų gyvenančius ateivius.

Sąjunga prieš Izraelį Kai ši žinia pasiekė karalius į vakarus nuo Jordano, aukštumų srityje, Šefeloje ir palei visą Didžiosios jūros krantą Libano link, – kraštą hetitų, amoriečių, kanaaniečių, perizitų, hivitų ir jebusitų, – šie sudarė sąjungą kovoti su Jozue ir Izraeliu.

Gibeonitų suktybėO Gibeono gyventojai, išgirdę, kaip Jozuė buvo pasielgęs su Jerichu ir Ai miestu, savo ruožtu ėmėsi suktumo. Jie leidosi į kelionę persirengę pasiuntiniais: užkrovė savo asilams senus maišus ir senus, suplyšusius bei sulopytus vynmaišius, apsiavė kojas palaikiais bei sulopytais sandalais ir apsirengė nudėvėtais drabužiais. O visa jų kelionei paimta duona buvo sudžiūvusi ir apipelėjusi. Atėję į Gilgalo stovyklą pas Jozuę, jie tarė jam ir izraeliečiams: “Iš tolimo krašto atėjome, siūlome jums sudaryti su mumis sandorą”. Bet izraeliečiai hivitams atsakė: “Gal jūs tarp mūsų gyvenate, kaip mes galime sudaryti su jumis sandorą?” Jozuei jie paaiškino: “Mes esame tavo tarnai”. O Jozuė jų klausė: “Kas jūs per vieni? Iš kur ateinate?” – “Tavo tarnai atėjo iš labai tolimo krašto vedami VIEŠPATIES, tavo Dievo, garso, – jie atsakė jam, – nes apie jį mes daug girdėjome: visa, ką jis padarė Egipte, ir visa, ką jis padarė dviem amoriečių karaliams anapus Jordano, Hešbono karaliui Sihonui ir Aštarote Bašano karaliui Ogui. Todėl mūsų seniūnai ir visi mūsų krašto gyventojai mums ir paliepė: ‘Pasiimkite kelionei maisto, eikite jų pasitikti ir jiems sakykite: “Esame jūsų tarnai. Būkite žmonės, sudarykite su mumis sandorą”‘. Ši mūsų duona, kurią pasiėmėme iš savo namų kaip maistą kelionei, buvo dar karšta, kai leidomės į kelionę eiti pas jus, o dabar ji štai sudžiūvusi ir apipelėjusi. Šie mūsų vynmaišiai buvo nauji, kai juos pripylėme, o pasižiūrėk, kaip jie yra suplyšę. Ir šie mūsų drabužiai bei sandalai nusidėvėjo per tokią ilgą kelionę”. Vyrai patikėjo jų žodžiais apie maistą ir drabužius, bet VIEŠPATIES žodžio jie neatsiklausė. Jozuė sudarė su jais taiką, laiduodamas jiems gyvastį sandora, kurią bendrijos vadai patvirtino priesaika.

Gibeonitų vieta izraeliečių bendruomenėjePraėjus trims dienoms po sandoros, sudarytos su jais, izraeliečiai sužinojo, kad jie buvo jų kaimynai ir gyveno jų žemėje. Tad izraeliečiai leidosi į kelionę ir trečią dieną pasiekė jų miestus. Gibeonitų miestai buvo Gibeonas, Chefira, Beerotai ir Kirjat-Jearimai. Bet izraeliečiai jų neužpuolė, nes bendrijos vadai buvo jiems prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Užtat visa bendrija pradėjo prieš vadus murmėti, bet vadai bendrijai atsakė: “Jiems prisiekėme VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, todėl jų užgauti negalime. Betgi štai ką su jais darysime: paliksime juos gyvus, kad nebūtų ant mūsų jokio pykčio dėl priesaikos, kurią jiems davėme”. Vadai izraeliečiams sakė: “Telieka jie gyvi ir tetampa kertančiais malkas ir nešančiais vandenį visai bendrijai!” Taigi apie juos taip nusprendė vadai.

Jozuė juos pasišaukė ir taip jiems kalbėjo: “Kodėl mus apgavote, sakydami: ‘Mes gyvename toli nuo jūsų’, – kai iš tikrųjų jūs gyvenate tarp mūsų? Užtat būkite prakeikti! Visą laiką būsite vergai, malkų kirtėjai ir vandens nešėjai mano Dievo Namams”. Jozuei jie atsakė: “Štai tavo tarnai buvo girdėję, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo pažadėjęs savo tarnui Mozei duoti jums visą kraštą ir dėl jūsų sunaikinti visus krašto gyventojus. Mes per jus ir buvome apimti didelės baimės dėl savo gyvasties, užtat taip ir padarėme. Kaip matai, dabar esame tavo rankose. Kas gera ir teisu tavo akyse daryti su mumis, tai ir daryk!”

Taip jis su jais pasielgė. Išgelbėjo juos nuo izraeliečių; jų neišžudė. Bet tą dieną Jozuė padarė juos malkų kirtėjais ir vandens nešėjais bendrijai ir VIEŠPATIES aukurui toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinktų. Taip jie liko lig šios dienos.

Gibeono apgula Kai Jeruzalės karalius Adoni-Zedekas sužinojo, kad Jozuė paėmė Ai bei skyrė jį sunaikinti ir pasielgė su Ai bei jo karaliumi, kaip jis buvo pasielgęs su Jerichu bei jo karaliumi, ir be to, kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu ir gyvena tarp jų, jis baisiai išsigando. Mat Gibeonas, vienas iš karališkųjų miestų, buvo didelis miestas, – iš tikrųjų didesnis už Ai, – o visi jo vyrai buvo galiūnai. Taigi Jeruzalės karalius Adoni-Zedekas pasiuntė Hebrono karaliui Hohamui, Jarmuto karaliui Piramui, Lachišo karaliui Jafijai ir Eglono karaliui Debirui tokį žodį: “Atžygiuokite pas mane ir padėkite man nugalėti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraeliečiais”.

Penki amoriečių karaliai – Jeruzalės karalius, Hebrono karalius, Jarmuto karalius, Lachišo karalius ir Eglono karalius – sutelkė savo pajėgas ir atvyko kiekvienas su savo kariuomene. Jie apgulė Gibeoną ir kariavo su juo.

Jozuės pergalėO gibeonitai pasiuntė Jozuei į stovyklą prie Gilgalo žodį: “Neapleisk savo tarnų! Atskubėk pas mus ir išgelbėk! Padėk mums, nes visi aukštumų srities amoriečių karaliai susibūrė prieš mus!” Taigi Jozuė – jis ir visos jo ginkluotosios pajėgos, visi galiūnai, pakilo iš Gilgalo.

VIEŠPATS Jozuei tarė: “Nebijok jų, nes atiduosiu juos tau į rankas. Nė vienas jų nepajėgs tau priešintis!” Jozuė, žygiavęs visą naktį iš Gilgalo, juos užklupo netikėtai. VIEŠPATS apstulbino juos išgąsčiu Izraelio akivaizdoje. Izraeliečiai sutriuškino juos prie Gibeono ir vijosi Bet-Horono šlaito keliu, niokodami juos iki pat Azekos ir Makedos. Jiems bėgant nuo Izraelio žemyn Bet-Horono šlaitu, VIEŠPATS svaidė ant jų iš dangaus didžiulius akmenis iki pat Azekos, ir jie žuvo. Daugiau jų žuvo nuo krušos, negu kad izraeliečiai užmušė kalaviju.

Tą dieną, kai VIEŠPATS atidavė amoriečius izraeliečiams, Jozuė kreipėsi į VIEŠPATĮ. Visų izraeliečių akivaizdoje jis tarė:

“Sustok, saule, virš Gibeono
ir, mėnuli, virš Aijalono slėnio!”
Saulė sustojo
ir mėnulis stovėjo,
kol tauta atkeršijo savo priešams.

Argi tai neužrašyta Jašaro knygoje? Saulė sustojo viduryje dangaus skliauto ir nesiskubino nusileisti bemaž visą dieną. Nei prieš tai, nei vėliau nebuvo tokios dienos kaip ši, VIEŠPAČIUI paklausius žmogaus balso! Tikrai, VIEŠPATS kovojo už Izraelį!

{Tada Jozuė drauge su visu Izraeliu sugrįžo į stovyklą prie Gilgalo.}

Penki amoriečių karaliai Makedos olojeTuo tarpu anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos. Jozuei buvo pranešta: “Pastebėti tie penki karaliai, pasislėpę oloje prie Makedos”. Jozuė paliepė: “Užriskite olos angą keletu didelių akmenų ir pastatykite prie jos vyrus jų saugoti. Patys ten nestovėkite. Lipkite priešams ant kulnų ir pulkite juos iš užnugario. Neleiskite jiems pasitraukti į savo miestus, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra juos atidavęs jums į rankas”.

Galop, kai Jozuė ir izraeliečiai buvo sudavę jiems mirtiną smūgį ir jie buvo sudoroti, išskyrus į savo miestus pasitraukusius bėglius, visa kariuomenė sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Makedos. Niekas nebedrįso niurnėti prieš izraeliečius!

Dabar Jozuė paliepė: “Atriskite olos angą ir atveskite pas mane tuos penkis karalius”. Tai padarę, jie atvedė pas jį iš olos penkis karalius – Jeruzalės karalių, Hebrono karalių, Jarmuto karalių, Lachišo karalių ir Eglono karalių. Atvedus pas Jozuę tuos karalius, Jozuė sušaukė visus izraeliečius ir vadams galiūnų, kurie buvo su juo žygiavę, tarė: “Prieikite ir užminkite kojomis šiems karaliams ant sprando”. Jie priėjo ir užmynė kojomis jiems ant sprando. O Jozuė jiems tarė: “Nebijokite ir nenuogąstaukite! Būkite stiprūs ir ryžtingi, nes VIEŠPATS taip padarys visiems jūsų priešams, su kuriais jūs kovojate!” Paskui Jozuė įsakė juos užmušti ir pakabinti ant penkių medžių. Jie kabojo ant medžių lig vakaro. Saulei leidžiantis, Jozuė įsakė nuimti juos nuo medžių ir įmesti į olą, kurioje jie buvo pasislėpę. Olos angą užvertė didžiuliais akmenimis, kurie ten išliko iki šios dienos.

Pietinio Kanaano miestų paėmimasTuo pačiu metu Jozuė paėmė Makedą, ištiko ją ir jos karalių kalaviju. Miestą ir visus žmones jame jis skyrė sunaikinti, nė vieno nepaliko gyvo. Su Makedos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

Iš Makedos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Libną ir kovojo su Libna. Taip pat ir ją bei jos karalių VIEŠPATS atidavė Izraeliui į rankas. Miestą ir visus žmones jame Jozuė ištiko kalaviju, nė vieno nepalikdamas gyvo. Su Libnos karaliumi jis pasielgė taip, kaip buvo pasielgęs su Jericho karaliumi.

Iš Libnos Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Lachišą, apgulė ir puolė. VIEŠPATS atidavė Lachišą Izraeliui į rankas. Miestą jis paėmė kitą dieną ir ištiko jį bei visus žmones jame kalaviju, kaip buvo padaręs Libnoje.

Tada Gezerio karalius Horamas atkilo į pagalbą Lachišui, bet Jozuė nugalėjo jį ir jo pajėgas, nepalikdamas nė vieno gyvo.

Iš Lachišo Jozuė patraukė su visu Izraeliu į Egloną. Jie surengė miesto apgulą, jį puolė ir, paėmę tą pačią dieną, ištiko jį kalaviju. O visus žmones jame tą pačią dieną skyrė sunaikinti, kaip buvo padaręs Lachišui.

Iš Eglono Jozuė nukilo su visu Izraeliu į Hebroną ir jį užpuolė. Paėmę miestą, ištiko jį kalaviju – karalių, visus jam pavaldžius miestus ir visus žmones juose. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padaręs Eglonui, taip jis skyrė sunaikinti Hebroną ir visus žmones jame.

Tada Jozuė ir visas Izraelis pasisuko Debiro link ir jį užpuolė. Paėmė jį, jo karalių ir visus jam pavaldžius miestus, ištiko kalaviju ir skyrė sunaikinti visus jo žmones. Nepaliko nė vieno gyvo. Kaip buvo padarę Hebronui ir kaip buvo padarę Libnai bei jos karaliui, taip jie padarė Debirui ir jo karaliui.

Taip Jozuė nugalėjo visą kraštą: aukštumų sritį, Negebą, Šefelą ir šlaitus su visais jų karaliais. Jis nepaliko nė vieno gyvo, bet skyrė sunaikinti visa, kas alsuoja, kaip VIEŠPATS, Izraelio Dievas, buvo įsakęs. Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš-Barneos lig Gazos, visą Gošeno kraštą lig pat Gibeono. Visus tuos karalius ir jų kraštą Jozuė paėmė vienu kartu, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kovojo už Izraelį. Paskui Jozuė sugrįžo su visu Izraeliu į stovyklą prie Gilgalo.

Jozuė nugali Jabiną ir jo sąjungininkus Apie tai sužinojęs, Hazoro karalius Jabinas davė žinią Madono karaliui Jobabui, Šimrono karaliui, Achšafo karaliui ir kitiems karaliams šiaurėje, aukštumų srityje, Araboje į pietus nuo Kineroto, lygumos srityje ir Doro srityje vakaruose – kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoriečiams, hetitams, perizitams bei jebusitams aukštumų srityje ir hivitams Hermono papėdėje, Mizpos krašte. Jie išėjo į mūšį su didele kariuomene, lydimi visų savo pajėgų, – taip gausūs, kaip smiltys pajūryje, – su daugybe žirgų ir kovos vežimų. Šie visi karaliai sujungė savo pajėgas, nužygiavo prie Meromo vandenų ir čia pasistatė stovyklą kovoti su Izraeliu.

O VIEŠPATS tarė Jozuei: “Jų nebijok! Rytoj šiuo laiku aš paguldysiu juos visus užmuštus Izraelio akivaizdoje. Tu turi suluošinti jų žirgus ir sudeginti jų kovos vežimus”. Jozuė užklupo juos staiga su visa savo kariuomene prie Meromo vandenų ir metėsi ant jų. VIEŠPATS juos atidavė Izraeliui į rankas. Izraeliečiai juos nugalėjo ir vijosi iki pat Didžiojo Sidono ir Misrefot-Majimų, o rytų link iki pat Mizpos slėnio. Jie tol juos puolė, kol nė vieno jų neliko gyvo. Jozuė pasielgė su jais, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs: jų žirgus suluošino ir kovos vežimus sudegino.

Šiaurinio Kanaano užkariavimas Tada Jozuė pasisuko ir paėmė Hazorą, o jo karalių nužudė kalaviju. Hazoras anksčiau buvo visų anų karalysčių galva. Jie skyrė sunaikinti ir išžudė kalaviju visus jo žmones. Nebuvo palikta nieko, kas alsuoja, o patį Hazorą sudegino. Jozuė paėmė visus anuos karališkus miestus ir jų karalius. Skirdamas sunaikinti, jis nužudė juos kalaviju, kaip Dievo tarnas Mozė buvo įsakęs. Tačiau Izraelis nesunaikino nė vieno iš miestų, pastatytų ant supiltų kalvų, išskyrus Hazorą, kurį Jozuė sudegino. Visą šių miestų grobį, įskaitant galvijus, izraeliečiai pasiėmė kaip karo laimikį. Tik visus jų gyventojus jie žudė kalaviju, kol juos visiškai išnaikino, nepalikdami nė vieno gyvo. Kaip VIEŠPATS buvo įsakęs savo tarnui Mozei, taip Mozė įsakė Jozuei, taip Jozuė ir pasielgė. Jis nepaliko nieko nepadaryta, ką VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Užkariavimo suvestinėJozuė užėmė tą visą kraštą: {Judo} aukštumas, Negebą, visą Gošeno sritį, Šefelą, Arabą, Izraelio aukštumas ir pajūrio lygumą – nuo Halako kalno, kuris dunkso virš Seiro srities, iki pat Baal-Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Visus jų karalius jis pagavo ir nužudė. Ilgą laiką Jozuė kariavo su visais anais karaliais. Nebuvo miesto, sudariusio taiką su izraeliečiais, išskyrus hivitus – Gibeono gyventojus. Jie visi buvo paimti mūšiu, nes VIEŠPATS buvo nutaręs taip sukietinti jų širdį, idant jie, išeidami kovoti su Izraeliu, būtų skirti sunaikinti ir, neradę pasigailėjimo, būtų išnaikinti, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

Tuo pačiu metu Jozuė įsiveržė į aukštumų sritis ir ten išnaikino anakimus iš Hebrono, Debiro, Anabo – iš visų Judo aukštumų ir visų Izraelio aukštumų. Jozuė skyrė sunaikinti juos ir jų miestus. Izraeliečių krašte anakimų nebeliko; tik Gazoje, Gate ir Ašdode jų teužsiliko.

Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, lygiai kaip VIEŠPATS buvo kalbėjęs Mozei. Tada Jozuė davė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas. Karas krašto nebevargino.

Nugalėtųjų karalių sąrašas Šie yra krašto karaliai, kuriuos izraeliečiai nugalėjo ir užėmė jų žemes.

Į rytus nuo Jordano, nuo Arnono slėnio iki Hermono kalno, įskaitant rytinę Arabos dalį: amoriečių karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone ir valdžiusį Gileado dalį – nuo Aroerio Arnono slėnio pakraštyje ir paties slėnio iki Jaboko slėnio bei amoniečių krašto ribos – ir rytinę Arabą iki Kineroto jūros, o pietų link, per Bet-Ješimotus Pisgos šlaitų papėdėje rytiniame šone, žemyn iki Arabos jūros, tai yra Mirties jūros. Taip pat ir žemę Bašano karaliaus Ogo – vieno iš paskutinių refaimų, – gyvenusio Aštarote ir Edreije ir valdžiusio Hermono kalną, Saleką, visą Bašaną iki gešuriečių bei maakatiečių ribos, ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono ribos. Juos nugalėjo VIEŠPATIES tarnas Mozė ir izraeliečiai; VIEŠPATIES tarnas Mozė atidavė jų kraštą kaip paveldą Reubeno ir Gado giminių bei pusės Manaso giminės žmonėms.

Šie yra krašto karaliai, kuriuos Jozuė ir izraeliečiai nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje – nuo Baal-Gado Libano slėnyje iki Halako kalno, dunksančio virš Seiro srities. Jozuė atidavė jų žemę Izraelio giminėms kaip paveldą pagal jų padalas aukštumų srityje, Šefeloje, Araboje, šlaituose, dykumoje ir Negebe, – {žemes} hetitų, amoriečių, kanaaniečių, perizitų, hivitų ir jebusitų. Jų buvo:

Jericho karalius vienas
Ai, esančio prie Bet-Elio,
karalius vienas
Jeruzalės karalius vienas
Hebrono karalius vienas
Jarmuto karalius vienas
Lachišo karalius vienas
Eglono karalius vienas
Gezerio karalius vienas
Debiro karalius vienas
Gederio karalius vienas
Hormos karalius vienas
Arado karalius vienas
Libnos karalius vienas
Adulamo karalius vienas
Makedos karalius vienas
Bet-Elio karalius vienas
Tapuaho karalius vienas
Hefero karalius vienas
Afeko karalius vienas
Lašarono karalius vienas
Madono karalius vienas
Hazoro karalius vienas
Šimron-Merono karalius vienas
Achšafo karalius vienas
Taanacho karalius vienas
Megido karalius vienas
Kedešo karalius vienas
Jokneamo Karmelyje
karalius vienas
Doro Nafat-Dore karalius vienas
Gojimų Galilėjoje karalius vienas
Tirzos karalius vienas

Iš viso trisdešimt vienas karalius.

B. KRAŠTO PADALIJIMAS

Įsakymas padalyti kraštą giminėms Jozuė paseno ir sulaukė senyvo amžiaus. VIEŠPATS jam tarė: “Nors pasenai ir sulaukei senyvo amžiaus, bet dar yra likę labai daug žemės, kuri turi būti paveldėta. Ši yra žemė, kuri dar nepaveldėta: visos filistinų ir gešuriečių sritys. Žemė nuo Šihoro, esančio į rytus nuo Egipto, iki ribos Ekrono šiaurėje, laikoma kanaaniečių žeme, nors ji valdoma penkių filistinų valdovų, būtent: Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono. Taip pat avimų sritys pietuose. Be to, visas kanaaniečių kraštas nuo sidoniečių Mearos iki Afeko prie amoriečių ribos; gebaliečių kraštas su visu Libano {slėniu} nuo Baal-Gado, esančio Hermono kalno papėdėje, iki Lebo-Hamato rytuose su visais aukštumų gyventojais nuo Libano {slėnio} iki Misrefot-Majimų, būtent su visais sidoniečiais. Aš pats tas tautas išvarysiu prieš izraeliečiams ateinant, tau reikės tik padalyti jų žemes Izraeliui burtų keliu, kaip aš esu tau įsakęs. Dabar padalyk šią žemę kaip paveldą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės”.

Giminės TransjordanijojeReubeno ir Gado giminės su kita Manaso giminės puse jau buvo gavę savo paveldą, kurį Mozė davė jiems anapus Jordano, rytų pusėje. Dievo tarnas Mozė jiems davė paveldą nuo Aroerio, esančio ant Arnono slėnio kranto, ir miesto, esančio pačiame slėnyje, visą Plokštumą nuo Medebos iki pat Dibono; visus miestus amoriečių karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, iki pat amoniečių ribos; be to, Gileadą ir visas gešuriečių bei maakatiečių žemes, visą Hermono kalną ir visą Bašaną iki pat Salekos – visą karalystę Ogo, valdžiusio Bašaną iš Aštarotų ir Edreijo. – {Jis buvo paskutinis išlikusiųjų refaimų.} Mozė juos nugalėjo ir išvarė. Bet gešuriečių ir maakatiečių izraeliečiai neišvarė – Gešuras ir Maakatas išliko Izraelyje iki šios dienos.

Tik vienai Levio giminei Mozė nedavė paveldo. Ugnies atnašos VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, yra jų paveldas, kaip {VIEŠPATS} apie juos kalbėjo.

Reubeno giminės paveldasMozė davė paveldą Reubeno giminei pagal jų klanus. Jų žemė buvo nuo Aroerio, esančio ant Arnono slėnio kranto, bei miesto, esančio pačiame slėnyje, iki Medebos – visa Plokštuma su Hešbonu ir visais jam pavaldžiais Plokštumos miestais: Dibonu, Bamot-Baalu, Bet-Baal-Meonu, Jahazu, Kedemotais, Mefaatu, Kirjatajimais, Sibma, Zeret-Šaharu ant kalvos slėnyje, Bet-Peoru ant Pisgos šlaitų ir Bet-Ješimotais. Taigi visus miestus, esančius Plokštumoje, ir visą karalystę amoriečių karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone. {Mozė nugalėjo jį ir Midjano vadus – Evį, Rekemą, Zurą, Hurą ir Rebą, Sihono didžiūnus, įsikūrusius krašte. Beoro sūnų žynį Balaamą izraeliečiai nužudė kalaviju drauge su kitais.} Reubeno giminės riba buvo Jordanas ir jo krantai. Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Reubeno žmonių paveldas pagal jų klanus.

Gado giminės paveldasMozė davė paveldą ir Gado giminei pagal jų klanus. Jų žemė buvo Jazeris, visi Gileado miestai, pusė amoniečių krašto iki Aroerio, esančio priešais Rabą, nuo Hešbono iki Ramat- Mizpės bei Betonimų ir nuo Mahanajimų iki Debiro žemės; o Slėnyje: Bet-Haramas, Bet-Nimra, Sukotai ir Zafonas – likusioji Hešbono karaliaus Sihono karalystės dalis – Jordanas ir jo krantai iki pat žemutinio Kineroto jūros galo rytų pusėje anapus Jordano. Tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės buvo Gado giminės paveldas pagal jų klanus.

Pusės Manaso giminės paveldas Mozė davė paveldą ir pusei Manaso giminės. Jis buvo paskirstytas pagal jų klanus. Jų žemė apėmė Mahanajimus, visą Bašaną – visą Bašano karaliaus Ogo karalystę – ir visas Jairo gyvenvietes, esančias Bašane. Šešiasdešimt miestų. Pusė Gileado, įskaitant Aštarotus ir Edreiją – karališkuosius Ogo miestus Bašane, priklauso Manaso sūnaus Machiro palikuonims – pusei Machiro palikuonių pagal jų klanus.

Taigi tos yra paveldo dalys, kurias Mozė padalijo, būdamas Moabo lygumose, anapus Jordano į rytus nuo Jericho. Tačiau Levio giminei Mozė paveldo nedavė, – pats VIEŠPATS, Izraelio Dievas, yra jų paveldas, kaip {VIEŠPATS} apie juos kalbėjo.

Paveldo dalijimas Kanaane O šios yra izraeliečių paveldo dalys Kanaano krašte, kurį jiems padalijo kunigas Eleazaras, Nuno sūnus Jozuė ir izraeliečių giminių protėvių šeimų galvos. Paveldas jiems atiteko burtų keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę duoti devynioms su puse likusios giminės. Mat Mozė jau buvo davęs paveldo dalis dviem su puse giminės anapus Jordano; tarp jų esantiems levitams paveldo dalies jis nedavė. Iš tikrųjų Juozapo palikuonys sudarė dvi gimines – Manasą ir Efraimą, o levitams nebuvo jokios dalies krašte, išskyrus miestus jiems gyventi ir ganyklas jų galvijams ir kaimenėms. Lygiai kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, taip izraeliečiai darė, kai padalijo kraštą.

Kalebo paveldo dalis Kai Judo giminės žmonės atėjo pas Jozuę prie Gilgalo, Jefūnės sūnus kenizaitis Kalebas jam tarė: “Tu žinai, ką VIEŠPATS kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane prie Kadeš- Barneos. Aš buvau keturiasdešimties metų, kai VIEŠPATIES tarnas Mozė siuntė mane iš Kadeš-Barneos išžvalgyti krašto, ir daviau jam sąžiningą ataskaitą. Bet mano bendrininkai, ėjusieji su manimi, užgožė žmonių širdį. O aš likau ištikimas VIEŠPAČIUI, savo Dievui. Tą dieną Mozė pažadėjo prisiekdamas: ‘Ta žemė, kurią tavo kojos mindžiojo, bus tikrai tau ir tavo vaikams paveldas amžinai, nes tu buvai ištikimas VIEŠPAČIUI, mano Dievui’. Nūn, kaip matai, VIEŠPATS išlaikė mane gyvą, kaip jis pažadėjo. Jau keturiasdešimt penkeri metai praėjo nuo to laiko, kai VIEŠPATS, Izraeliui keliaujant per dykumą, davė šį žodį Mozei. Nūn man aštuoniasdešimt penkeri metai! Esu lygiai taip stiprus, kaip buvau tą dieną, kai Mozė mane siuntė. Kokios tuomet buvo mano jėgos, tokios jos ir dabar yra ir mūšyje, ir išeinant iš namų, ir pareinant į namus. Duok tad man tą aukštumų sritį, apie kurią kalbėjo VIEŠPATS tą dieną, nes juk pats tą dieną girdėjai, kad ten yra anakimai ir galingi, įtvirtinti miestai. Jei tik VIEŠPATS bus su manimi, juos išvarysiu, kaip VIEŠPATS kalbėjo”.

Taigi Jozuė jį palaimino ir davė Hebroną Jefūnės sūnui Kalebui kaip paveldą. Taip Hebronas tapo Jefūnės sūnaus kenizaičio Kalebo paveldu iki šios dienos, nes jis buvo ištikimas VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. – Hebrono vardas pirmiau buvo Kirjat-Arba. Šis Arba buvo iškiliausias vyras tarp anakimų.

Po karo kraštas buvo ramus.

Judo giminės paveldo ribos Paveldo dalis, atitekusi burtų keliu Judo giminės žmonėms pagal jų klanus, tęsėsi labai toli į pietus iki pat Edomo ribos – Zino dykumos. Jų pietinė riba prasideda prie Mirties jūros galo, nuo jos liežuvio, iškišto pietų link. Iš ten ji eina į pietus nuo Akrabimų šlaito, pereina į Ziną ir, pakilusi į pietus nuo Kadeš-Barneos, pereina į Hezroną, pakyla į Adarą ir sukasi į Karką. Iš ten riba, apėjusi Azmoną ir eidama Egipto upės vaga, pasiekia Jūrą. Ši bus jums pietinė riba.

Rytinė siena bus Mirties jūra iki Jordano žiočių. Šiaurės pusėje riba prasideda nuo Jūros įlankos prie Jordano žiočių. Riba pakyla į Bet- Hoglą ir eina į šiaurę nuo Bet-Arabos. Iš ten riba pakyla prie Reubeno sūnaus Bohano akmens. O iš Achoro slėnio riba pakyla į Debirą ir pasisuka šiaurėn Gilgalo link, priešais Adumimų šlaitą, esantį pietinėje slėnio pusėje. Iš ten riba, apėjusi En-Šemešo vandenis, pasiekia En-Rogelį. Ben-Hinomo slėniu kyla palei pietinį jebusitų, tai yra Jeruzalės, šlaitą. Tada riba palipa į viršūnę kalvos, esančios vakariniame Ben-Hinomo slėnio šone, prie šiaurinio Refajimų slėnio galo. Nuo tos kalvos viršūnės riba nuvingiuoja prie Neftoaho vandenų šaltinio, o iš ten eina prie Efrono kalno miestų. Tada riba atvingiuoja prie Baalos, tai yra Kirjat-Jearimų. Nuo Baalos riba pasuka į vakarus Seiro kalno link, praeina palei Jearimų kalno, tai yra Chesalono šlaito, šiaurinį šoną, nusileidžia į Bet- Šemešą ir nueina į Timną. Tada riba leidžiasi kalvos šlaito link šiaurėje nuo Ekrono, pasisuka į Šikeroną ir, praėjusi palei Baalos kalną, leidžiasi į Jabnėelį. Šiaurinė riba baigiasi prie Jūros. O vakarinė riba yra Didžiosios jūros pakrantė. Tokia yra Judo giminės riba pagal jų klanus visur aplinkui.

Kalebo paveldo dalisPagal VIEŠPATIES įsakymą, Jozuė davė Jefūnės sūnui Kalebui dalį tarp Judo giminės – Kirjat-Arbą, tai yra Hebroną. [Arba buvo Anako tėvas.} Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešajį, Ahimaną ir Talmajį – Anako palikuonis. Iš čia jis išžygiavo prieš Debiro gyventojus. Debiras seniau buvo vadinamas Kirjat-Seferiu. Kalebas paskelbė: “Kas puls ir paims Kirjat-Seferį, tam duosiu žmona savo dukterį Achsą”. Otnielis, Kalebo brolio Kenazo sūnus, jį paėmė, ir Kalebas davė jam žmona savo dukterį Achsą. Parėjusi pas savo vyrą, ji skatino jį prašyti jos tėvo ariamos žemės. O jai nulipus nuo asilo, Kalebas paklausė: “Ko tu nori?” Ji atsakė: “Duok man dovaną! Kadangi padėjai mane į Negebo kraštą, duok man ir vandens šaltinių!” Tad Kalebas davė jai, ko ji prašė: aukštutinius ir žemutinius vandens šaltinius.

Judo giminės miestai Šis yra Judo giminės žmonių paveldas pagal jų klanus. O miestai, priklausantys Judo giminės žmonėms prie Edomo ribos Negebe, buvo Kabzėelis, Ederis, Jaguras, Kina, Dimona, Adada, Kedešas, Hazoras, Itnanas, Zifas, Telemas, Bealotai, Hazor-Hadata, Kerjot-Hezronas, tai yra Hazoras, Amamas, Šema, Molada, Hazar-Gada, Hešmonas, Bet-Peletas, Hazar-Šualas, Beer- Šeba, Biziotija, Baala, Ijimai, Ezemas, Eltoladas, Chesilas, Horma, Ziklagas, Madmana, Sansana, Lebaotai, Šilhimai, Ainas ir Rimonas. Iš viso dvidešimt devyni miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Miestai Šefeloje: Eštaolas, Zora, Ašna, Zanoahas, En-Ganimai, Tapuahas, Enamas, Jarmutas, Adulamas, Soko’as, Azeka, Šaarajimai, Aditajimai, Gedera ir Gederotajimai – keturiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Zenanas, Hadaša, Migdal-Gadas, Dilanas, Mizpa, Joktė-Elis, Lachišas, Bozkatas, Eglonas, Kabonas, Lahmasas, Chitlišas, Gederotai, Bet-Dagonas, Naama ir Makeda – šešiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Libna, Eteris, Ašanas, Iftahas, Ašna, Nezibas, Keila, Achzibas ir Mareša – devyni miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Ekronas ir jam pavaldūs miestai bei gyvenvietės. Nuo Ekrono į vakarus visi miestai Ašdodo apylinkėje su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis – Ašdodas ir jam pavaldūs miestai bei gyvenvietės, – Gaza ir jai pavaldūs miestai bei gyvenvietės iki pat Egipto slėnio ir Didžiosios jūros pakrantės.

Miestai aukštumų srityje: Šamiras, Jatiras, Soko’as, Dana, Kirjat- Sana, tai yra Debiras, Anabas, Eštemoa, Animai, Gošenas, Holonas ir Gilo’as – vienuolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Arabas, Duma, Ešanas, Janimai, Bet-Tapuahas, Humta, Kirjat- Arba, tai yra Hebronas, ir Zioras – dešimt miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Maonas, Karmelis, Zifas, Juta, Jezrėelis, Jokdeamas, Zanoahas, Kainas, Gibea ir Timna – dešimt miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Halhulas, Bet-Zūras, Gedoras, Maaratas, Bet-Anotai ir Eltekonas – šeši miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Kirjat-Baalas, tai yra Kirjat-Jearimai, ir Raba – du miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Miestai dykumoje: Bet-Araba, Midinas, Sekaka, Nibšanas, Ir- Melahas ir En-Gedis – šeši miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis.

Bet Judo žmonės nepajėgė išvaryti jebusitų – Jeruzalės gyventojų. Užtat jie tebegyvena su Judo giminės žmonėmis Jeruzalėje iki šios dienos.

Efraimo giminės paveldas Paveldo dalis, atitekusi burtų keliu Juozapo giminės žmonėms, tęsėsi nuo Jordano prie Jericho – rytuose nuo Jericho vandenų – į dykumą. Nuo Jericho riba kyla per aukštumų sritį Bet-Elio link. Eidama nuo Bet-Elio į Luzą, ji pereina architų žemę prie Atarotų, leidžiasi žemyn vakarų link į jafletitų žemę iki pat Žemutinio Bet-Horono ribos, tada į Gezerį ir baigiasi prie Jūros.

Juozapo giminės žmonės – Manasas ir Efraimas – gavo savo paveldą.

Efraimo žmonių žemė pagal jų klanus buvo tokia: jų paveldo riba ėjo nuo Atarot-Adaro rytuose iki pat Aukštutinio Bet-Horono, o nuo čia riba pasiekia Jūrą. O šiaurėje riba vingiuoja nuo Michmetato į rytus už Taanat-Šilo’o ir, jį praėjusi, nueina į rytus nuo Janoaho. Nuo Janoaho riba nusileidžia į Atarotus bei Naaratą ir, paliesdama Jerichą, baigiasi prie Jordano. Nuo Tapuaho riba eina vakarų link į Kanos slėnį ir baigiasi prie Jūros. Toks buvo Efraimo giminės žmonių paveldas pagal jų klanus, įskaitant miestus, kurie buvo priskirti Efraimo giminės žmonėms Manaso giminės žemėje – visus tuos miestus su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis. Bet jie kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje, nepajėgė išvaryti. Taigi kanaaniečiai pasiliko tarp Efraimo giminės žmonių lig šios dienos, bet jie turi eiti lažą.

Manaso giminės paveldas O ši yra paveldo dalis, atitekusi burtų keliu Manaso giminei, kaip Juozapo pirmagimiui. Kadangi Manaso pirmagimis ir Gileado tėvas Machiras buvo narsus galiūnas, jam buvo paskirta paveldu Gileadas ir Bašanas. Ir kitiems Manaso giminės žmonėms buvo paskirtos paveldo dalys pagal jų klanus – Abiezerio, Heleko, Asrielio, Šechemo, Hefero ir Šemidos palikuonims. Tie buvo Juozapo sūnaus Manaso vyriškieji palikuonys.

O Manaso sūnaus Machiro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Zelofedas neturėjo sūnų, bet vien dukteris. Dukterų vardai buvo Mahla, Noa, Hogla, Milka ir Tirza. Jos atėjo pas kunigą Eleazarą, Nuno sūnų Jozuę bei vadus pasakyti: “VIEŠPATS įsakė Mozei duoti mums paveldą tarp mūsų vyriškų giminaičių”. Taigi pagal VIEŠPATIES įsakymą jis davė joms paveldą tarp jų tėvo giminaičių. Vadinasi, Manasui atiteko dešimt dalių, be Gileado ir Bašano krašto, esančio anapus Jordano, nes Manaso dukterys gavo paveldą su jo sūnumis. Gileado kraštas buvo duotas paveldu kitiems Manaso giminės žmonėms.

Manaso riba ėjo nuo Ašero į Michmetatą, esantį netoli Šechemo. Iš ten riba ėjo dešinėn En-Tapuaho gyventojų link. {Tapuaho sritis priklausė Manasui, bet Tapuahas, esantis ant Manaso ribos, priklausė Efraimo žmonėms.} Toliau riba ėjo, nusileisdama į Kanos slėnį. Miestai, esantys į pietus nuo slėnio, priklausė Efraimui kaip jo valdos tarp Manaso miestų. Manaso riba buvo į šiaurę nuo slėnio ir baigėsi prie Jūros. Vadinasi, žemė pietų pusėje priklausė Efraimui, o žemė šiaurės pusėje priklausė Manasui, o Jūra buvo jo riba. Ši žemė šiaurėje ribojasi su Ašeru, o rytuose su Issacharu. Issacharo ir Ašero žemėje Manasas turėjo Bet-Šeaną ir jam pavaldžias gyvenvietes, Ibleamą ir jam pavaldžias gyvenvietes, Doro gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes, En-Doro gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes, Taanacho gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes bei Megido gyventojus ir jam pavaldžias gyvenvietes. [Trečiasis Doras yra Nafetas.} Bet Manaso žmonės šių miestų paveldėti neįstengė, ir kanaaniečiai liko tame krašte toliau gyventi. Kai izraeliečiai tapo stiprūs, jie privertė kanaaniečius eiti lažą, bet visiškai jų neišvarė.

Efraimas ir Manasas prašo daugiau paveldo Juozapo giminės žmonės skundėsi Jozuei, sakydami: “Kodėl tu tedavei mums tik vieną burtų metimą ir vieną dalį kaip paveldą, nors ir matai, kad mes esame gausi tauta, kurią VIEŠPATS visą laiką laimino?” – “Jei esate gausi tauta, – atsakė jiems Jozuė, – eikite į miškingąsias aukštumas ir išsikirskite sau sritį perizitų ir refajimų žemėje, jeigu matote, kad Efraimo aukštumos yra jums per ankštos”. Bet Juozapo giminės žmonės jį tikino: “Mūsų aukštumų žemės mums neužtenka! Be to, visi kanaaniečiai, gyvenantys lygumoje, tiek Bet-Šeane ir jam pavaldžiose gyvenvietėse, tiek Jezrėelio slėnyje, turi geležinius kovos vežimus!” Todėl Jozuė tarė Juozapo namams – Efraimui ir Manasui: “Esate iš tikrųjų gausi tauta, turinti didelę jėgą. Jums vienos dalies tikrai negana. Aukštumų sritis bus jūsų. Tiesa, ji dabar yra miškai, bet ją išsikirsite ir visą paveldėsite. Jūs ir kanaaniečius išvarysite, nors jie turi geležinius kovos vežimus ir yra stiprūs”.

Septynių likusių giminių paveldas Visa izraeliečių bendrija susirinko Šilo’e ir pastatė ten Susitikimo palapinę. Dabar visas kraštas buvo jų rankose.

Bet buvo likusios septynios izraeliečių giminės, kurios dar nebuvo paveldėjusios savo dalies. Todėl Jozuė tarė izraeliečiams: “Kaip ilgai delsite įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, yra jums davęs? Pasitelkite po tris vyrus iš kiekvienos giminės. Pasiųsiu juos pereiti visą kraštą ir sužymėti jį pagal paveldą. Paskui jie sugrįš pas mane. Paveldą padalys į septynias dalis. Judo giminė pasiliks savo žemėje pietuose ir Juozapo namai liks jų žemėje šiaurėje. Kai būsite užbaigę žymėti kraštą į septynias dalis, sužymėjimą man čia atneškite. Tada mesiu jums burtą čia, VIEŠPATIES, mūsų Dievo, akivaizdoje. Levitai neturi dalies tarp jūsų, nes VIEŠPATIES kunigystė yra jų dalis. O Gadas ir Reubenas ir pusė Manaso giminės yra gavę savo paveldo dalį rytuose, anapus Jordano. VIEŠPATIES tarnas Mozė jiems ją paskyrė”.

Vyrai leidosi į kelionę. Vyrams, išeinantiems sužymėti krašto, Jozuė įsakė: “Eikite, pereikite visą kraštą ir jį sužymėkite. Tada sugrįžkite pas mane. Aš mesiu jums burtą VIEŠPATIES akivaizdoje čia, Šilo’e”. Taigi vyrai išėjo, perėjo kraštą ir sužymėjo jį knygoje miestas po miesto į septynias dalis. Paskui jie sugrįžo pas Jozuę į stovyklą prie Šilo’o. O Jozuė metė jiems burtą VIEŠPATIES akivaizdoje Šilo’e. Čia Jozuė padalijo kraštą izraeliečiams pagal jų padalas.

Benjamino giminės paveldas Pirmoji dalis burtų keliu atiteko Benjamino giminės žmonėms pagal jų klanus. Žemė, atitekusi jiems burtų keliu, buvo tarp Judo giminės ir Juozapo giminės palikuonių. Šiaurės šone riba prasidėjo prie Jordano. Iš čia riba kilstelėja į šiaurinį Jericho šlaitą, pakyla vakarų link į aukštumų kraštą ir išeina į Bet-Aveno dykumą. Iš ten riba pasuka į pietus nuo Luzo – į Luzo šlaitą, tai yra Bet-Elį, o iš čia riba nusileidžia žemyn į Atarot-Adarą prie kalno, esančio į pietus nuo Žemutinio Bet-Horono. Dabar riba sukasi ir įvingiuoja į vakarinį šoną: riba nuo kalno pietinėje Bet- Horono pusėje eina į pietus, kol ji pasibaigia prie Kirjat-Baalo, tai yra Kirjat-Jearimų, Judo giminės žmonių miesto. Tai yra vakarinis šonas. Pietinis šonas prasidėjo prie Kirjat-Jearimų. Iš čia riba eina į Efroną, Neftoaho vandenų šaltinį, toliau nusileidžia į kalno papėdę priešais Ben-Hinomo slėnį, esantį prie pietinio Refajimų slėnio galo, tada eina žemyn Hinomo slėniu palei pietinį jebusitų šlaitą iki En- Rogelio. Tada, pasisukusi šiaurės link, ji pasiekia En-Šemešą, o iš čia nueina į Gelilotus priešais Adumimų perėją ir nusileidžia prie Reubeno sūnaus Bohano akmens. Paėjusi į šiaurę iki Arabos kranto, nusileidžia į Arabą. Iš čia riba praeina šiaurėje nuo Bet- Hoglos ir baigiasi prie šiaurinės Mirties jūros įlankos, prie Jordano žiočių. Tai yra pietinė riba. Galop Jordanas sudaro ribą jų rytiniame šone. Tai yra Benjamino giminės paveldas jo klanams pagal visas jo ribas.

O miestai, priklausę Benjamino giminei pagal jų klanus, buvo Jerichas, Bet-Hogla, Emek-Hezizas, Bet-Araba, Zemarajimai, Bet- Elis, Avimai, Para, Ofra, Chefar-Amona, Ofnis ir Geba – dvylika miestų ir jiems pavaldžios gyvenvietės. Taip pat Gibeonas, Rama, Beerotai, Mizpa, Chefira, Moza, Rekemas, Irpėelis, Tarala, Zela, Elefas, Jebus, – tai yra Jeruzalė, – Gibea ir Kirjat-Jearimai – keturiolika miestų ir jiems pavaldžios gyvenvietės. Tai yra Benjamino giminės paveldas pagal jų klanus.

Simeono giminės paveldas Antroji dalis burtų keliu atiteko Simeonui. Simeono giminės žmonių paveldas pagal jų klanus buvo viduryje Judo giminės paveldo. Jų paveldas apėmė Beer-Šebą, Šebą, Moladą, Hazar-Šualą, Baalą, Ezemą, Eltoladą, Betulą, Hormą, Ziklagą, Bet-Markabotus, Hazar-Susą, Bet-Lebaotus ir Šaruheną – trylika miestų ir jiems pavaldžias gyvenvietes; Ainą, Rimoną, Eterį ir Ašaną – keturis miestus ir jiems pavaldžias gyvenvietes drauge su visomis gyvenvietėmis šių miestų apylinkėje iki pat Baalat-Beero ir Ramat-Negebo. Tai buvo Simeono giminės paveldas pagal jų klanus. Simeono giminės paveldas buvo Judo žemės dalis; kadangi Judo giminės dalis buvo jiems per didelė, todėl Simeono giminės žmonės gavo dalį jų dalies viduje.

Zebuluno giminės paveldas Trečioji dalis burtų keliu atiteko Zebuluno giminės žmonėms pagal jų klanus. Jo paveldo riba siekė iki pat Sarido. Iš čia riba kyla vakarų link į Maralą, siekdama Dabešetą ir paskui liesdama slėnį, esantį šalia Jokneamo. Iš Sarido ji eina į kitą pusę – į rytus, kur saulė teka, pro Chislot-Taboro žemę, o iš ten ji nueina į Daberą ir tada pakyla į Jafiją. Iš čia ji vėl pasuka į rytus – saulėtekio link, į Gat-Heferą bei Et-Kaziną ir, eidama Rimono kryptimi, daro vingį į Neą. Tada ji daro posūkį – tai yra riba šiaurėje – į Hanatoną ir baigiasi prie Ifta-Elio slėnio. Taigi su Katatu, Nahalalu, Šimronu, Idala ir Bet-Lehemu – dvylika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis. Tai yra paveldas Zebuluno giminės žmonių pagal jų klanus, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.

Issacharo giminės paveldas Ketvirtoji dalis burtų keliu atiteko Issacharui – Issacharo giminės žmonėms pagal jų klanus. Jų žemė apėmė Jezrėelį, Chesulotus, Šunemą, Hafarajimus, Šioną, Anaharatą, Rabitą, Kišoną, Ebezą, Remetą, En-Ganimus, En-Hadą ir Bet-Pazezą. Riba prieina ir prie Taboro, Šahazumos ir Bet- Šemešo; jo riba baigiasi prie Jordano – šešiolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis. Tai yra paveldas Issacharo giminės žmonių pagal jų klanus, miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.

Ašero giminės paveldas Penktoji dalis burtų keliu atiteko Ašero giminės žmonėms pagal jų klanus. Jų žemė apėmė Helkatą, Halį, Beteną, Achšafą, Alam-Melechą, Amadą ir Mišalą. Vakarų pusėje riba liečia Karmelį ir Šihor-Libnatą. Tada ji pasisuka į rytus, eina į Bet-Dagoną, atsimuša į Zebuluną ir eina Ifta-Elio slėniu šiaurės link į Bet-Emeką ir Neielį. Nuo čia ji eina toliau šiaurėn į Kabulą, Ebroną, Rehobą, Hamoną, Kaną iki pat Didžiojo Sidono. Tada riba suka Ramos link, pasiekdama įtvirtintą Tyro miestą, pasisuka į Hosą ir ateina iki pat Jūros prie Mahalabo, Achzibo, Umos, Afeko ir Rehobo – dvidešimt du miestai su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis. Tai yra paveldas Ašero giminės žmonių pagal jų klanus, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.

Naftalio giminės paveldas Šeštoji dalis burtų keliu atiteko Naftalio giminei, Naftalio giminės žmonėms pagal jų klanus. Jų riba ėjo nuo Helefo, nuo Bezaananimų ąžuolo, Adami-Nekebo bei Jabnėelio iki pat Lakumo ir baigėsi prie Jordano. Vakarų šone riba pasuka į Aznot- Taborą ir iš ten eina į Hukoką, liesdama pietuose Zebuluną, vakaruose Ašerą ir rytuose Jordaną. O įtvirtinti miestai buvo Zidimai, Zeras, Hamatas, Rakatas, Kineretas Adama, Rama, Hazoras, Kedešas, Edreijas, En-Hazoras, Ironas, Migdal-Elis, Horemas, Bet- Anatas ir Bet-Šemešas – devyniolika miestų su jiems pavaldžiomis gyvenvietėmis. Tai yra paveldas Naftalio giminės žmonių pagal jų klanus, miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.

Dano giminės paveldas Septintoji dalis burtų keliu atiteko Dano giminės žmonėms pagal jų klanus. Jų paveldo žemė apėmė Zorą, Eštaolą, Ir-Šemešą, Šaalab-Biną, Aijaloną, Itlą, Eloną, Timną, Ekroną, Eltekę, Gibetoną, Baalatą, Jehudą, Bene-Baraką, Gat- Rimoną, Me-Jarkoną ir Rakoną prie ribos priešais Jopę. Bet Dano giminės žmonių žemė išslydo jiems iš rankų. Todėl Dano giminės žmonės nukilo ir užpuolė Lešemą. Užėmę jį ir išnaikinę kalaviju gyventojus, jį paveldėjo ir, pavadinę Lešemą savo protėvio Dano vardu, jame įsikūrė. Tai yra paveldas Dano giminės žmonių pagal jų klanus, tie miestai ir jiems pavaldžios gyvenvietės.

Jozuės miestasPabaigę dalyti tas krašto žemes kaip paveldą, izraeliečiai davė nuo savęs Nuno sūnui Jozuei paveldą. VIEŠPATIES įsakymu jie davė jam miestą, kurio jis prašė, – Timnat-Serahą Efraimo aukštumose. Jis miestą atstatė ir jame įsikūrė.

Tai yra paveldo dalys, kurias kunigas Eleazaras, Nuno sūnus Jozuė ir izraeliečių giminių protėvių namų galvos VIEŠPATIES akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo Šilo’e padalijo burtų keliu. Taip jie užbaigė dalyti kraštą.

Prieglaudos miestai Tada VIEŠPATS tarė Jozuei: “Sakyk izraeliečiams: ‘Pasirinkite prieglaudos miestus, apie kuriuos esu jums kalbėjęs per Mozę, kad žudikas, užmušęs žmogų per neapsižiūrėjimą ir netyčiomis, galėtų tenai pabėgti. Jie bus jums prieglauda nuo keršytojo už kraują. Žudikas turės bėgti į vieną šių miestų ir, sustojęs prie įėjimo į miesto vartus, pareikšti savo bylą to miesto seniūnams. Tada jie turės įleisti bėglį į miestą ir duoti jam vietą pas juos gyventi. Nors keršytojas už kraują jį atsivytų, jam užmušėjo jie neišduos, nes jis netyčiomis užmušė savo artimą, su kuriuo nėra niekad buvęs priešas. Užmušėjas turės gyventi tame mieste iki teismo bendrijos akivaizdoje ir pasilikti ten iki tuometinio vyriausiojo kunigo mirties. Paskui užmušėjas gali grįžti į savo namus mieste, iš kurio jis buvo išbėgęs'”.

Taigi jie parinko Kedešą Galilėjoje, Naftalio aukštumų dalyje, Šechemą Efraimo aukštumų dalyje ir Kirjat-Arbą, tai yra Hebroną, Judo aukštumų dalyje. O anapus Jordano, į rytus nuo Jericho, jie parinko dykumoje ant Plokštumos Bezerį iš Reubeno giminės, Gileade Ramotus iš Gado giminės ir Bašane Golaną iš Manaso giminės. Tie buvo parinkti miestai visiems izraeliečiams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, kad bet kas, užmušęs netyčia žmogų, galėtų ten pabėgti, idant nemirtų nuo keršytojo rankos už kraują, kol nebus teistas bendrijos akivaizdoje.

Levitų miestai Levitų protėvių šeimų galvos atėjo pas kunigą Eleazarą, Nuno sūnų Jozuę ir kitų izraeliečių giminių protėvių šeimų galvas į Šilo’ą, Kanaano krašte, ir taip jiems kalbėjo: “VIEŠPATS įsakė per Mozę, kad būtų mums duoti miestai gyventi su ganyklomis mūsų galvijams”. Taigi izraeliečiai, paklusdami VIEŠPATIES įsakymui, davė levitams iš savo paveldo šiuos miestus ir jų ganyklas.

Pirmasis burtų metimas teko Kohato žmonių klanams. Kunigo Aarono palikuonims atiteko burtų keliu trylika miestų iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių. O likusiems Kohato žmonių klanams atiteko burtų keliu dešimt miestų iš Efraimo giminės klanų, Dano giminės ir pusės Manaso giminės.

Geršono žmonėms atiteko burtų keliu trylika miestų iš Issacharo giminės klanų, Ašero ir Naftalio giminių bei pusės Manaso giminės Bašane.

Merario žmonėms pagal jų klanus atiteko dvylika miestų iš Reubeno, Gado ir Zebuluno giminių.

Kunigų miestaiŠiuos miestus ir jų ganyklas izraeliečiai davė levitams burtų keliu, kaip VIEŠPATS buvo įsakęs per Mozę.

Iš Judo ir Simeono giminių buvo duoti toliau išvardyti miestai. Jie atiteko Aarono palikuonims – vienam levitams priklausančiam Kohato žmonių klanui, nes jiems buvo tekęs pirmasis burtų metimas. Jiems buvo duota Judo aukštumų srityje Kirjat-Arba, tai yra Hebronas, drauge su gretimomis ganyklomis, nors miesto laukai ir jam pavaldžios gyvenvietės jau buvo atiduoti Jefūnės sūnui Kalebui kaip jo nuosavybė.

Kunigo Aarono palikuonims jie davė Hebroną – prieglaudos miestą užmušėjams – su jo ganyklomis, Libną su ganyklomis, Jatirą su ganyklomis, Eštemoą su ganyklomis, Holoną su ganyklomis, Debirą su ganyklomis, Ainą su ganyklomis, Jutą su ganyklomis ir Bet- Šemešą su ganyklomis – devynis miestus iš šių dviejų giminių. O iš Benjamino giminės: Gibeoną su jo ganyklomis, Gebą su jo ganyklomis, Anatotą su jo ganyklomis ir Almoną su jo ganyklomis – keturis miestus. Kunigo Aarono palikuonių miestų su ganyklomis buvo iš viso trylika.

Kitų Kohato žmonių miestaiO kitiems Kohato žmonių klanams, – likusiems levitams, kilusiems iš Kohato, – burtų keliu duoti miestai buvo iš Efraimo giminės. Jiems buvo duoti Šechemas – prieglaudos miestas užmušėjams – su ganyklomis Efraimo aukštumų srityje, Gezeris su ganyklomis, Kibzajimai su ganyklomis ir Bet-Horonas su ganyklomis – keturi miestai. Iš Dano giminės – Eltekė su ganyklomis, Gibetonas su ganyklomis, Aijalonas su ganyklomis ir Gat-Rimonas su ganyklomis – keturi miestai. Iš pusės Manaso giminės: Taanachas su ganyklomis ir Gat-Rimonas – du miestai. Kitiems Kohato žmonių klanams duotų miestų su ganyklomis buvo iš viso dešimt.

Geršono žmonių miestaiGeršono žmonėms, – iš levitų klanų, – buvo duoti iš pusės Manaso giminės Golanas – prieglaudos miestas užmušėjams – su ganyklomis ir Beeštera su ganyklomis – du miestai. Iš Issacharo giminės – Kišonas su ganyklomis, Daberatas su ganyklomis, Jarmutas su ganyklomis ir En-Ganimai su ganyklomis – keturi miestai. Iš Ašero giminės – Mišalas su ganyklomis, Abdonas su ganyklomis, Helkatas su ganyklomis ir Rehobas su ganyklomis – keturi miestai. Iš Naftalio giminės – Kedešas Galilėjoje – prieglaudos miestas užmušėjams – su ganyklomis, Hamot- Doras su ganyklomis ir Kartanas – trys miestai. Miestų su ganyklomis Geršono žmonėms pagal jų klanus iš viso buvo trylika.

Merario žmonių miestaiLikusiems levitams – Merario klanams – buvo duoti iš Zebuluno giminės Jokneamas su ganyklomis, Karta su ganyklomis, Dimna su ganyklomis ir Nahalalas su ganyklomis – keturi miestai. Iš Reubeno giminės – Bezeris su ganyklomis, Jahza su ganyklomis, Kedemotai su ganyklomis ir Mefaatas su ganyklomis – keturi miestai. Iš Gado giminės Ramotai – prieglaudos miestas užmušėjams – su ganyklomis, Mahanajimai su ganyklomis, Hešbonas su ganyklomis ir Jazeras su ganyklomis – iš viso keturi miestai. Miestų su ganyklomis, atitekusių burtų keliu Merario žmonėms pagal jų klanus, tai yra likusiems levitams, iš viso buvo dvylika.

Levitų miestų izraeliečių žemėje iš viso buvo keturiasdešimt aštuoni su ganyklomis. Kiekvienas šių miestų apėmė patį miestą ir gretimas ganyklas. Tokie pat buvo visi šie miestai.

Taip VIEŠPATS davė Izraeliui visą kraštą, kurį jiems duoti jis buvo prisiekęs jų protėviams. Paveldėję kraštą, jie įsikūrė jame. O VIEŠPATS davė jiems visur aplinkui ramybę, kaip jis buvo prisiekęs jų protėviams. Nė vienas jų priešų nepajėgė jiems pasipriešinti, nes VIEŠPATS buvo atidavęs visus jų priešus jiems į rankas. Nė vienas iš gerųjų pažadų, kuriuos VIEŠPATS buvo padaręs Izraelio namams, nebuvo likęs tuščias. Visa buvo įvykdyta.

C. TRANSJORDANIJOS GIMINIŲ GRĮŽIMAS Į SAVO ŽEMĘ

Transjordanijos giminės siunčiamos namo Tada Jozuė pasišaukė Reubeno ir Gado giminių ir pusės Manaso giminės žmones ir jiems tarė: “Jūs laikėtės visko, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, ir paklusote man visame, ką aš jums įsakiau. Jūs nepalikote savo giminių per tą ilgą laiką, bet lig šios dienos ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo. Dabar, kai VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra suteikęs, kaip buvo pažadėjęs, ramybę jūsų giminėms, gręžkitės ir eikite į savo palapines, į savo nuosavybės kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano. Tik labai rūpinkitės laikytis įsakymo ir Mokymo, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano, mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, eiti visais jo keliais, laikytis jo įsakymų, nesitraukti nuo jo ir tarnauti jam visa savo širdimi ir visa savo siela”. Tada Jozuė juos palaimino, su jais atsisveikino, ir jie leidosi kelionėn į savo palapines.

{Mozė buvo davęs pusei Manaso giminės žemę Bašane, o kitai pusei Jozuė buvo davęs tarp kitų giminių žemę į vakarus nuo Jordano.}

Be to, Jozuė, siųsdamas juos į savo palapines ir laimindamas, jiems sakė: “Grįžtate į palapines labai turtingi – su begale galvijų, sidabro, aukso, vario bei geležies ir devyniom galybėm drabužių. Dalykitės priešų grobiu su savo giminaičiais”. Taigi Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės paliko izraeliečius prie Šilo’o Kanaano krašte ir keliavo į Gileado kraštą – savo pačių nuosavybę, kurią jie buvo įsigiję VIEŠPATIES įsakymu, duotu per Mozę.

Aukuras prie JordanoReubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės, atėję į Jordano sritį Kanaano krašte, pastatė ten prie Jordano aukurą – į akis krintantį aukurą! Žinia pasiekė izraeliečius: “Štai Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės pastatė aukurą priešais Kanaano kraštą, Jordano srityje, anapus nuo izraeliečių”. Kai Izraelio žmonės apie tai išgirdo, visa izraeliečių bendrija susirinko Šilo’e eiti į karą su jais. Bet izraeliečiai pirma pasiuntė Eleazaro sūnų Finehą pas Reubeno ir Gado giminių žmones bei pas pusės Manaso giminės žmones Gileado krašte, lydimą dešimties vadų, po vieną vadą iš kiekvienų Izraelio giminių protėvių namų. Kiekvienas jų buvo savo protėvių namų galva ir Izraelio karinių gretų vadas. Atėję pas Reubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones, jie tarė jiems: “Taip kalba visa VIEŠPATIES bendrija: ‘Ką reiškia ši išdavystė, kurią padarėte Izraelio Dievui? Šiandien atsimetėte nuo VIEŠPATIES ir pakėlėte prieš jį maištą, statydami sau aukurą! Nejau Peoro nuodėmė, atnešusi marą VIEŠPATIES bendrijai, yra mums toks mažas dalykas? Juk nuo jos mes ligi pat šiol dar nesame apsivalę, o jūs norite atsimesti nuo VIEŠPATIES! Jūs maištaujate prieš VIEŠPATĮ šiandien, o jis rytoj supyks ant visos Izraelio bendrijos. Tačiau jei kraštas, kuriame įsikūrėte, yra nešvarus, pereikite į kraštą, kuriame yra įsikūręs VIEŠPATS – ten, kur dabar stovi VIEŠPATIES Padangtė, ir kurkitės tarp mūsų. Bet prieš VIEŠPATĮ ar prieš mus nemaištaukite, statydami sau kitą aukurą vietoj VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro. Zeraho sūnui Achanui nusikaltus sunaikinti skirtų daiktų įstatymui, argi neištiko pyktis visos Izraelio bendrijos? Juk ne vien Achanas žuvo už savo kaltę!'”

Tada Reubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės atsakė Izraelio karinių gretų galvoms: “Dievas, VIEŠPATS Dievas! Dievas, VIEŠPATS Dievas! Jis žino, težino ir Izraelis! Jei tai būtų maištas ar išdavystė VIEŠPAČIUI, šią dieną nerodykite mums gailesčio! Jei mes būtume statę aukurą atsimesti nuo VIEŠPATIES, jei būtume tai darę atnašauti ant jo deginamosioms aukoms ar grūdų atnašoms, ar bendravimo aukoms, tereikalauja pats VIEŠPATS ataskaitos. Ne! Mes tai darėme tik apimti rūpesčio, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendra su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu? Juk VIEŠPATS tikrai padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, o Reubeno ir Gado giminių žmonės! Dalies VIEŠPATYJE jūs neturite!’ Vadinasi, jūsų vaikai užkirstų kelią mūsų vaikams garbinti VIEŠPATĮ. Todėl mes nutarėme parūpinti sau liudijimą, statydami aukurą, – ne deginamosioms atnašoms ar aukoms, bet kaip liudijimą mums ir jums, ir būsimoms kartoms, – kad turime teisę tarnauti VIEŠPAČIUI jo Artume savo deginamosiomis atnašomis, aukomis bei bendravimo atnašomis, idant jūsų vaikai niekad nesakytų mūsų vaikams: ‘VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!’ Manėme, jei kas nors ateityje taip kalbėtų mums ar mūsų palikuonims, mes galėtume atsakyti: ‘Pasižiūrėkite į šį VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, mūsų protėvių padarytą, ne deginamosioms atnašoms ir ne aukoms, bet liudyti mums ir jums’. Tebūna toli nuo mūsų mintis kelti maištą prieš VIEŠPATĮ ar šią dieną atsimesti nuo VIEŠPATIES ir statyti kitą aukurą deginamosioms atnašoms, grūdų atnašoms ir aukoms atskirai nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro, stovinčio priešais jo Padangtę!”

Kunigas Finehas ir bendrijos vadai – Izraelio karinių gretų galvos, buvę su juo, išklausę Reubeno, Gado ir Manaso giminių paaiškinimo, buvo patenkinti. Eleazaro sūnus Finehas tarė Reubeno, Gado ir Manaso žmonėms: “Šiandien mes pažinome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, nes jūs nesate nusikaltę neištikimybe VIEŠPAČIUI. Iš tiesų jūs išgelbėjote izraeliečius nuo VIEŠPATIES bausmės”.

Tada Eleazaro sūnus kunigas Finehas ir vadai sugrįžo nuo Reubeno ir Gado žmonių, gyvenančių Gileado krašte, pas izraeliečius į Kanaano kraštą ir parnešė jiems žodį apie reikalą. Izraeliečiai buvo patenkinti, jie šlovino Dievą ir daugiau nebesirengė eiti į karą su jais sunaikinti krašto, kuriame buvo įsikūrę Reubeno ir Gado žmonės. Reubeno ir Gado žmonės pavadino aukurą Liudijimu. Jie sakė: “Juk jis yra mums liudijimas, kad VIEŠPATS yra Dievas”.

Paskutinė Jozuės kalba Praėjus daugeliui metų, kai VIEŠPATS buvo suteikęs Izraeliui ramybę visur nuo jų priešų ir Jozuė buvo pasenęs ir sulaukęs žilos senatvės, jis sušaukė visą Izraelį – jų seniūnus ir galvas, jų teisėjus ir pareigūnus – ir jiems tarė: “Pasenau ir esu išėjęs iš metų. Matėte visa, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė visoms anoms tautoms jūsų labui, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, dėlei jūsų kovojo. Štai paskyriau jums kaip paveldą pagal gimines žemę dar likusių tautų ir žemę tautų, kurias sunaikinau – nuo Jordano iki Didžiosios jūros vakaruose, kur leidžiasi saulė. Pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, iškeldins juos jūsų labui ir pašalins juos jums iš kelio, o jūs paveldėsite jų kraštą, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo. Bet būkite labai ryžtingi ištikimai laikydamiesi viso, kas parašyta Mozės Mokymo knygoje, niekad nenutoldami nuo jo nei į dešinę, nei į kairę ir nebendraudami su anomis, tarp jūsų likusiomis, tautomis. Jų dievų vardo neminėkite ir jais neprisiekite; jiems netarnaukite ir jų negarbinkite. Bet būkite atsidavę VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kaip esate buvę lig šios dienos.

Jūsų labui VIEŠPATS išvarė dideles ir galingas tautas, ir lig šios dienos niekas nepajėgė jums pasipriešinti. Vienas jūsiškis priverčia visą tūkstantį bėgti, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip jums pažadėjo. Užtat dėl savo gyvasties stenkitės visomis jėgomis mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Bet jei paliktumėte jį, prisirišdami prie esančio čia, tarp jūsų, anų tautų likučio, ir susimaišytumėte su jais vedybomis, jūs su jais ir jie su jumis, žinokite jau dabar, kad VIEŠPATS, jūsų Dievas, daugiau nebevarys anų tautų jums iš kelio. Jos bus jums kilpa ir žabangos, spygliai jūsų akyse ir dygliai jūsų šonuose, kol dingsite iš šio puikaus krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums davęs.

Šiandien, kaip matote, einu visos žemės keliu. Taigi nūn jūs visi žinokite visa savo širdimi ir visa savo siela, kad visi gerieji dalykai, VIEŠPATIES jums pažadėti, įvyko, nė vienas jų nėra likęs neįvykdytas. Bet kaip visa gera, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, jums pažadėjo, yra jums įvykdyta, lygiai taip jis gali įvykdyti visa pikta, kol nebus jūsų išnaikinęs iš šio puikaus krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums davęs. Jei nusižengsite VIEŠPATIES, savo Dievo, sandorai, kurią jis davė jums, eidami tarnauti kitiems dievams ir juos garbindami, tada pakils ant jūsų VIEŠPATIES pyktis, ir greitai išnyksite iš šio puikaus krašto, kurį jis yra jums patikėjęs”.

Sueiga prie Šechemo Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Šechemą. Jis pasišaukė visus Izraelio seniūnus, galvas, teisėjus bei pareigūnus. Jiems sustojus VIEŠPATIES akivaizdoje, Jozuė kreipėsi į visus žmones: “Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Nuo neatmenamų laikų jūsų protėviai – Terahas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras – gyveno anapus {Eufrato} upės ir tarnavo kitiems dievams. Tada aš paėmiau jūsų tėvą Abraomą iš anapus {Eufrato} upės ir vedžiau per visą Kanaano kraštą, ir padariau gausius jo palikuonis. Daviau jam Izaoką, o Izaokui daviau Jokūbą ir Esavą. Esavui daviau paveldėti Seiro aukštumų kraštą, bet Jobūbas ir jo vaikai nuėjo į Egiptą. Tada siunčiau Mozę ir Aaroną, varginau Egiptą nuostabiais ženklais, kuriuos jiems padariau; ir paskui jus išvedžiau. Išvedžiau jūsų protėvius iš Egipto; jūs atėjote prie jūros. Bet egiptiečiai vijosi jūsų protėvius su kovos vežimais ir raiteliais iki Nendrių jūros. Kai jie šaukėsi VIEŠPATIES, jis užleido tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, atvedė ant jų jūrą, ir jūra juos uždengė. Jūsų akys matė, ką dariau egiptiečiams. Vėliau jūs gyvenote ilgą laiką dykumoje. Tada atvedžiau jus į kraštą amoriečių, gyvenusių anapus Jordano. Jie kovojo su jumis, bet aš juos atidaviau jums į rankas; jūs paveldėjote jų žemę, aš juos sunaikinau jūsų labui. Paskui Moabo karalius, Ziporo sūnus Balakas, ruošėsi kovoti su Izraeliu. Jis siuntė pašaukti Beoro sūnų Balaamą jums prakeikti, bet aš Balaamą išgirsti atsisakiau; jis turėjo jus palaiminti. Taip nuo jo aš jus išgelbėjau.

Tada jūs perėjote Jordaną ir atėjote prie Jericho. Su jumis kovojo Jericho gyventojai ir amoriečiai, perizitai, kanaaniečiai, hetitai, girgašitai, hivitai bei jebusitai, bet aš juos atidaviau jums į rankas. Pasiunčiau pirma jūsų širšes, jos nuvarė juos jums nuo kelio, – {lygiai kaip} anuos du amoriečių karalius, – o ne tavo kalavijas ar tavo lankas. Daviau jums žemę, kurios jūs neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte, juose esate įsikūrę. Valgote vaisius vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių patys nesodinote’.

Nūn tad bijokite VIEŠPATIES, tarnaukite jam nuoširdžiai ir ištikimai. Atsikratykite dievų, kuriems jūsų protėviai tarnavo anapus {Eufrato} upės bei Egipte, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI. Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus {Eufrato} upės, ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime VIEŠPAČIUI”.

Sandoros atnaujinimasAtsakydami žmonės kalbėjo: “Tebūna svetima mums mintis palikti VIEŠPATĮ ir tarnauti kitiems dievams! Juk pats VIEŠPATS, mūsų Dievas, išvedė mus ir mūsų protėvius iš Egipto žemės, iš vergijos namų, padarė mums matant anuos nuostabius ženklus! Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome. Mūsų labui VIEŠPATS išvarė visas tautas – amoriečius – gyvenusias krašte. Todėl ir mes tarnausime VIEŠPAČIUI, nes jis yra mūsų Dievas”.

Bet Jozuė žmonėms atsakė: “Jūs gal nepajėgsite tarnauti VIEŠPAČIUI, nes jis yra šventas Dievas. Juk jis yra pavydus Dievas, nepakęs jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. Jei paliksite VIEŠPATĮ ir tarnausite kitiems dievams, jis nusigręš ir su jumis griežtai elgsis. Jums padarys galą, nepaisydamas viso jums padaryto gero”. O žmonės Jozuei atsakė: “Ne! Mes norime tarnauti VIEŠPAČIUI!” Tada Jozuė tarė žmonėms: “Esate liudytojai patys prieš save, kad pasirinkote tarnauti VIEŠPAČIUI”. O jie tarė: “Taip, esame liudytojai!” – “Atsikratykite tad svetimų dievų, esančių tarp jūsų, – Jozuė tarė, – ir palenkite savo širdį į VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą”. Žmonės Jozuei sakė: “VIEŠPAČIUI, savo Dievui, tarnausime ir jo balso klausysime”.

Taigi tą dieną Šecheme Jozuė sudarė sandorą su žmonėmis ir davė jiems įstatus ir įsakus. Visus tuos žodžius Jozuė užrašė Dievo Mokymo knygoje. Paėmęs didelį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, esančiu šventoje VIEŠPATIES vietoje. O visiems žmonėms Jozuė paaiškino: “Štai šis akmuo bus liudytojas prieš mus, nes jis girdėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS mums pasakė, jis bus liudytojas prieš jus, jei nesielgsite ištikimai su savo Dievu”. Tada Jozuė paleido žmones eiti į savo paveldą.

Jozuės mirtisPo šių įvykių VIEŠPATIES tarnas Nuno sūnus Jozuė mirė, turėdamas šimtą dešimt metų. Jis buvo palaidotas savo paveldo žemėje prie Timnat-Seraho, esančio Efraimo aukštumose į šiaurę nuo Gaašo kalno.

Izraelis tarnavo VIEŠPAČIUI per visą Jozuės gyvenimą ir gyvenimą seniūnų, gyvenusių ilgiau už Jozuę bei patyrusių visa, ką VIEŠPATS buvo padaręs Izraeliui.

Juozapo kaulai, izraeliečių parnešti iš Egipto, buvo palaidoti Šecheme, dalyje lauko, kurį Jokūbas buvo nupirkęs iš Šechemo tėvo Hamoro vaikų už šimtą gabalų aukso. Jis buvo tapęs Juozapo palikuonių paveldu.

Aarono sūnus Eleazaras mirė. Jis buvo palaidotas jo sūnaus Fineho mieste – Gibeoje, kuris buvo jam duotas Efraimo aukštumose.